Į „Veido“ klausimus atsako įmonių grupės „Eika“ plėtros direktorius Domas Dargis.

VEIDAS: Jūsų prognozėmis, kaip iki 2018 m. kis nekilnojamojo turto kainos Lietuvoje?
D.D.: Nuo 2010 m. nekilnojamojo turto kainų pokyčiai šalyje yra labai nežymūs, galima sakyti, kainos stabilios. Tiesa, šių metų pirmąjį ketvirtį Vilniuje, ypač prabangesnio būsto sektoriuje, kur nėra didelės pasiūlos, pastebime nedidelį kainų padidėjimą.
Vis dėlto ateitį prognozuojame gana konservatyviai – artimiausius penkerius metus būsto kainų svyravimai turėtų išlikti nedideli ir neviršyti 5 proc. per metus. Paklausa šiek tiek padidės, bet Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose didės ir naujo būsto pasiūla. Kalbant apie vidutinės ar ekonominės klasės naują būstą miegamuosiuose rajonuose, kainos gali šiek tiek šoktelėti vien dėl to, kad yra infliacija, tiek statybinės medžiagos, tiek darbo jėga pamažu brangsta. Tačiau manome, kad konkurencija rinkoje neleis kainai kilti daugiau nei 5 proc. per metus.
VEIDAS: Ar tai galioja ir senos statybos butams? Kiti rinkos dalyviai prognozuoja, kad jie dar pigs.
D.D.: Yra tokių senų daugiabučių, kurie atnaujinami, gyventojai juos apsitvarko bent iš dalies – pasikeičia langus, susitvarko šilumos punktus. Tokių butų kainų kritimo nesitikime, didelio jų augimo – irgi ne, nes seni namai nėra tokie patrauklūs jaunoms šeimoms, kurios sudaro didžiąją dalį pirkėjų, kaip naujas būstas. O kalbant apie netvarkomus, nerenovuojamus namus, kurie jau darosi avarinės būklės, kyla klausimas, kiek butai juose dar apskritai yra likvidūs. Tiesa, tokių butų kainos ir taip gana žemos, tokio būsto poreikis taip pat yra – jį perka tie, kurie negali sau leisti brangesnio būsto. Vis dėlto tokio būsto pirkėjai turi žinoti, kad ateityje jo gali ir nebeparduoti.
VEIDAS: Kokia ateitis laukia kai kurių seniausių daugiabučių sostinės Žirmūnų, Lazdynų, Naujininkų ir kituose mikrorajonuose, iš kurių baigia išsikelti visi, išskyrus pensininkus, bedarbius ir asocialius asmenis, nerodančius jokio noro rūpintis savo nuosavybe. Ką daryti su tokiais namais?
D.D.: Kalbant apie Vilnių ir ypač tuos rajonus, kuriuos minite, manau, kad tokius namus renovuoti verta, nes šie rajonai turi puikiai išplėtotą infrastruktūrą, patogų susisiekimą, tad jie turės išliekamąją vertę. O po renovacijos gal pasikeistų ir pirkėjų požiūris į tokį būstą, atsirastų naujakurių, kurie pakeistų patį gyventojų kontingentą. Geriausias rezultatas būtų, jei tokie seni daugiabučiai, ypač esantys arčiau centro, būtų renovuojami kvartalais, išsprendžiant automobilių statymo klausimus, sutvarkant kiemus, vaikų žaidimo aikšteles. Kai kuriuos mikrorajonus net galima šiek tiek tankinti – pastatyti priestatų ar po papildomą aukštą, jei leidžia konstrukcijos. Taip investuotojų lėšomis būtų galima šiek tiek padengti renovacijos išlaidas.
Tokie modeliai veiktų Vilniuje, galbūt Kaune ir Klaipėdoje, bet kitiems miestams šito nesiūlome. Provincijoje mažėjant gyventojų, butų poreikis nejuntamas, naujų daugiabučių namų nestatoma ir neplanuojama statyti, o tie gyventojai, kurie nori seną būstą pakeisti nauju, statosi individualius namus arba kotedžus. Reikia gerai pasvarstyti, kas provincijoje būtų prasmingiau: ar senus ištuštėjusius namus renovuoti, ar verčiau nugriauti, o jų vietoje statyti kitos paskirties pastatus ar naujos koncepcijos daugiabučius.
VEIDAS: Koks būstas šiuo metu turi didžiausią paklausą ir kokių tendencijų galima tikėtis per artimiausius penkerius metus?
D.D.: Nuolat stebėdami rinką nuo 2008 m. matome, kad šiek tiek sumažėjo vidutinis ekonominės klasės būsto plotas, vis daugiau gyventojų Vilniuje renkasi mažesnius nei 50 kv. m dviejų kambarių butus. Klaipėdoje padėtis panaši, o Kaune tendencijos priešingos – dauguma naujo būsto pirkėjų renkasi didesnius nei 100 kv. m kotedžus arba individualius namus. Butų rinka Kaune net mažesnė nei kotedžų. Kalbant apie antrinę rinką, tiek Kaune, tiek Klaipėdoje dominuoja iki 100 tūkst. Lt kainuojantys 30 kv. m butai – tokių sandorių daugiausia. Vilniuje irgi nemažai nuperkama tokių butų, bet populiarūs ir 50–60 kv. m butai.
Kas keisis ateityje? Tendencija pirkti mažesnį būstą stabilizavosi, atlyginimams kylant pastebime, kad sostinėje pamažu didėja aukštesnės klasės ir didesnio ploto būsto paklausa. Kita vertus, pernai Vilniuje nupirkta rekordiškai daug namų valdos sklypų, o tai reiškia, kad vilniečiai labai aktyviai ruošiasi individualių namų statybai.
VEIDAS: Kainos krito, bet vis dar yra skeptikų, manančių, kad nekilnojamojo turto kainos tebėra išpūstos ir neatitinka mūsų šalies gyvenimo lygio.
D.D.: Pasakysiu porą faktų: 2012 m., palyginti su 2011 m., naujo būsto sandorių padaugėjo apie 20 proc., o šių metų pirmąją ketvirtį naujų butų parduota apie 70 proc. daugiau nei tuo pat laikotarpiu pernai. Faktai daug ką pasako: vis daugiau gyventojų perka būstą, vadinasi, kainos juos tenkina.
VEIDAS: Bet sandorių apimtys vis dar mažesnės nei iki krizės.
D.D.: Tiesa, bet šių metų pirmasis ketvirtis buvo geriausias nuo 2008 m. pirmojo ketvirčio.
VEIDAS: Ką patartumėte negalintiems apsispręsti gyventojams: verta dabar pirkti būstą ar dar palaukti?
D.D.: Visada patariame pirkti tą būstą, kuris žmogui atrodo tinkamas gyventi, nes tai ilgalaikė investicija, o ne todėl, kad būstas galbūt pabrangs arba jo neliks. Šį sprendimą reikia gerai apgalvoti, rekomenduojame pasisamdyti ekspertą, kuris įvertintų techninę būsto pusę, gerai pasverti visas būsimas išlaidas. Žinoma, nekilnojamojo turto rinka veikia tam tikrais ciklais, jai būdingi ir stiprūs pakilimai, ir nuosmukiai. Dabar yra naujojo ciklo pradžia – kainos kurį laiką laikėsi stabilios, o dabar pastebime, kad sandorių pamažu daugėja, tad kažkiek turėtų didėti ir kainos. Taigi tikimybė, kad šiandien įsigijus būstą kitąmet jis bus pigesnis, labai maža, bet tikėtis naujo kainų bumo greitai taip pat neverta. Na, o kaip bus ilgesniu laikotarpiu, šiandien turbūt niekas negali pasakyti.