Septintus metus Lietuvos energetikos institutui vadovaujantis Eugenijus Ušpuras iš vidaus pažįsta svarbiausius Lietuvos energetikos objektus, supranta kiekvieno jų galimybes ir silpnybes. Pastarųjų metų energetikos ūkio permainas jis vertina pozityviai ir mato vienareikšmišką judėjimą didesnės energetinės nepriklausomybės link. „Žiniasklaida ir kai kurie politikai padėtį linkę dramatizuoti, akcentuoti klaidas ir vėlavimus. Toks jų darbas – juk niekam neįdomu klausytis apie sėkmingus projektus, tylų kasdienį judėjimą į priekį. O jis vyksta“, – pabrėžia energetikos ekspertas.
VEIDAS: Bet juk nepaneigsite – milijardinėmis lėšomis disponuojantis Ignalinos atominės elektrinės uždarymo projektas nepasižymi ūkiškumu ir racionalumu. Darbai vėluoja, o nauja valdžia, dirbanti jau dvejus metus, padėties suvaldyti nesugebėjo.
E.U.: Nedramatizuočiau ten susiklosčiusios padėties. Pažiūrėkit, viešojoje erdvėje nuolat linksniuojama vis ta pati problema – vėluojantis, daugybę lėšų ryjantis kietųjų radioaktyviųjų atliekų tvarkymo ir saugojimo komplekso įrengimas ir jo vykdytoja „Nukem“. Susidaro įspūdis, kad Ignalinoje, be šio projekto, nieko daugiau ir nevyksta.
Bet juk taip toli gražu nėra: sklandžiai pastatyta elektrinė, kuri, uždarius Ignalinos jėgainę, dabar šildo visą Visagino miestelį ir tiekia šilumą pačiai uždarytai jėgainei – ten, kur jos reikia, pavyzdžiui į atidirbusio kuro baseinus, antrojo bloko reaktorių. Mažai radioaktyvių atliekų saugyklos statyba vyksta tiksliai pagal planą, niekur nevėluoja ir fiziniai jėgainės ardymo darbai.
Apibendrinant gal būtų galima daryti išvadą, kad ūkiškumo trūksta ten, kur naudojami Europos, o ne mūsų pačių pinigai. Paprastas pavyzdys: Lietuva tikėjosi, kad panaudoto branduolinio kuro pervežimo iš pirmojo bloko į antrąjį galutiniam sudeginimui sistema bus finansuojama Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) lėšomis, tačiau atsakymas buvo neigiamas: esą tai komercinis projektas ir jį teks finansuoti nuosavomis lėšomis. Rezultatas – laikrodžio tikslumu sumontuota sudėtinga hermetiška kuro transportavimo sistema, kuri nė kiek nevėlavo ir neviršijo sąmatų. Be kita ko, tokios sistemos įdiegimas leido nepirkti naujų 600 branduolinio kuro kasečių ir sutaupyti kelis šimtus milijonų litų.
Aišku, blogai, kad darbai Ignalinoje vėluoja. Sunku pasakyti, kaip jie vyktų Vakaruose, – ir ten tik dabar pradedamos uždarinėti pirmosios jau atitarnavusios atominės elektrinės, tad patirties, su kuria galėtume palyginti, nėra.
Mūsų padėtis labai specifinė dėl to, kad demontuojame rusišką RBMK tipo reaktorių, o pagalbą mums teikia europinės struktūros, mus konsultuoja vakariečiai, kurie patys nelabai išmano tokių reaktorių veikimo principus. Pagrindinė „Nukem“ klaida ir buvo ta, kad jie nerado bendros kalbos su atominės elektrinės senbuviais, išmanančiais technologiją. Tiesa, senbuvių pozicija irgi nepadeda – esą, jei mūsų nuomonė niekam nerūpi, tegul europiečiai ir tvarkosi patys. Užburtas ratas. Nauja valdžia vis bando padėtį taisyti, bet ne visuomet sėkmingai.
VEIDAS: Ar Lietuvai žutbūtinai reikia stengtis pasistatyti naują atominę elektrinę? Ar racionalu būtų vykdyti šį projektą, jei jame atsisakytų dalyvauti Lenkija, Latvija, Estija?
E.U.: Visagino atominė elektrinė visų pirma reikalinga mums patiems, nes tai mūsų priklausomybė nuo importuojamų energijos išteklių, uždarius Ignaliną,  padidėjo nuo 50 iki 89 proc.
Pagal tarptautinius standartus, atominėse elektrinėse pagaminama energija priskiriama prie nacionalinių šaltinių, net jei joms veikti reikalingas branduolinis kuras yra įvežtinis – mat kartą jo atsivežus užtenka keleriems metams. O pasaulyje pakankama tiekėjų konkurencija.
Pažiūrėkite, kas atsitiko, kai nebeturime nuosavos atominės elektrinės: ir elektros, ir šilumos gamyboje esame visiškai priklausomi nuo vienintelio tiekėjo – gamtines dujas mums parduodančios Rusijos.
Visagino jėgainės startas šią problemą išspręstų iš esmės. Be to, aplinkybės Lietuvoje susiklosčiusios labai palankiai: turime nuo Ignalinos elektrinės išlikusią infrastruktūrą, visuomenės ir pagrindinių politinių partijų požiūris į atominę energetiką palankus. Net jei liksime be kaimynų dalyvavimo šiame projekte – planuojamas 1300 megavatų galios rektorius nebūtų per didelis ir vienai Lietuvai. O elektra – visada paklausi prekė užsienio rinkose.
VEIDAS: Bet jei savo projektus įgyvendins Kaliningradas ir Baltarusija, parduoti Visagine pagamintą elektros energiją gali būti ne taip jau ir lengva.
E.U.: Jei vertinsime grynai ekonominiu požiūriu, atominė elektrinė Kaliningradui visiškai nereikalinga: sau elektros jie pasigamina pakankamai, o eksporto linijos į Vakarus – dar net ne popierinė, o tik žodinė vizija. Tačiau Rusija yra Rusija: politiniai argumentai ten dažnai nusveria ekonominius. Jei Maskva nutars, kad elektrinės ten reikia, ims ir pasistatys ją.
Baltarusijos padėtis sudėtingesnė. Pačios elektrinės jiems reikia, tačiau bėda ta, kad jie dar nėra pasirengę tokio projekto įgyvendinimui. Baltarusiams netgi stinga kvalifikacijos patiems įvertinti, ko jiems reikia, suformuluoti kokybės, saugumo reikalavimus. Pinigų taip pat nė kvapo.
Bet kokiu atveju Visagino projektas yra daug realesnis už kitus du, jo įgyvendinimas mažiausiai pora metų priekyje, palyginti su Kaliningradu ir Baltarusija.
VEIDAS: Nepaisant planų statyti naują atominę elektrinę, Lietuva kasmet dideles lėšas investuoja ir į Elektrėnų elektrinę, kuri net ir po didžiausių modernizavimų išlieka priklausoma nuo įvežtinio kuro – gamtinių dujų arba mazuto. Ar racionalus toks elgesys?
E.U.: Visagino elektrinę turėsime ne anksčiau kaip 2020-aisiais ir iki to laiko Elektrėnai bus mūsų pagrindinis elektros gamybos šaltinis. Be to, jis visada bus reikalingas Lietuvai – net jei turėsime naują atominę jėgainę, Elektrėnų elektrinė bus būtina ir kaip elektros tiekimo sistemos subalansavimo elementas, ir kaip išorinis elektros energijos šaltinis naujajai elektrinei, ir kaip alternatyva, jei kažkas nutiktų Visagine. Dabar Elektrėnuose montuojami nauji blokai daug efektyvesni – iš to paties dujų kiekio juose pagaminama 30 proc. daugiau energijos, taigi investicijos niekur neprapuola.
VEIDAS: Ar įmanoma dabar susiderėti su „Gazpromu“ dėl mažesnių dujų kainų? Ar mes turime kokių nors racionalių argumentų?
E.U.: Dujų kainą Lietuvai lemia ilgalaikė sutartis su „Gazpromu“, pagal kurią kaina, kurią mes mokame, yra tiesiogiai susijusi su naftos žaliavos kaina. Sunku derėtis, kai dujas gauni iš vienintelio šaltinio. „Gazpromo“ atstovai puikiai žino, kad esame nuo jų visiškai priklausomi, – tai kodėl turėtų sutikti su kokiomis nors nuolaidomis Lietuvai?
Žinoma, derybinių argumentų visada reikia ieškoti. Galėtų būti kad ir toks: jau 2010 m. mes suvartojome 14 proc. daugiau dujų negu 2009 m., kol dar veikė Ignalinos elektrinė. Tačiau derantis su tokiu milžinu sunku tikėtis ženklių rezultatų – visi svertai kol kas tik vienose rankose.
Todėl Lietuvai be galo svarbu kuo greičiau susikurti alternatyvų. Realiausia, greičiausiai įgyvendinama alternatyva yra suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje. Akivaizdu, jog šis projektas jau juda pirmyn, ir realu, kad jis pradės veikti 2014 m. Tada ir įgysime realią alternatyvą „Gazpromo“ dujų vamzdžiui bei derybinį argumentą – pirksime tas dujas, kurios bus pigesnės. Per terminalą galėsime įsivežti nuo 50 iki 80 proc. visų mums reikalingų dujų.
Šiek tiek lėčiau, bet juda ir kiti mums reikalingi projektai – elektros tiltų su Švedija ir Lenkija. Realius kontūrus įgauna ir dujų tiltų su Vakarais perspektyvos, kurias ketina finansuoti Europos Komisija.
VEIDAS: Bet kol visa tai turėsime, „Gazpromas“ mus šokdins kaip panorėjęs. Ar nebuvo kvaila pulti patiems pirmiesiems Europoje įgyvendinti dujų tiekimo ir paskirstymo atskyrimo projektą, nesinaudojant jokiais pereinamaisiais laikotarpiais, kuriuos apdairiai pasirinko mūsų kaimynai?
E.U.: Matyt, buvo tikimasi, kad tinklų atskyrimas pats savaime padidins konkurenciją rinkoje ir kartu – šalies energetinį saugumą. Gal ir galėjome palaukti, pažiūrėti, kaip seksis kitoms šalims. Bet dabar sprendimas jau priimtas, atgal gręžiotis nebeverta.
VEIDAS: Dar vienas Lietuvos apsileidimo pavyzdys – nuo tų pačių įvežtinių gamtinių dujų priklausantis šilumos ūkis. Tos savivaldybės, kurios pasistatė biokuro katilus, už šilumą moka mažiausiai – pavyzdžiai tokie akivaizdūs, kad nesuvokiame, kodėl biokuro katilinės masiškai nestatomos visoje Lietuvoje.
E.U.: Manau, kad be Vyriausybės impulso padėtis iš esmės nepradės keistis. Pakaktų patvirtinti atsinaujinančių išteklių plėtros šilumos ūkyje strategiją, pašalinti dabar egzistuojančias kliūtis tokioms investicijoms, ir traukinys pajudėtų. Esame suskaičiavę, kad per dešimt metų visai nesunkiai biomasės kiekis Lietuvos katilinėse nuo dabartinių 19 proc. galėtų padidėti iki 55 proc. Ir tai dar vienas uždavinys, kurį Vyriausybei reikėtų išspręsti neatidėliojant.