Vilniaus universiteto dėstytoja, buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė mano, kad ateityje Lietuvai teks labiau pasistengti dėl tiesioginių užsienio investicijų, nes skolų krizės kamuojamoje Europoje konkurencija dėl jų tik stiprės. Apie tai ir pokalbis su I.Šimonyte.

VEIDAS: Kokie tikėtini didžiausi pokyčiai užsienio investicijų pritraukimo srityje per artimiausius penkerius metus?
I.Š.: Tikėtina dar nuožmesnė konkurencija nei anksčiau. Į kovą dėl tiesioginių užsienio investicijų (TUI) įsitraukia tos šalys, kurios anksčiau patogiai gyveno iš skolintų pinigų srauto. Dėl krizės poveikio daugelis šalių bando perorientuoti savo ekonomikas į eksportuojančias, vadinasi, stumdymosi dėl investicijų bus tik daugiau. Todėl reikėtų nesiblaškyti ir spręsti išties svarbiausius klausimus, kurie aktualūs ne tik užsienio, bet ir vietos investuotojams, – administracinės naštos, darbo santykių, teritorijų planavimo ir, žinoma, korupcijos.
TUI svarbu, nes jos dažnai atneša taip būtiną kitą darbo kultūrą. Kita vertus, pražiūrėti vietinių investuotojų svarbos irgi neturėtume.
VEIDAS: Užsienio investuotojai į Lietuvą dažniausiai ateina tikėdamiesi sutaupyti, tačiau Lietuvoje didėjant energetinėms, darbo jėgos sąnaudoms šį pranašumą po truputį prarandame, o naujų kol kas neatrandame. Kaip mums tai atsilieps? Ar tai nesustabdys ir taip menko užsienio investicijų didėjimo šalyje?
I.Š.: Žinoma, pastarieji pranašumai menks, bet tai nebus žaibiškas procesas, tad yra galimybių stiprinti ir išnaudoti kitus pranašumus, pavyzdžiui, kompetenciją informacinių technologijų, gamtos mokslų srityje. Patogi geografinė padėtis taip pat niekur neišnyks.
VEIDAS: Vilniuje vienam gyventojui tenka tris–penkis kartus daugiau užsienio investicijų, nei siekia šalies vidurkis – 43 tūkst. Lt. Vis dėlto kituose šalies regionuose situacija apgailėtina ir sukauptos investicijos siekia vos šimtą litų, pavyzdžiui, net Birštono kurorte – tik 99 Lt. Kaip būtų galima paskatinti užsienio investicijų pritraukimą regionuose? Ar apskritai tai įmanoma padaryti, turint omenyje, kad regionai sensta ir neišsiskiria kvalifikuota darbo jėga?
I.Š.: Įmanoma, tačiau tai turbūt bus labiau pavieniai projektai, susiję su kokio nors regiono specifika. Užsienio investuotojui, ieškančiam vietos stambiai investicijai, šalia kitų veiksnių reikalingas tikrumas dėl galimybės nuolat turėti reikiamą darbo jėgą. Patinka mums tai ar ne, tačiau Lietuva nėra didelė šalis, ir trauka, ypač jaunimo, į didžiuosius miestus niekur nedings. Natūralus traukos taškas bus ir Klaipėdos regionas – dėl uosto. Vis dėlto ir jūsų minimame Birštone turėti investuotojų į sveikatingumo paslaugų verslą man atrodo gana realu. Spėju, kad ne visada pačios savivaldos požiūris į investuotojus būna pakankamai iniciatyvus.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, į kokias sritis iki 2018 m. galėtume pritraukti daugiausiai užsienio investicijų ir kodėl?
I.Š: Spėju, kad išliks tradicinis pasiskirstymas, kai vyrauja pramonė ir finansų sektorius. Tikėtina auganti informacinių technologijų ir kitų paslaugų reikšmė, bet savo apimtimi šios investicijos negali būti tokio masto kaip plyno lauko investicijos į pramonę. Žinoma, jeigu būtų plėtojamas Visagino atominės elektrinės projektas, paveikslas galėtų atrodyti ir visiškai kitaip.
VEIDAS: Kaip 2013–2018 m. keisis investuojančių šalių geografija? Ar gali su Šiaurės šalimis susilyginti ar jas pralenkti kitų šalių įmonės?
I.Š.: Šiaurės šalių interesas investuoti Baltijos šalyse yra natūralus ir gana lengvai paaiškinamas, tad vargu ar kokios kitos kilmės kapitalas galėtų jas pralenkti, ypač turint mintyje, kad Šiaurės šalys „atrado“ Baltijos šalis, įskaitant ir Lietuvą jau prieš dvidešimtmetį, tad tokį įdirbį pralenkti sunku. Žinoma, galimi tokie atvejai, kai kuri nors šalis tampa svarbia investuotoja dėl iš esmės vieno, bet didelio atvejo – kaip Lenkija.
VEIDAS: Viena didžiausių mūsų problemų, trukdančių pritraukti užsienio investicijų, – žinomumas. Kokių jūs matote receptų, kaip padidinti Lietuvos žinomumą?
I.Š.: Nėra kitų receptų, kaip tik pristatyti save pasauliui: lankyti potencialius investuotojus, kalbėti, įrodinėti savo pranašumus, nes visi kiti taip daro. Bet vien reklama nieko nepasieksi – jeigu nebus pasitikėjimo institucijų gebėjimais teikti viešojo administravimo paslaugas operatyviai, skaidriai ir kokybiškai, reklamos žavesys išblės, vos investuotojams susidūrus su realybe.