Į Baltijos šalis elektros energiją importuojanti bendrovė 2011-aisiais pati ėmėsi atsinaujinančios elektros energijos gamybos.

Priešingai nei daugelis kitų nepriklausomų elektros energijos tiekėjų, „INTER RAO Lietuva“ reklaminių viliotinių potencialiems klientams žiniasklaidoje šokti neskuba. Bendrovės valdybos narys Jonas Garbaravičius teigia, kad nėra tokios būtinybės – per dešimtį veiklos metų „INTER RAO Lietuva“ ir taip suspėjo užsirekomenduoti kaip patikimas verslo partneris.

PROGNOZĖS: Kokią dalį šalyje suvartojamos energijos 2011-aisiais tiekė „INTER RAO Lietuva“? Kaip kito ši dalis, palyginti su ankstesniais metais?

J.G.: „INTER RAO Lietuva“ elektros energija prekiauja trijose Baltijos valstybėse. Didžiąją dalį sudaro rusiškos elektros energijos pardavimas, bet prekiaujame ir Baltarusijoje, Estijoje, Latvijoje bei Lietuvoje pagaminta elektra. Kai mums atsivėrė Estijos elektros birža, ten kurį laiką netgi buvo piktinamasi, neva daug pirkdami sukėlėme kainas. Nors elektros birža pasižymi tuo, kad dažnai būna atvirkščiai: kuo daugiau perkama, tuo mažesnės kainos.

Daugiausiai Rusijoje pagamintos elektros stengiamės pirkti naktimis ir savaitgaliais, kai ji pigiausia. Piko valandomis elektros energija ten neretai būna dvigubai brangesnė nei Lietuvoje, nes vietos pramonei jos stinga. Tuomet pirkdami patiriame nuostolių, kuriuos vėliau išlyginame. Todėl turėčiau nuvilti įsivaizduojančiuosius, kad šios prekybos pelnai milžiniški: vidutiniškai jie siekia 3–5 proc. apyvartos.

Beje, elektros energijos importas į Lietuvą santykinai mažiausiai pelningas – prekiaudami Latvijoje ir Estijoje gauname didesnę pelno maržą. Bet mūsų šalyje parduodame didžiausią elektros energijos kiekį, todėl čia uždirbame daugiausiai.

Lietuvoje šiuo metu esame pagrindiniai importinės elektros energijos tiekėjai: tiekiame maždaug 40 proc. šalyje suvartojamos energijos. Jei vertintume vien elektros importą, „INTER RAO Lietuva“ dalis sudarytų didesnę pusę. Pagrindiniai mūsų konkurentai čia – „Latvenergo“ ir „Enefit“. Galiu tvirtinti, kad mūsų buvimas neleidžia kainoms Lietuvos elektros biržoje šoktelėti iki aukštumų. Siūlome alternatyvą neefektyviai gaminamai energijai, o efektyvios gamybos netgi norėdami išstumti nesugebėtume. Todėl labiausiai mūsų užimama rinkos dalimi piktinasi tie, kurie patys norėtų čia elektrą pardavinėti brangiau, galbūt ne su 3–5 proc., o su 15–25 proc. marža.

2010 m. į Baltijos šalis importavome 5,4 TWh Rusijoje ir Baltarusijoje pagamintos elektros energijos. Skaičiuojame, kad 2011-aisiais šis kiekis turėtų siekti maždaug 6 TWh. Tačiau į Lietuvą importuojama energijos dalis mažėjo, o didėjo Estijoje ir ypač Latvijoje. Mat šįmet mūsų kaimynai nesulaukė tokių didelių Dauguvos upės potvynių, kokių tikėjosi, ir vasarą neturėjo pakankamai elektros energijos priimtiems įsipareigojimams vykdyti. Tad dalį pirko iš mūsų ir perpardavė savo klientams, taip pat ir klientams Lietuvoje. 2012 m. planuojame Latvijai tiekti maždaug 20 proc. šalyje suvartojamos elektros energijos, Estijai – apie 10 proc.

PROGNOZĖS: Žurnale „Verslo klasė“ neseniai akis užkliuvo už tokios apžvalgininko citatos: „Šiemet yra paskutiniai metai, kai koncernas „INTER RAO“ į šią (Baltijos šalių) rinką tiekia energiją ekonominiais svertais grįsta kaina.“ Ar tokiems įspėjimams esama realaus pagrindo?

J.G.: Skaičiau tą sakinį ir aš. Politinis reguliavimas – baisiausia, kas galėtų ištikti laisvąją rinką. Iki šiol mūsų partneriai Lietuvoje, tarp jų ir bendrovė „Lietuvos energija“, nė karto nėra gavusi netgi užuominų į kokią nors politizuotą kainą.

O jei kalbėsime apie ekonominiais principais apskaičiuojamų elektros kainų tendencijas Rusijoje – žinoma, augimo tendencija stebima. Prognozuojamas 2012-ųjų kainų lygis netgi didesnis, negu mes tikėjomės. Kaip ir visame pasaulyje, įtakos joms turi naftos ir dujų kainų indeksai. Prisiminkime, kad „INTER RAO JES“ Rusijoje valdo bendros 29 tūkst. MW instaliuotos galios elektrines, kurių daugumą sudaro šiluminės jėgainės, vartojančios dujas. Suprantama, kad pasaulinės dujų kainos neišvengiamai atsiliepia Rusijoje gaminamos elektros savikainai.

Kol kas vienintelė Lietuvos elektros rinkos bėda ta, kad ji galėtų būti didesnė. Todėl vienareikšmiškai palaikome elektros jungčių į Švediją bei Lenkiją projektus. Nutiesus 700 MW galios „NordBalt“ kabelį į Švediją, Lietuvos elektros energijos rinka iškart padidėtų beveik pusantro karto. Visuomenei paprastai pateikiamas tik vienas tokių projektų aspektas: nutiesę kabelius į Vakarus, tapsime saugesni, nes turėsime platesnį tiekėjų pasirinkimą. Bet elektros prekyba vyksta abiem kryptimis. Kai „NordPool“ biržoje nukrinta kainos, dalį elektros energijos perkame joje ir parduodame Rusijai.

PROGNOZĖS: Aplinkui mirgėte mirga nepriklausomų elektros tiekėjų reklamos – atrodo, kad verda žūtbūtinė kova dėl klientų. Ar nejaučiate sustiprėjusios konkurencijos?

J.G.: Per porą metų, kai sudarytos sąlygos veikti laisvajai elektros rinkai, Lietuvoje atsirado pakankamai žmonių, suprantančių, kaip prekiauti elektra. Žinoma, visokių nepriklausomų tiekėjų pasitaiko: vieni formuoja portfelius racionaliai paskirstydami rizikas, kiti pasikliauja neprognozuojama prekyba biržoje. Iš patirties galiu pasakyti, kad patikimo prekiautojo elektra portfelyje biržos sandoriai sudaro ne daugiau kaip 20 procentų.

Būna ir taip, kad tik prisivilioję nemažai klientų tiekėjai pradeda ieškoti, kur įsigyti elektros energijos. Tuomet jie viltingai pasirodo pas mus, bet išvydęs pageidaujamas kainas sakau, kad už tiek pats mielai elektros nusipirkčiau. Todėl vieni naujokai žlugs, kiti išaugs – vyks natūralūs verslo atrankos procesai. Septyniasdešimties elektros tiekėjų (tiek jų šiuo metu yra užsiregistravę) mažai Lietuvos rinkai daugiau nei pakanka.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.