Perkeista ir antrašte paversta Pauliaus Širvio eilutė atliepia šio „Veido“ numerio gundomiausią vietą – viršelį (daugiau nei viršelyje skaitykite 8 p.)

Didelio amžiaus skirtumo sutuoktinių meilė ir nemeilė, darna ir nedarna žadina smalsumą, kursto kalbas. Tai puiki proga paplepėti apie save, net ir nuduodant, kad šneki apie kitus.

O ir reklamos menui tai neišsemiama temų versmė. Prisiminus kažkada matytas dailės kūrinių reprodukcijas, pavyzdžiui, senolio ir paauglės „šliūbo“ vaizdelį, ar kariškio piršlybas, iš kurių bando pabėgti persigandusi jaunamartė, lenda į galva visokiausi siužetai: nuo burnos higienos priemonių iki batų tepalo reklamos.

Kitaip nei tai jaunai, kuri senam patiko, žurnalui pageidautina turėti kokių nors puošmenų, mat viršelių striptizas – taigi jų plėšymas – leidinio patrauklumą mažina. Jauna žmona dar gali įtikinti vyresnį vyrą, kad ir be tų puošmenų joje svarbiausias turinys, o skaitytojas, pamatęs vitrinoje raides be paveikslėlių, veikiausiai pamanys, kad tai instrukcija vartotojui, kaip rašyti skundus.

Žvelgiant giliau, derėtų skųstis tik savimi pačiais. Juk pasidavę pagrindiniam instinktui – daugumai plepėti apie meilę kažkodėl įdomu – mes pražiopsome mažiau pastebimus, tačiau labiau mūsų gyvenimą veikiančius gundymus.

Senolis, kuris veda prie altoriaus vos subrendusią panelę, gali būti mūsų švietimo sistemos simbolis. Tad ir tos aukštųjų mokyklų rektorių kvadratinės kepurėlės, aukso retežiai, mantijos su spurgais – tretiniai lytiniai požymiai.

Rašinyje apie politikos studijų reitingus šiame „Veido“ numeryje apstu statistinių duomenų, kurie siaubo nekelia (14 p.).

Kažkada ir man siaubo nesukėlė anaiptol ne erdvi patalpa, kurioje susispraudę jauni žmonės nepakeldami akių maigė klaviatūras ir tarpusavyje dažniausiai bendravo „Skype“ padedami, nes taip daug patogiau, nei pakilti iš vietos ir pasikalbėti. Juk ne sportbačių gamykla kur nors Azijoje, o žiniasklaidos priemonės cechas Lietuvoje. Darbuotojai laisvai išeina kavos išgerti, parūkyti, po to vėl grįžta prie kompiuterių ir, daugiausia naudodami komadas „copy“, „paste“, kurpia žinutes. Apie ką? Apie „bele ką“, kas sugundytų skaitytoją bent jau paspausti nuorodą ir pelnyti leidiniui „kliką“. Vertingiausias šio išspaudų fabrikėlio turtas – pats jaunas kolektyvas, kurio dauguma baigusi politikos mokslus garbingoje Vilniaus aukštojoje mokykloje.

Bet juk varu į aukštuosius mokslus niekas nevarė. Palyginti nesenais patriarchato laikais negalėjai susituokti be tėvų valios, o prakutęs jaunimas šiais laikais simboliškai „tuokiasi“ su brandžia profesūra tik iš meilės – platoniškos, be abejo (gana retos išimtys, kada meilė dalykui virsta meile dėstytojui, skaičiuojamos dešimtimis, o ne šimtais).

Tačiau tos platoniškos meilės pasekmės kitąkart sunkesnės nei atsitiktinio neplatoniško ryšio. Ketverius ar penkerius metus gyvenai su tretiniais lytiniais požymiais gundančia profesūra, arei ir kalei iš meilės, bet štai „vedybų sutartis“ pasibaigė – viso gero, eik prie klaviatūros, pragyvenk iš „copy“ ir „paste“ komandų.

Karta, kuri platoniškai pamilo prestižines studijas, pati atsakys, ar ji yra prarastoji. Profesūra, kurios tretiniai lytiniai požymiai anksčiau ar vėliau bus apiberti naftalinu ir pakabinti spintoje, gali guostis, kad sugundytoji karta dirbs ir uždirbs, – tad ir jie, akademiniai pensininkai, į banko sąskaitas gaus, tikėkimės, ne vien platoniškai.