BFL

Prieš savaitę pasirodė paskutinė šį sezoną Nacionalinio dramos teatro premjera – Eimunto Nekrošiaus „Borisas Godunovas“. Taip savo penkerių metų kadenciją meno vadovo poste solidžiai užbaigė Audronis Liuga, tvirtinantis, kad iki tol komerciniais pastatymais pasikliaudavusi reprezentacinė šalies scena per šiuos metus praturtėjo spektakliais, kuriuos nedvejodamas į savo repertuarą priimtų bet kuris garsus Europos teatras. Šiame interviu – apie tai, kokie konfliktai lydėjo jų gimimą ir kas ateityje galėtų pakeisti kol kas nesikeičiantį šalies režisūros elitą.

VEIDAS: Anksčiau tekdavo nugirsti apie po peržiūrų nukeliamas arba apskritai atšaukiamas premjeras, o pastaraisiais metais visi numatyti spektakliai sceną pasiekdavo iš anksto numatytu laiku. Ar teatro meno vadovas turi teisę neišleisti vilčių nepateisinusios premjeros? Jei taip – ar buvo atvejų, kai kildavo pagunda šia teise pasinaudoti?

A.L.: Žinoma, tokia galimybė teatre visada būna. Prisimenu bent du atvejus, kai apie tai buvo labai rimtai diskutuojama, ir abu kartus kalbėta ne apie pradedančių, o apie žymių režisierių statomus spektaklius. Šiandien nebėra prasmės slėpti, kad po Oskaro Koršunovo „Išvarymo“, tapusio lankomiausiu ir geidžiamiausiu teatro spektakliu,  peržiūros su režisieriumi aktorių akivaizdoje beveik susimušėme. Tąkart pristatyta spektaklio versija nieko gera teatrui nežadėjo, ir režisieriui atvirai tai išdėsčiau. Pjesės autoriui Mariui Ivaškevičiui septynias valandas trukusi peržiūra taip pat priminė katastrofą. Vis dėlto O.Koršunovas mūsų pastabas išgirdo, per dieną ar dvi spektaklis buvo sėkmingai „suveržtas“, o vėliau palengva užsiaugino sparnus. Galima sakyti, šis darbas – tai naujos kartos „Žaldokynė“.

VEIDAS: Prieš du dešimtmečius Nacionaliniame dramos teatre daug diskutuota apie vadinamąjį skėčio principą, leidžiantį rodyti ne kelių išrinktųjų, o visų žymiausių šalies režisierių kurtus spektaklius. Šiandien galime konstatuoti, kad teatras po savo stogu išties sugebėjo suburti pajėgiausius Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) režisierius. Vadinasi, jau atsidūrėme po skėčiu?

A.L.: Galima būtų taip sakyti, bet patikslinsiu, kad skėtis tada buvo įsivaizduojamas labiau kaip žymių režisierių vadovaujamų nepriklausomų teatrų scenos aikštelė. Tai būtų principas, artimesnis nūdienos „Menų spaustuvės“ veiklos modeliui. Mūsų principas kitoks: tai – repertuarinis teatras, o ne scenos aikštelė. Tai – skėtis su tvirtu stuburu, aktyviai ir kryptingai formuojančiu repertuarą. Devyniasdešimt procentų pastarųjų penkių sezonų statytų veikalų buvo mano paties režisieriams pasiūlyti kūriniai ar jų idėjos. Todėl ir Eimunto Nekrošiaus „Borisas Godunovas“ pasirodė būtent kaip Nacionalinio dramos teatro repertuarinis spektaklis, o ne kaip „Meno forto“ premjera. Tai, beje, pirmas valstybiniame Lietuvos teatre E.Nekrošiaus pastatytas dramos spektaklis po beveik ketvirčio amžiaus pertraukos (pastarasis – Valstybiniame jaunimo teatre jo režisuota „Nosis“ – pasirodė dar 1991 m.). Būtent todėl „Boriso Godunovo“ pastatyme matome tiek daug Nacionalinio dramos teatro trupės aktorių, su E.Nekrošiumi dirbančių pirmą kartą. Įkalbėti režisierių po tiek metų sugrįžti po valstybinio teatro stogu tikrai nebuvo paprasta, nors, pavyzdžiui, O.Koršunovas dabar pats veržiasi čia statyti savo spektaklių. Juk nemažai OKT pastatymuose subrandintų aktorių šiandien yra mūsų trupės nariai, be kurių teatro repertuaras jau tapo sunkiai įsivaizduojamas.

VEIDAS: Tačiau griežta statytojų atranka dar labiau išryškino susiformavusią  „duobę“ tarp režisūros elito atstovų ir visų kitų šalies teatruose dirbančių režisierių. Ar ši takoskyra išliks?

A.L.: Taip, klaustukas dėl Lietuvos teatro rytdienos išlieka. Aiškesnė situacija, susijusi su dramaturgais: turime keletą su teatru bendradarbiaujančių jaunų žmonių. Naują pjesę teatrui rašo Mindaugas Nastaravičius, M.Ivaškevičius dabar renka idėjas spektakliui, kurio statyti kviečiamas gerai Lietuvoje pažįstamas vengrų teatralas Arpadas Schillingas. Mat šis režisierius nepageidavo turėti užbaigto dramos teksto: teprašė vienijančios idėjos ir siužetinių gairių eskizams karo tema, kurios leistų improvizuoti su aktoriais birželį rengiamoje kūrybinėje stovykloje-laboratorijoje.

Tačiau kol kas nematyti jaunų režisierių, kurių darbų nuoseklumas ir kokybinis stabilumas leistų jiems artimiausiu metu prisidėti prie „elitinės“ komandos. Taip yra todėl, kad jaunieji dažniausiai neturi galimybės ilgėliau vystyti savo idėjų vienoje trupėje ir priversti blaškytis po įvairius šalies teatrus. Nors esama išimčių: štai Vidas Bareikis bando šlietis prie Valstybinio jaunimo teatro trupės, Artūras Areima kuria Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Jaučiant atsakomybę už Lietuvos teatro rytdieną, mums irgi reikėtų turėti tegu nedidelę, bet nuosekliai dirbančią jaunimo kūrybinę platformą. Pradžioje pakaktų trijų dramaturgų ir trijų režisierių, taip pat galimybės pasikviesti jaunų užsienio kūrėjų. Kol kas neapsisprendėme dėl konkretaus prie teatro veikiančios jaunimo studijos modelio ir jos finansavimo šaltinių, tačiau galiu pasakyti, kad planuojame suteikti galimybę toliau kurti dviem Gintaro Varno mokiniams, pristačiusiems savo spektaklius šį sezoną: Kamilei Gudmonaitei ir Povilui Makauskui.

Beje, galima būtų paskaičiuoti, kiek dar nebaigusių studijų Muzikos ir teatro akademijos auklėtinių pastaraisiais metais turėjo progų ne tik režisuoti, bet ir vaidinti Nacionalinio dramos teatro spektakliuose. Skaičius, palyginti su ankstesniais laikais, turėtų būti įspūdingas, nes tokios progos buvo suteiktos Jono Vaitkaus, G.Varno, O.Koršunovo vadovaujamų kursų studentams. Klausimas, kaip tą ryšį paversti kažkuo daugiau, nei studentų darbais savo kurso vadovų sukurtuose spektakliuose. Arba – kaip sukurti jaunųjų teatralų savarankiškų kūrybinių darbų kuravimo sistemą. Nes teatre, neturinčiame vyriausiojo režisieriaus, tai tampa problema.

VEIDAS: Bet prisiminkime, kad anksčiau, kai toks režisierius teatre būdavo, jis virsdavo dar didesne problema: kolegos etatinį režisierių kaipmat apkaltindavo  autoritarizmu ir pagrindinės šalies scenos „okupavimu“.

A.L.: Dėl sudėtingų pačių režisierių tarpusavio santykių man iš tiesų sunku įsivaizduoti, kaip, pavyzdžiui, O.Koršunovas galėtų prižiūrėti J.Vaitkaus ar G.Varno statytus spektaklius ir sakyti savo pastabas juose vaidinantiems aktoriams. Taigi situacija šiuo požiūriu primena aklavietę, nors, jeigu skaičiuotume statistiškai, daugiausiai spektaklių Nacionaliniame dramos teatre pastaraisiais metais yra sukūręs būtent O.Koršunovas. Jo sėkmingi pastatymai mūsų repertuarui tikrai svarbūs.

Apskritai etatinio režisieriaus stoka teatre aiškiai juntama dviem atvejais. Pirmasis – kai savarankiškus monospektaklius mėgina kurti trupės aktoriai, kurie nėra pakankamai užimti teatro repertuare. Tokie statytojai paprastai turi susiformavę detalią būsimo spektaklio viziją ir būna itin jautrūs iš šono atkeliaujančioms pastaboms, netgi režisierius jiems nėra autoritetas. Todėl dėl aktorių darbų įtraukimo į repertuarą kartais irgi kyla abejonių, minėtų interviu pradžioje.

O antra, dar dažnesnė situacija, kai teatrui pristinga nuosavo režisieriaus, – jau minėta jaunų, tik pradedančių savarankiškos kūrybos kelią teatro menininkų darbų priežiūra ir jų konsultavimas, be kurio sunkiai įsivaizduojama repertuarinio teatro tradicijos tąsa.

VEIDAS: O kaip sekėsi kurti jaunų dramaturgų ir režisierių tandemus? Juk toks ir buvo vienas iš „Naujosios dramaturgijos dienų“ tikslų…

A.L.: Kaip žinote, dramaturgė Teklė Kavtaradzė pastatė spektaklį su režisieriumi Tadu Montrimu, o M.Nastaravičiui visai neblogai sekėsi dirbti su režisieriumi Pauliumi Ignatavičiumi. Abiem atvejais tai buvo ne teatrui tiesiog atnešti ir palikti tekstai, o bendras spektaklio idėjos vystymas nuo pradžios iki pabaigos.

Tačiau neslėpsiu, kad šį, jau besibaigiantį sezoną didžiausią dėmesį teko skirti ne jauniesiems kūrėjams, o dviem pagrindiniams repertuaro „kalnams“: „Didvyrių aikštei“ ir „Borisui Godunovui“. Vien pasirengimas šiems pastatymams iki repeticijų starto truko maždaug metus. Šią žiemą buvo laikotarpis, kai vienu metu vyko Krystiano Lupos, E.Nekrošiaus ir O.Koršunovo repeticijos, o aktoriai per dieną lakstydavo iš vienos salės į kitą ir dar vakarais turėdavo vaidinti repertuarinius spektaklius. Kartais nuo krūvio jau nebesusigaudydavo, į kurią salę pirmiau bėgti…

Užtat dabar Nacionalinio dramos teatro repertuaras pakankamai „tirštas“, tad, išskyrus minėtą bendrą M.Ivaškevičiaus ir A.Schillingo darbą, kuris bus rodomas rugsėjo pabaigoje, rudenį daugiau premjerų greičiausiai neišvysite. Ateinantį sezoną ketiname intensyviau rodyti jau turimus spektaklius. Bus ir daugiau užsienio gastrolių, nes naujus K.Lupos ir E.Nekrošiaus darbus pageidauja išvysti kitų šalių žiūrovai. Drąsiai galiu teigti, kad penki dabar turimi spektakliai papuoštų bet kurio Europos dramos teatro repertuarą: tai „Išvarymas“, „Mūsų klasė“, „Didvyrių aikštė“, „Borisas Godunovas“ ir rečiau prisimenamas vengrų režisieriaus Laszlo Bagossy „Lilijomas“ su puikiais mūsų aktorių vaidmenimis. Taip pat paaugliams skirtas Kirsten Dehlholm „Kosmosas +“, kuris nuvežtas į Kopenhagą vietos kritikų buvo pripažintas naujo teatrinio žanro atradimu. Visi minėti spektakliai tokie skirtingi, tarsi būtų atkeliavę iš skirtingų teatro planetų, tačiau visi pasako kažką svarbaus apie mūsų visuomenę ir esamąjį laiką. O kuo platesnė repertuaro meninė amplitudė, tuo jis turtingesnis.

VEIDAS: Ar buvo veikalų, kuriuos norėjote regėti teatro scenoje, bet nė vienam statytojui nepavyko jų įpiršti?

A.L.: Nuoširdžiai – nebuvo. Nešė man įvairių veikalų, bet tarp jų nebuvo tokių, kuriuos matyčiau kaip repertuarui būtinus. Nes kai galvoji apie konkretų veikalą, kartu turi galvoje ir jo statytoją. Ir atvirkščiai: tarkim, Thomo Bernhardo „Didvyrių aikštė“ iškilo galvojant apie anksčiau šio autoriaus veikalus sėkmingai stačiusį K.Lupą, kuris pats pageidavo, kad kūrinys jam būtų parinktas atsižvelgiant į mūsų teatrui reikalingą repertuarą.

Ne visada ir toks planavimas pasiteisina. Tarkim, Euripido „Bakchantes“ pats pasiūliau G.Varnui, bet šio spektaklio likimas teatre tiesiog nesusiklostė: jis buvo itin retai rodomas dėl atlikėjų (kurių būryje buvo ir baleto šokėjas, ir kontratenoras) negalavimų. Tačiau jei pakalbėtumėte su pačiu režisieriumi, išgirstumėte, kad „Bakchantes“ jis vadina vienu reikšmingiausių savo pastatymų dramos scenoje ir vertina geriau nei kritikų labiau pamalonintus savo darbus.

Iš visų O.Koršunovo spektaklių, esančių Nacionalinio dramos teatro repertuare, vienintelę „Jelizavetą Bam“ atsinešė pats režisierius. O „Išvarymas“, „Katedra“ ir „Kankinys“ jam buvo siūlomi su rimta motyvacija, ir režisierius apsvarstęs tuos pasiūlymus priėmė. Pasiūlymai turėjo ir teminių sąryšių: tarkim, Marius Repšys, „Išvaryme“ suvaidinęs Vandalą, „Katedroje“ sugrįžo kaip kilnių ketinimų kupinas Laurynas. Pratęsiant šią liniją iki šiandienos, veikiausiai neatsitiktinai tas pats aktorius buvo pasirinktas ir Dmitrijaus Apsišaukėlio vaidmeniui spektaklyje „Borisas Godunovas“.

VEIDAS: Nors pabrėžiate, kad Nacionalinis dramos teatras neturėtų tapti suvežtinių spektaklių rodymo aikštele, sostinės žiūrovai jau pasiilgo „mažo skėčiuko“ – lietuviškos dramaturgijos festivalio „Versmė“, leisdavusio išvysti, kuo kvėpuoja kiti šalies teatrai. Rokiškėnai, varėniškiai turi tokią galimybę, o sėslesniems vilniečiams tenka akylai gaudyti pavienius gastrolinius spektaklius, kurie nebūna gausiai išreklamuoti…

A.L.: Sutinku, kad tokio „skėčiuko“ trūksta. Tiksliau, trūksta jauno entuziastingo žmogaus teatre, kuriam panašus renginys rūpėtų. Aš tam jau per senas. Penkiolika metų rengiau tarptautinę „Naujosios dramos akciją“ ir pamenu, kiek jėgų atimdavo festivalio organizavimas. Tačiau būtent „Naujosios dramos akcija“ dramaturgijon nukreipė talentingą autorių M.Ivaškevičių, nors nemeluodamas galiu teigti, kad devyni dešimtadaliai siūlomų lietuviškų pjesių būdavo beviltiška grafomanija.

VEIDAS: Kas iš pernykštėse „Naujosios dramos dienose“ pristatytų skaitymų, be jau rodomų Birutės Mar „Ledo vaikų“, dar turi šansų virsti repertuariniais spektakliais? Ar Yana Ross su savo komanda toliau plėtos „(savi)žudikų“ eksperimentą?

A.L.: Ne, su Y.Ross jau galvojame apie kitą pjesę ateities pastatymui. Nors idėja gretinti menininkų su savižudžių situaciją atrodė patraukli, galiausiai nutarta juoduoju humoru nesikliauti. Bandėme toliau vystyti jaunų režisierių Simonos Biekšaitės ir Maritos Sirgmets „Džuljetas“, tačiau kol kas ne itin sėkmingai.

Neseniai teko kalbėtis su „Maidano dienoraščių“ autoriais iš Ukrainos. Jie mėgino pristatyti savo spektaklio versiją kariniuose daliniuose, tačiau netrukus patyrė, kad juose tarnaujantiems vyrams svarbiau patiems išsipasakoti, nei klausytis svetimų išgyvenimų.

VEIDAS: Rudenį vėl vyks konkursas į Nacionalinio dramos teatro meno vadovo pareigas. Ar kandidatuosite naujai kadencijai?

A.L.: Pirmiausia turėčiau atsakyti sau, kokį šį teatrą įsivaizduoju po penkerių metų. Matyčiau jį ant dviejų ratų: pirmasis – teatro meistrų repertuaras, ir ne tik Lietuvos teatro meistrų. Svarbūs ne tiek patys garsūs užsienio vardai, kiek tai, ką šie menininkai galėtų atnešti nauja ir vertinga mūsų teatro kultūrai ir tradicijai, kaip jie galėtų praplėsti mūsų aktorių profesinį akiratį.

Antrasis ratas – jau minėta jaunųjų teatro platforma. Tai galėtų būti tarsi ištisą sezoną trunkančios „Naujosios dramaturgijos dienos“ – kas mėnesį Kišeninėje salėje rodomas skaitymas, pristatymas ar premjera. Taip ilgainiui ir išryškėtų nauji kūrėjai, pretenduojantys į „aukščiausiąją lygą“.

Renata Baltrušaitytė