“Mokslas – neatsiejama sėkmingos konkurencingos valstybės dalis“, – yra pabrėžęs Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akademikas hab. dr. prof. Valdemaras Razumas. Kokiais konkrečiais skaičiais ir faktais tai galima pagrįsti?

V.R.: Pasaulyje be didesnių paaiškinimų suvokiama: jei valstybėje vyrauja arba didelę pažangą daro sektoriai, kuriuose naudojamos pažangios technologijos, diegiamos inovacijos, kuriami nauji produktai, naujos technologijos – tai  valstybės ekonomikos variklis, ji automatiškai darosi konkurencingesnė. Lietuva dar turi mokytis iš gerų pavyzdžių, nes gamybos sektorius, kuriame naudojamos pažangios technologijos, pas mus dar labai mažas ir padėtis jau kokie treji metai netgi blogėja: atmetus finansinį sektorių, 2010 m. sudarė 0,9 proc., 2011 m. – 0,7 proc., 2012 m. – 0,6 proc. visos gamybos, absoliutūs skaičiai taip pat mažėja. Šiame sektoriuje pagaminame produkcijos, vertos vos 890 mln. Lt, – tai prasti rodikliai, nes jei nebus pažangios gamybos, nebus ir konkurencingos valstybės.
Šioje srityje daug kas priklauso nuo žmogiškųjų išteklių, bet ir čia negalime džiaugtis: skaičius žmonių, užsiimančių moksliniais tyrimais ir eksperimentine plėtra, metai po metų mažėja: tyrėjų, atliekančių mokslinius tyrimus, 2011 m. buvo 8,4 tūkst., dabar – 8 tūkst. O juk inovacijų, naujos produkcijos kelias prasideda nuo fundamentinių mokslinių tyrimų, po to taikomųjų mokslinių tyrimų, po to eksperimentinės plėtros. Pasidžiaugti galime nebent tuo, kad 2011 m. daktaro disertacijas apsigynė 350 doktorantų, o 2012 m. šis skaičius vėl priartėjo prie 400.
Visi tyrimai rodo: jei valstybė į mokslo tyrimus ir eksperimentinę veiklą neinvestuoja daugiau kaip 1 proc. BVP, valstybei iš mokslo nereikia laukti ir ekonominės naudos, nes tokios mokslo apimtys nesukuria didžiulės pridėtinės naudos. 2011 m. investicijos Lietuvoje siekė 0,92 proc. BVP, 2012 m. sumažėjo iki 0,9 proc., bet absoliučiais skaičiais pagaliau perkopė per 1 mlrd. Lt. Artėjame prie 1 proc. ribos, tiesa, tik dėl ES paramos, o valstybės biudžeto tam skiriamos lėšos mažėja kiekvienais metais, 2012 m. – dar 23 mln. Lt. Iki 2020 m. bus skirta dar nemažai ES lėšų, bet reikia jau dabar galvoti, kaip vėliau reikės palaikyti ir atnaujinti milžinišką šios srities infrastruktūrą, išlaikyti žmones.
Vis dėlto dėl ES struktūrinės paramos 2013-ieji buvo reikšmingi: pradėtos didelės statybos Saulėtekio slėnyje, Fizinių technologijų, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centruose, statomi papildomi Gamtos mokslų centro pastatai, perkama įranga, pradėjo veikti Visorių informacinių technologijų parkas.
VEIDAS: Laboratorijų su tokia pažangia įranga mums jau pavydi net užsienio mokslininkai, tačiau kada iš jų valstybė gaus grąžą?
V.R.: Taip, kelia nerimą, kad padarytos tokios milžiniškos investicijos – tiek daug laboratorijų, įrangos jose, bet galbūt per vėlai pradėjome galvoti, kiek kainuos viso to eksploatacija, be to, visko neišdėstėme etapais per ilgesnį laikotarpį, tad kaip viską vienu metu nusipirkome, taip viskas vienu metu ir pasens. Bet valstybė priėmė tokį sprendimą – didelę dalį ES struktūrinės paramos 2007–2013 m. skirti mokslo tyrimams ir eksperimentinei plėtrai, nors iš Ūkio, Finansų ministerijų girdėjosi siūlymų, kad daugiau reikia skirti ir konkrečiam verslui, konkrečioms gamybinėms institucijoms.
Anuomet argumentuota, kad investicijos į mokslo tyrimus – tai investicijos į ateities ekonomiką. Ar jos atsipirks, dar negalime pasakyti – tai bus aišku po 15–20 metų. Bet jau ir dabar turime labai gražių pavyzdžių: neseniai lankiausi naujai įrengtame Kauno technologijos universiteto Maisto mokslo ir technologijų kompetencijos centre, kuriame įranga – pati naujausia. Labai svarbu, kad jauni žmonės ateina į visai kitą infrastruktūrą, ir matyti, kad jiems smagu čia dirbti. Atsiranda rezultatų ir kituose slėniuose. Bet nereiktų jų taip spausti: kad tik pasistatei aparatūrą, ir rytoj jau uždirbk vos ne 50 proc. tau reikalingų išlaidų.
VEIDAS: Vis dėlto kokios Lietuvoje yra ir kokios turėtų būti proporcijos tarp fundamentinio, taikomojo mokslo ir eksperimentinės veiklos? Dabar daugiausiai pinigų skiriama būtent fundamentiniam mokslui.
V.R.: Sunku pasakyti, nes dauguma mokslo institucijų į klausimą apie šias proporcijas atsako – 33, 33 ir 33 proc. Tačiau svarbu kitkas: Europos Komisija dokumente „Europa 2020“ labai aiškiai akcentuoja, jog kiekviena valstybė turi skirti dėmesį ir fundamentiniams, ir taikomiesiems mokslo tyrimams, ir eksperimentinei veiklai, kad nenueitume buku keliu, kai mokslininkai dirbtų tik verslui, kad uždirbtų pinigų ir kurtų naujus produktus. O lėšų proporcijos atitinkamos mokslo darbuotojų proporcijoms: iš viso jų yra apie 12 tūkst., o verslo įmonėse – 1751.
VEIDAS: Jei mūsų verslas nejaučia mokslo poreikio, ar tai nereiškia, kad mūsų mokslo sektorius arba turėtų dirbti užsienio bendrovėms, arba būti mažesnis?
V.R.: Taip klausimo nekelčiau. Jei universitetuose nevyks fundamentiniai, kolegijose – taikomieji moksliniai tyrimai, kokius specialistus parengsime? Fundamentinis mokslas reikalingas ne tik moksliniam straipsniui paskelbti, sukurti naujoms žinioms ar kažkokiam produktui, bet ir žmogaus lavinimui, mąstymui, asmenybės tobulėjimui.
VEIDAS: Naujam ES finansavimo laikotarpiui 2014–2020 m. buvo privalu išskirti sumanios specializacijos kryptis. Tačiau nors Lietuva surašė šešias, jos praktiškai apima viską. Ar išmintinga mažai šaliai, turinčiai mažai pinigų, bandyti aprėpti viską?
V.R.: Didesnės ES šalys savo skirtingus regionus gali specializuoti, o mūsų šalis laikoma vienu regionu, tad gal atleistina, kad tų prioritetų daugiau, nors gal kiek ir persistengta.
VEIDAS: Kas, jūsų vertinimu, tie Lietuvos mokslo proveržio prioritetai?
V.R.: Juos turime – tai lazerių, biotechnologijų sritys. Gražūs Mokslų akademijos nario Vlado Algirdo Bumelio žingsniai biofarmacijos srityje: neseniai pradėjusi veikti „Biotechpharmos“ įmonė, įregistruota kaip privatus mokslo tyrimų institutas, – tai tipiškas vakarietiškas pavyzdys, kai privačios įmonės verslas praktiškai yra moksliniai tyrimai, ir per metus jos pajamos iš mokslinių tyrimų išaugo nuo kelių šimtų tūkstančių iki kelių milijonų.
VEIDAS: Gryninant sumanios specializacijos strategiją buvo nuomonių, jog mūsų šaliai užtektų perimti turtingų užsienio valstybių mokslo patirtį, diegti ten sukurtas naujas technologijas, o patiems daugiau dėmesio skirti fundamentiniams tyrimams, kad mūsų mokslininkai turėtų kvalifikacijos imti tas žinias iš svetur ir diegti Lietuvoje.
V.R.: Visokių modelių yra ir visokių buvo svarstymų. Bet manau, kad turėtume būti aktyvūs visose mokslo tyrimų srityse. Tokiu atveju galima tikėtis geresnių rezultatų nei dabar.