BFL

„Žemės ūkis ir artimiausiais dešimtmečiais išliks Lietuvos prioritetas: neturime nei  naudingųjų iškasenų, nei ko kito, iš ko galėtų gyventi mūsų valstybė. Bijau, kad nerasdami bendros kalbos su pieno perdirbėjais ir politikais šį sektorių sužlugdysime“, – nuogąstauja Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas. Prognozuoti, kaip gyvens mūsų šalies žemdirbiai po keleto dešimtmečių, jis nesiryžta: šiandien rinka, jo nuomone, pernelyg nestabili.

VEIDAS: Ką vadintumėte didžiausiu šiandienos Lietuvos žemdirbių galvos skausmu?

A.S.: Dauguma problemų šiandien kyla dėl to, kad žemės ūkio sektoriuje trūksta bendros ilgalaikės valstybinės politikos. Praktiškai visa politika Lietuvoje formuojama tam tikros Seimo kadencijos laikotarpiu, taigi stokojame darbų tęstinumo. Kad ir kurį sektorių paimtume – gyvulininkystės ar pienininkystės, būtinas ilgalaikis planas. Elementarus pavyzdys: norint, kad telyčaitė taptų melžiama karve, prireiks trejų metų, o tai reiškia, kad visas ūkis bus suformuotas ne anksčiau kaip po dešimtmečio. Deja, šiandien valstybės prioritetų nematome ir nežinome, kaip ji nuspręs elgtis po metų kitų. Taigi viena priežasčių, kodėl Lietuvos jaunimas nesuka šiuo keliu, yra perspektyvos nematymas.

VEIDAS: Koks šiuo metu vidutinis Lietuvos ūkininkų amžius?

A.S.: Jei žiūrėsime į pieno sektorių, matysime, kad 11 proc. ūkininkų amžiaus vidurkis – per 70 metų ir tik pusantro procento jų sudaro žmonės iki 30 metų. Liūdniausia, kad į senųjų vietą šiandien nėra kam ateiti. Mano paties vaikai pyksta, kad labai daug laiko sugaištame su karvėmis, o grąža, kurią gauname, nepateisina įdėto darbo (A.Stančikas yra 11 vaikų, iš kurių trys ūkininkauja, tėvas – K.K.-Š.). Kitas dalykas – pieno supirkimo kainos visiškai neprognozuojamos. Patyręs nuostolių ir neturėdamas lėšų esi priverstas imti paskolą. Smuktelėjus pajamoms tenka dirbti mažiau savikainos, tuomet ūkis vedamas prie bankroto ribos. Ypač tuose ūkiuose, kurie yra specializuoti ir neturi kitų šakų, tai labai rizikinga, nes tenka nuolat savęs klausti, kaip padengti įsiskolinimą. Taigi pasmerkti savo ūkį šiandien labai lengva, o kur dar nuo balandžio 1-osios panaikintos pieno kvotos, įtempta situacija dėl Rusijos embargo, spekuliacija ir kitų rinkų pokyčiai…

VEIDAS: Tačiau kaimyninėje Latvijoje pienininkų padėtis nepalyginti geresnė nei Lietuvoje. Kas tai lemia?

A.S.: Latvijos pieno sektoriuje visą laiką matėme augimą, tačiau Lietuvoje atsitiko priešingai. Šiuo atveju tenka kalbėti apie kaimo plėtros lėšų panaudojimą. Žinoma, kad Latvijoje šios investicijos buvo padalytos proporcingai (50 proc. gyvulininkystei ir 50 proc. augalininkystei), o Lietuvoje 70 proc. lėšų buvo skirta augalininkystei ir tik 30 proc. – gyvulininkystei. Taigi nereikėtų stebėtis rezultatų skirtumu. Žinoma, Lietuva gali didžiuoti savo derliais: per metus gauname 5 mln. tonų [autorė paskui įrašys ko]. Vertinant pagal turimos žemės plotą esame vieni didžiausių eksporto lyderių visoje Europoje.

VEIDAS: Kaip apibūdintumėte Lietuvos pieno sektorių?

A.S.: Šiandien pieno sektorius labai įvairus: ūkiuose yra nuo keleto iki keleto tūkstančių karvių. Palyginti su ankstesniais metas, smarkiai pagerėjo pieno produktyvumo padėtis: sovietmečiu primelždavome tris tonas, šiuo metu siekiame devynias.

Tačiau dabar šalyje turime apie 317 tūkst. melžiamų karvių. Prieš dešimtmetį jų turėjome 700 tūkst., taigi mažėjimas akivaizdus, o tendencijos jau kurį laiką regresyvios – per metus sumažėja apie 4–5 proc. galvijų. Jei ir toliau taip, bijau, kad po dviejų dešimtmečių pieno sektorių galutinai pražudysime. Lietuva jau turi šiuo klausimu karčios patirties.

VEIDAS: Apie kokios Lietuvos žemės ūkio šakos praradimą kalbate?

A.S.: Turime itin karčios patirties, susijusios su linų sektoriumi. Dar 2005–2006 m., kai Lietuvoje linininkystė nebuvo tik prisiminimas, buvo padarytos didžiausios klaidos per derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą. Linų augintojų ir perdirbėjų, tvirtinančių, kad jei jiems nebus sudarytos išskirtinės sąlygos įstojus į ES, Lietuvoje linų niekas nebeaugins ir jų perdirbimo pramonė žlugs, regis, niekas taip ir neišgirdo. Taigi linus Lietuvoje auginome ir perdirbome tol, kol veikė linininkystės sektoriaus rėmimo programa, tačiau įstojus į ES pasitvirtino linų augintojų perspėjimai: paramos nebepakako ir neatlaikęs konkurencijos linininkystės sektorius žlugo. Kodėl taip atsitiko? Tapo akivaizdu, kad įsivežti linų pluoštą ar jau pagamintus gaminius yra gerokai pigiau, nei patiems juos auginti ir perdirbti. Tačiau šioje vietoje susiduriame su pavojinga situacija: daug ką įsivežti gali tapti pigiau, nei patiems auginti ar gaminti. Todėl jei Lietuva šios pamokos neišmoks, o valstybė nerems tradicinių visų sričių gamybos šakų, Lietuvos gali laukti labai sudėtinga ekonominė perspektyva.

VEIDAS: Bet pastaruoju metu vėl girdėti politikų diskusijų, kad reikėtų atgaivinti linų auginimą ir apdirbimą. Kiek, jūsų vertinimu, tai realu ir pagrįsta?

A.S.: Mūsų ūkininkai išties išmanė, kaip tai daryti. Linų auginimo tradicijos siekė tarpukarį. Lietuva dar XIX a. pradžioje pagal auginamų linų plotus užėmė trečią vietą pasaulyje. Pajamos už eksportuojamą linų pluoštą ir sėmenis vienais metais sudarė net trečdalį biudžeto lėšų (taigi mūsų ūkininkai tikrai mokėjo su jais elgtis). Deja, šiandien šios žaliavos nelikę (šalyje nebėra fabrikų, o be to – nė iš vietos). Taigi pramonė prarasta, o kokios galimybės atsivertų su ja šiandien: juk pasaulis pakvaišęs dėl natūralių žaliavų ir lino.

Jei nebus apgalvotų valstybės sprendimų, panašiai nutiks ir su pieno sektoriumi. Neapsikentę dabartinės situacijos ūkininkai nusispjaus ir užsiims kitkuo: vieni į mėsinę gyvulininkystę nueis, kiti grūdus ar daržoves augins, paversdami fermas grūdų saugyklomis. Mūsų pramonė įsivaizduoja, kad pieno žaliavos iš Latvijos ar Estijos prisiveš. Jau linus vežė, tačiau nelikus savos žaliavos neliko ir perdirbamosios pramonės. Taigi valdžia turėtų sudėlioti sąžiningas ir šalies rinkoje galiojančias žaidimo taisykles.

VEIDAS: Kaip vertinate pastarųjų 25 metų Lietuvos žemės ūkio raidą?

A.S.: Visus šiuos metus mačiau, jaučiau ir gyvenau tuo, tačiau negaliu pasakyti, ar šiandien juodžiausia situacija jau praeityje, ar dar tik laukia ryt. Žinoma, gal šiandien gyventume kitaip, jei pereidami iš kolūkinės santvarkos į privatų ūkininkavimą būtume išvengę politinių klaidų. Mano nuomone, viena jų – kad nekilnojamasis turtas tapo kilnojamas (šioje vietoje įžvelgiu daug nesąžiningumo ir ūkininkų nusivylimo). Šiandien gana daug diskutuojame dėl smulkių, vidutinių ir stambių ūkių bei žemės ūkio bendrovių konkurencinių sąlygų. Aistrų ir nesutarimų daug, tačiau ūkininkui žemė ir toliau išlieka pagrindinė gamybos priemonė: jei jos neturi, vadinasi, nieko neturi.

VEIDAS: Pagal pieno eksportą Lietuva užimą 13 vietą ES. Tačiau, palyginti su ES šalimis senbuvėmis, mūsų šalyje pienas superkamas mažiausiomis kainomis, o jo gamintojai gauna mažiausias tiesiogines išmokas. Kodėl taip diskriminuojami mūsų augintojai?

A.S.: Lietuvos produkcijos supirkimo kainos visad buvo vienos mažiausių ES. Mūsų ūkininkai gauna tiesiogines Europos paramos išmokas, tačiau pagal jų kiekį esame treti nuo galo (estai ir latviai jų gauna dar mažiau – visų padėtis ne per geriausia). Šiuo metu gauname 144 eurus už hektarą ir tik 2019 m. pasieksime 196 eurus (bet ir tai tik mūsų pačių nuopelnas). Drauge susijungusios Baltijos šalys pasiekė kompromisą, bet, palyginti su senosiomis Europos šalimis, kurių išmokos siekia 140–300 eurų, patiriame nevienodas konkurencines sąlygas.

VEIDAS: Tai ko vis dėlto reikia, kad švelnėtų diskriminacinė politika Lietuvos žemdirbių adresu?

A.S.: Visų pirma pačios ūkininkų vienybės. Šiandien kiekvienas jų lyg kunigaikštis ant savos kalvos, todėl valdžia, išgirdusi vienus ar kitus mūsų reikalavimus, nuolat primena, kad yra ir kita nuomonė. Taigi kol nebus pačių ūkininkų vienybės, mažai ką pakeisime.

VEIDAS: Šiuo metu Lietuvoje dirvonuoja apie 400 tūkst. hektarų žemės. Kaip manote, kodėl vis dar nesugebame išnaudoti savo teritorijos potencialo? Kada mūsų šalis savo laukais bus panaši į Prancūziją ar Vokietiją?

A.S.: Neabejoju, kad tai – tik laiko klausimas. Praeis dar dešimtmetis, ir mūsų žemių vaizdas nesiskirs nuo senųjų Europos šalių: dirvonuojančių plotų Lietuvoje tiesiog neliks, prie to prisidės ir kylančios žemės kainos.

VEIDAS: Ko reikalavo Lietuvos ūkininkai prieš porą mėnesių vykusiame pienininkų suvažiavime ?

A.S.: Vienas pagrindinių jų reikalavimų buvo vidutinė europinė kaina už parduodamą produkciją. Jų pozicija tokia: jei Lietuvos perdirbimo įmonės neranda būdų, kaip to pasiekti, tegul suka galvą Vyriausybė, ieškoma išeičių, kaip tai kompensuoti iš europinių lėšų ar nacionalinio biudžeto. Šiuo metu karas tarp pienininkų ir perdirbimo įmonių tebevyksta: pastarosios mušasi į krūtinę tvirtindamos, kad negali mokėti jiems daugiau, o pienininkus siutina mažos supirkimo kainos.

Žinoma, prie to labai prisidėjo ir Rusijos rinkos praradimas: šioje šalyje mūsų produkcija išties labai vertinta. Tačiau jeigu palygintume 2013 ir 2014 metų Lietuvos eksportą, matytume, kad 2014-aisiais jis buvo net didesnis (nors atrodo, kad neturėjome kur padėti savo produkcijos). Akivaizdu, kad parduoti kur radome, bet tai nebuvo taip pelninga kaip ankstesniais metais. Kita vertus, kiekvienai rinkai ir vartotojams reikia laiko – minimaliai bent penkerių metų.

VEIDAS: Bet kas trukdo Lietuvos augintojams išsiderėti geresnes sąlygas nacionaliniu lygmeniu?

A.S.: Didžiausia problema – pačių ūkininkų nevienybė. Kovojant ir ginant savo interesus reikėtų didesnio jų paties susitelkimo, tada galbūt ir derybų su valdžia rezultatai būtų visai kitokie.

Prieš keletą metu man teko dalyvauti tarptautiniame kongrese Airijoje. Tąkart šalies prezidentas sakė pusantros valandos kalbą apie tai, koks svarbus Airijai žemės ūkis. O iš mūsų Prezidentės nesu girdėjęs, kad žemės ūkis būtų šalies prioritetas. Priešingai nei mūsų valstybė, Airija suvokia, jog nieko svarbesnio už žemės ūkį neturi, todėl deda visas pastangas, kad jis duotų kuo daugiau naudos. Šiandien Airijoje yra apie milijoną melžiamų karvių, tačiau iki 2020 m. šį skaičių žadama padidinti 50 proc. Į mūsų klausimus, kur jie realizuos pieną, juk kainos nukritusios, airiai atsako, kad tebeturi senas rinkas, o ir naujų vis daugiau veriasi (viena jų – Naujoji Zelandija).

VEIDAS: Jei kalbame apie pieno sektorių, kaip paaiškintumėte Lenkijos sėkmę?

A.S.: Pirmiausia Lenkija yra didelė valstybė, kurios viduje pieno suvartojimas siekia apie 96 proc., o eksportas sudaro vos 4 proc. Kitas dalykas – Lenkijoje daug mažesnis maisto produktų PVM mokestis. Taip pat lenkai labai gražiai žaidžia kaitaliodami zloto kursą. Štai ir atsakymas, kodėl čekai, vokiečiai ir lietuviai važiuoja ten pirkti pigesnių maisto produktų. Jų eksportas minimalus, bet maisto produktai išperkami šalies viduje. Tokiu būdu pasiimami pinigai į biudžetą ir skatinamas žmonių vartojimas. Tai tik įrodo, ko galima pasiekti, kai mokesčiai neviršija protingų ribų: juos visi moka, nėra šešėlinės ekonomikos ir pan.

VEIDAS: Ar galime tikėtis gerėjančios Lietuvos pienininkų padėties? Kas padėtų išjudinti ledus šiame sektoriuje?

A.S.: Dabartinius įvykius, tai yra dėl kvotų panaikinimo 2015–2016 m. pieno sektoriuje kilusį krizinį laikotarpį, prognozavo pati Europa. Taigi priešingai, nei daug kas mano, didžiausi sunkumai pieno sektoriuje patiriami ne dėl Rusijos embargo maisto produktams, o būtent dėl pieno kvotų panaikinimo. Dar 2013 m. Europoje buvo pagaminta daugiau kaip 5,5 mln. tonų pieno. Be jokios abejonės, tai turėjo įtakos ir jo kainai. Šiandien daugelis Europos šalių pasirengusios šio sektoriaus augimui.

VEIDAS: Ne kartą teko girdėti Lietuvos ūkininkus svarstant, kad jei ne kaimynų pieno žaliavos eksportas, šalies pienininkai gyventų kur kas lengviau.

A.S.: Išties kasdien į mūsų šalies pieno perdirbimo įmones iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos atsivežama po pusantro tūkstančio tonų pieno žaliavos. Mūsų perdirbėjai sako, kad turime per daug pieno, reikia jo daug eksportuoti, todėl kainos mažos. Situacija keistųsi, jei jo neįsivežtume. Taigi mažėjant pieno eksportui būtų kitos vidaus rinkos pajamos, mūsų ūkininkai daugiau uždirbtų. Bet Lietuva nenori pyktis su kaimynais. Vis dėlto kitos išeities nėra: teks rasti bendrą kalbą, nes atrodo, kad valdžia nežada ko nors imtis.

VEIDAS: Kaip analogišką situaciją, jūsų nuomone, spręstų vokiečiai ar prancūzai?

A.S.: Jei imamasi protesto akcijų, jiems pateisinamos tampa kone visos priemonės, leidžiančios pasiekti norimą rezultatą. Praėjusiais metais Lietuvai įstojus į Europos pieno tarybą prancūzai dalijosi patirtimi, kaip į jų teritoriją italai mėgino įvežti kiaulių, o prancūzai perspėjo, kad geriau nemėginti, nes viskas sudegs. Italams nepaklausius prie sienos kiaulės ir juos gabenantys automobiliai išties suliepsnojo. Gal ir mūsų reikalai pasikeistų, jei Lietuvos pienininkai, sustoję ant kelio, išpiltų iš kaimyninių šalių gabenamą pienovežio turinį?

VEIDAS: Patikslinkite, kiek Europos Komisija (EK) kompensavo Lietuvai dėl sunkumų, kuriuos patyrėme dėl Rusijos embargo?

A.S.: Nors pirminė EK pozicija nežadėjo nieko gero, Lietuvos pienininkams kartu su Latvija ir Estija pavyko įrodyti Europos Komisijai, kad Baltijos šalių pieno sektoriai yra labiausiai nukentėję nuo Rusijos embargo ir pieno gamintojams reikalinga skubi finansinė parama. Taigi Lietuvai buvo skirta 14,07 mln. eurų.

VEIDAS: Tačiau sparčiai krintant pieno supirkimo kainai ūkininkai toliau speičiami į kampą…

A.S.: 2015–2016 m. – išties krizinis laikotarpis pieno ūkiams. Gamybos apimtys išauga, o supirkimo kainos krinta… Mūsų ūkininkai jau dabar dirba žemiau savikainos, ir klausimas, ar visi jie šiuo laikotarpiu išsilaikys. Tačiau prasti pokyčiai dar nereiškia, kad ūkininkai pasiduos, tiesiog jų laukia ne tokie pelningi metai, kaip įprasta. Konkurencija didėja ir dėl panaikintų pieno kvotų Europoje. Aišku viena: 2015–2017 m. Europoje formuosis nauja pieno rinka, taigi labai ramu nebus. Kita vertus, Lietuvos žemės ūkis jau šiandien jautienos ir pieno pagamina daugiau, nei reikia vidaus rinkai.

VEIDAS: Ar turi Lietuvos žemdirbiai bendrą poziciją dėl genetiškai modifikuotos produkcijos (GMO) ?

A.S.: Šiuo klausimu pasaulio nenustebinsime ir su juo nepakonkuruosime (jis su savo technologijomis nuėjęs jau gana toli), todėl su latviais, estais ir suomiais bandome tartis, kad mūsų regionas galėtų būti patrauklus būtent dėl sveikesnės produkcijos. VEIDAS: Pastaruoju metu daug diskutuojama apie klimato kaitą ir apie tai, kokią produkciją augins ateities žemdirbiai. Ar skirsis ji nuo to, ką matome šiandienos laukuose?

A.S.: Pagal žalinimo programą jau šiandien labiau skatinamas ankštinių augalų auginimas: žirniai, pupos ir pan. Tikėtina, kad baltyminių augalų reikės ir ateityje, taip pat neišsiversime be grūdinių kultūrų. Šuo atveju vėlgi norėtųsi žinoti valstybės poziciją, ką naudingiau auginti, į ką mes orientuojamės. Tačiau ateitis priklausys turintiems žemės ir galintiems auginti įvairias kultūras.

VEIDAS: Kokią matote Lietuvos kaimo ateitį? Gal mūsų vaikai tik iš tėvų pasakojimų apie jį težinos?

A.S.: Kaimuose, kurie nutolę nuo rajonų centro, laikas sustojo prieš 20 metų. Juose likusios močiutės gyvos anūkų laukimu, su kuriais lietuviškai dažnai jau nebesusikalba. Liūdna, bet tokia emigracijos paveikta Lietuvos realybė. Manau, jau netolimoje perspektyvoje tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje išlikę ūkiai judės stambėjimo linkme, o mažesni laipsniškai išnyks. Taip pat manau, kad ateities kaime gyvuos papildomi verslai (siuvyklos, taisyklos ir pan.). Ūkininkas, turėdamas smulkų ūkį, prisidurs ne tik iš jo, bet turės nuolatinį pajamų šaltinį iš kitos veiklos. Taigi po kelių dešimtmečių kaime negyvens vien ūkininkaujantys asmenys.

VEIDAS: Galėtumėte prognozuoti, kaip artimiausiais metais keisis Lietuvos kaime gyvenančių ir mūsų žemės įsigijusių užsieniečių proporcijos?

A.S.: Jau ir šiuo metu netrūksta ūkių, kurie parduoti su visa žeme, pastatais, ir nors  oficialiai dokumentuose senasis savininkas nurodomas kaip lietuvis, išties jis tėra kaip ūkvedys. Nemažai ūkių, kurie buvo modernizuoti, sutvarkyti, yra parduodami, nes jaunimas nenori tuo užsiimti. Taigi nieko keista, kad garbaus amžiaus ūkininkai dairosi pirkėjo. Šiandien užsieniečiai žiūri jau ne į mūsų žemę, o į ūkius.

VEIDAS: Taigi labai tikėtina, kad dar po 20 ar 30 metų Lietuvos ūkiuose dirbs lietuviai, bet nebe lietuviams?

A.S.: Jei nesugebėsime sudominti ir pritraukti į kaimą savo jaunimo, tuo užsiims ne Lietuvos piliečiai. Deja, pagal dabar matomas tendencijas akivaizdu, kad Lietuvos jaunimas linksta į mažiau rizikingas ir kur kas pelningesnes sritis, nei žemės ūkis. O jei kalbame apie užsieniečius Lietuvos kaime, tai aš pats kaimynystėje jau turiu norvegą, danai šalia ūkininkauja, trūksta tik švedų, bet kol kas jų vietą užėmė „Vičiūnų“ grupė – šiuo metu vienas moderniausių Plungės rajono pieno ūkių.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė