700 įvairių Europos teisės aktų, reglamentuojančių maisto grandinę nuo lauko iki stalo – tiek per dešimtmetį jų turėjo perprasti ir praktiškai pritaikyti maisto bei veterinarijos tarnybos specialistai. Apie tai, kaip jiems tai pavyko ir apie dabartines aktualijas kalbamės su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriumi Jonu Miliumi.

VEIDAS: Lietuvai įstojus į Europos sąjungą ir jūsų vadovaujama tarnyba turėjo darniai perimti ES teisės reikalavimus, sklandžiai įsikomponuoti į kitų analogiškų europinių institucijų gretas. Kaip tai pavyko pasiekti?

J.M.: Kiekvienos institucijos patirtis šiuo atveju unikali. Mūsų srityje integracinis procesas buvo labai sudėtingas, nes ES taikomi vieni griežčiausių maisto saugos ir kokybės, gyvūnų sveikatos ir gyvūnų gerovės standartų pasaulyje. Todėl turėjome išnagrinėti, įvertinti ir prie Lietuvos nacionalinės specifikos pritaikyti per 700 įvairių Europos teisės aktų, reglamentuojančių visą maisto grandinę – nuo lauko iki stalo. Beje, jie ir dabar nuolat peržiūrimi, keičiami, tobulinami, pritaikomi prie besikeičiančio verslo ir mokslo pasaulio.

Sudėtingiausia, ko gero, buvo pati pradžia, kai persiorientuoti reikėjo visiems – tiek kontroliuojančioms institucijoms, tiek ir ūkininkams, verslui. Bet sugebėjome, ir visai neprastai. Bent jau maisto saugos ir veterinarinės kontrolės srityje Lietuvoje sukurta sistema dažnai rodoma pavyzdžiu norinčioms įstoti į ES ar tiesiog savo kontrolės sistemą patobulinti valstybėms.

Perteikia patirtį svetur

VEIDAS: Kiek dėmesio skiriama darbuotojų kvalifikacijai kelti ir gebėjimams ugdyti? Ar panaudojama tam ES parama?

J.M.: Darbuotojų kvalifikacija ir gebėjimai labai svarbūs, ar kalbėtume apie verslo, ar apie valstybines įmones. Visi esame vieni su kitais susiję, vieni nuo kitų tam tikra prasme priklausomi. Tarkime, verslo įmones prižiūrintis, kontroliuojantis inspektorius turi ne tik gerai išmanyti teisės aktus, bet ir žinoti technologines naujoves, sugebėti patarti, pakonsultuoti.

Apie ateitį galvojantys verslininkai nuolat investuoja į naujausias technologijas, į kvalifikuotų darbuotojų ugdymą. O inspektorius savo žiniomis ir kompetencija nuolat privalo būti visa galva aukščiau, mat jis turi konsultuoti, patarti, išmanyti visas subtilybes, įžvelgti riziką. Kita vertus, inspektorius kasdien patenka į stresines, net konfliktines situacijas, todėl privalo būti pasiruošęs ir mokėti tinkamai jas suvaldyti, sugebėti profesionaliai reaguoti.

Tad personalo parengimui, darbuotojų ugdymui skiriame daug dėmesio ir stengiamės išnaudoti visas galimybes. Viena jų, žinoma, – ES fondų finansuojami projektai:  pastarąjį dešimtmetį tokių mūsų institucija įgyvendina bent keletą. Be to, aukšto lygio mokymus inspektoriams organizuoja Europos Komisija (EK).

VEIDAS: Per visą buvimo ES dešimtmetį Lietuvos maisto ir veterinarijos tarnyba padarė didžiulę pažangą ir savo patirtį jau gali perteikti kitoms šalims. Kuriose valstybėse vykdomi mokymai?

J.M.: Per pastarąjį dešimtmetį iš mokinių išaugome į mokytojus, o tai, kad visą eurointegracijos procesą perėjome nuo pat pradžios, mus daro dar stipresnius. Pavyzdžiui, vokiečiai dalyvavo kuriant daugelį ES taisyklių, bet kūrė jas pagal savo modelį, jiems neteko aukštyn kojomis apversti, iš naujo sukurti visos sistemos. O mes tai perėjome, todėl galime patarti, pamokyti, žinome ir suprantame, kokių problemų gali kilti ir kaip jas reikėtų spręsti.

Savarankiškai ar drauge su kitų Europos Sąjungos valstybių partneriais įgyvendinome jau septynis tarptautinius projektus. Mūsų specialistai dalijosi savo žiniomis, patirtimi bei kompetencija su Serbijos ir Moldovos kolegomis – šiose valstybėse įgyvendinome net keturis didelius projektus. Be to, dirbome Kosove, Baltarusijoje ir netgi Afganistane. Dar trys dideli mokymų ir techninės pagalbos projektai sėkmingai įgyvendinti Turkijoje, Rumunijoje ir Kosove.

Vartotojas vis dažniau dairosi kokybiškos prekės

VEIDAS: Lietuva jau panaudojo per 7 mln. Lt naujojo finansinio laikotarpio ES paramos. Vien 2013 m. buvo panaudota 3 mlrd. 686 tūkst. Lt ES struktūrinių fondų investicijų. Jūsų nuomone, ar atsakingai mūsų verslininkai naudoja europines lėšas: ar stengiamasi investuoti į naujesnes, aplinkos neteršiančias technologijas, ekologiškesnius, sveikatai palankesnius maisto produktus?

J.M.: Galiu pasidžiaugti, kad Lietuvoje jau yra gamybos įmonių, kuriose, pavyzdžiui, įrenginiai dezinfekuojami ne cheminėmis medžiagomis, bet karštais vandens garais. Tokias pažangias, aplinką tausojančias technologijas Europoje naudoja tik kelios geriausios įmonės.

Mūsų maisto pramonės šakų atstovai neatsilieka nuo italų, ispanų ar vokiečių. Dažnai net lenkia vakariečius, nes pasinaudoję ES paramos fondais ir kovodami dėl naujų eksporto rinkų lietuviai palyginti neseniai pradėjo modernizuoti gamybą, todėl įsigijo naujausių įrenginių. O ES šalyse senbuvėse dažnai naudojama senesnė įranga.

Kardinaliai į gerąją pusę pasikeitė visa maisto sauga ir sanitarija. Mėsos, pieno, konditerijos gaminių cechai pasikeitę neatpažįstamai. Pavyzdžiui, pienas prieš dešimt ir daugiau metų buvo pilstomas į stiklinius butelius, kurių kakliukus netobuli įrenginiai neretai nudauždavo, tad šukių patekdavo ir į pieną. Panaudotus ir surinktus iš gyventojų butelius moterys plaudavo rankomis, o to steriliai tikrai nepavykdavo padaryti. Dabar pienas pilstomas įrenginiais ir neturi jokio sąlyčio nei su oru, nei su žmogaus rankomis. Popierines pakuotes dezinfekuoja taip pat speciali įranga. Be to, pats pienas yra filtruojamas, todėl jeigu iš ūkių jis atkeliauja ne visada švarus, gamykloje idealiai išvalomas. Daugelyje įmonių sumontuoti net tokie įrenginiai, kurie sunaikina įvairias bakterijas, taigi vartotojai gauna ypač saugų produktą, o jo realizacijos terminas yra pailgėjęs.

Šiuolaikinės technologijos leidžia išlaikyti visuomet vienodą pagal tam tikrą receptūrą gaminamų produktų skonį. Kompiuteriai reguliuoja, kiek, pavyzdžiui, į mėsos produktą reikia įdėti lašinių ar prieskonių. Jeigu pakliūva ne tos rūšies mėsos, kuri numatyta receptūroje, gamyba automatiškai sustoja.

VEIDAS: Kaip apskritai vertinate, ar maisto kokybės ir sveikatingumo požiūriu Lietuvoje pastaraisiais metais pasiektas proveržis?

J.M.: Manau, kad padėtis po truputį keičiasi. Vartotojai ne tik vis dažniau reikalauja geros kainos, bet ir ieško išskirtinės kokybės, sveikatai palankių produktų. Po truputį persiorientuoti verčiama visa rinka. Šios tendencijos džiugina, nors proveržiu to nepavadinčiau – greičiau pirmais nedrąsiais žingsniais. Labai daug kalbu apie vartotojų švietimo būtinybę, apie tai, kad mokyti sveikos gyvensenos, sveikos mitybos pagrindų būtina nuo mažumės. Tai privalo tapti visos visuomenės rūpesčiu. Kol statistinis Lietuvos pirkėjas, rinkdamasis pirkinių krepšį, pirmenybę teiks pigiausiai prekei ir rūpinsis įpirkti kaip galima daugiau, bet ne kokybiškų, sveikatai palankių maisto produktų, tol matysime nuolat blogėjančią gyventojų sveikatos statistiką, antsvorio problemas, didėjantį sergamumą kraujagyslių ligomis.

Afrikinis kiaulių maras – ne vien Lietuvos problema

VEIDAS: ES užsiima įvairių prevencinių programų ir priemonių diegimu. Pavyzdžiui, kilus kiaulių maro pavojui prabilta apie įvairias ES lėšomis finansuojamas programas, apsisaugant nuo ligos sukėlėjų, vykdant mokslinius tyrimus, arba apie nuostolių ūkininkams kompensavimą. Jūsų nuomone, ar bendri valstybių veiksmai adekvatūs problemų mastui ir kokie galėtų būti geresni užkratų plitimo prevencijos mechanizmai.

J.M.: Situacija dėl afrikinio kiaulių maro visame regione labai sudėtinga. Tai suvokia visos su šia liga susidūrusios valstybės. Todėl tikimės ir didesnės ES paramos. Šiuo metu kiekviena šalis su problemomis daugiau ar mažiau bando susidoroti savo jėgomis, išleisdama labai daug lėšų. ES kai kurias išlaidas kompensuoja 50 proc., o kai kurias – tik 30 proc. arba visiškai nekompensuoja.

Manau, kad afrikinis kiaulių maras neturėtų būti vien Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ar Estijos problema. Pavyzdžiui, kritusių gyvūnų utilizavimas šiuo metu yra vien tos šalies, kurioje įvyko ligos protrūkis, rūpestis. Kodėl? Juk esame buferinės valstybės ir nuo afrikinio kiaulių maro saugome visą Europą. Nesame ekonomiškai stipriausios ES, ir mūsų šalims tai sudėtingas uždavinys. Žinoma, labai glaudžiai bendradarbiaujame su EK ekspertais, deriname pozicijas, tariamės dėl taikomų priemonių, tačiau kartu norėtume ir konkretesnių garantijų. Manau, kad esant dabartinei situacijai Komisija jau negali vien konstatuoti faktų apie ligos protrūkius ir stebėti padėtį, – būtini konkretūs ir neatidėliotini ilgalaikiai veiksmai.

Apie artėjantį afrikinį kiaulių marą žinojome jau prieš septynerius metus. Žinojome, kad ši liga pasieks Baltijos šalis, ir net galėjome numatyti kada, nes virusas link mūsų artėjo vidutiniškai po 300–350 km kasmet. Taigi laiko pasirengti turėjome. Nuo 2013 m. mes visą ES saugome nuo viruso tolesnio plitimo. Kol kas liga lokalizuojasi Latvijoje, Lietuvoje bei Lenkijoje ir į centrinės Europos valstybes neplinta.

Gyvūnų gerovė – Achilo kulnas

VEIDAS: Ar ES parama besinaudojantys ūkininkai stengiasi įgyvendinti europinius gyvūnų gerovės reikalavimus? Ar Lietuvoje galime sakyti, kad gyvūnų gerovė atitinka ES standartus?

J.M.: Apie probleminius dalykus kalbėti sunku, bet būtina. Gyvūnų gerovės klausimas Lietuvoje labai opus. Dažnai girdime piktinantis, kad reikalavimai užtikrinti gyvūnams elementarias gerovės sąlygas yra Europos biurokratų „išsigalvojimai“, kad gyvūnų gerovė iškeliama aukščiau nei žmonių ir pan. Bet pamirštamos mūsų senojo kaimo tradicijos, nuo seno gyvavęs paprotys gerbti šeimą maitinantį gyvūną, juo rūpintis. Juk mūsų seneliams nereikėdavo priminti, kad vidudienį, per didžiausius karščius, reikia parginti gyvulius iš ganyklų į tvartus ar į pavėsį, pagirdyti, pašerti, gyvūnui susirgus – jį gydyti. Dabar kartais atrodo, kad susitelkus į modernizacijas, gamybos tobulinimus pamirštama, jog viso to neįmanoma pasiekti nepasirūpinus produkciją duodančiu gyvūnu.

Pasiūlymuose suteikti gyvūnams būtiniausią jų fiziologinius poreikius atitinkančią priežiūrą tuojau pat imama ieškoti verslo suvaržymų ir skaičiuoti ekonominius nuostolius. Bet juk ne viskas matuojama vien nauda sau. Prisijaukinę gyvūnus, pavertę juos savo ūkio dalimi, privalome prisiimti ir visą atsakomybę už jų gerovę.