Dainius Žalimas
Prieš 23-ejus metus spalio 25-ąją Lietuvos piliečių valia priimtą Lietuvos Respublikos Konstituciją nuo jos pažeidimų ar iškraipymų sergintis Konstitucinis Teismas (KT) šiandien sulaukia politikų iniciatyvų apriboti jo kompetenciją, kaltinimų uzurpavus valstybės valdymą, o kartais net tokio epiteto, kaip teisinė chunta. Kiek tokiuose vertinimuose esama objektyvaus pagrindo, aiškinamės su KT pirmininku prof. dr. Dainiumi Žalimu.
Aušra LĖKA
– Kaip vertinate Seimo Biudžeto ir finansų komiteto siūlymą panaikinti KT kompetenciją vertinti teisės aktus, reguliuojančius valstybės finansinę ekonomikos politiką? Kokios kitų šalių KT galios šiose srityse?
– Iniciatyvos riboti KT kompetenciją nėra naujos ir jų nevertinu kaip itin perspektyvių. Kiek žinau, taip padaryta tik Vengrijoje, ir tai nėra sektinas pavyzdys. Galiu paaiškinti kodėl.
Ekonominiai ir socialiniai klausimai taip pat reguliuojami įstatymais, vadinasi, galimi jų teisiniai vertinimai. Jei, kaip siūlo kai kurie politikai, KT kompetencija šiais klausimais būtų apribota, tam tikri įstatymai ar politiniai sprendimai, išreiškiami įstatymų forma, turėtų imunitetą nuo bet kokios kontrolės, vadinasi, būtų galima nuspręsti bet ką. Tad ar to norima?
Pavyzdžiui, neseniai KT priimtas nutarimas dėl savivaldybių biudžeto: ar norima, kad būtų visiškai savavališkai, absoliučiai be jokių kriterijų nustatoma, kiek kuriai savivaldybei skirti procentų gyventojų pajamų mokesčio? Aš nemanau, kad tai būtų teisinga. Tokios iniciatyvos vestų prie tam tikros laisvės nuo kontrolės šiose srityse. Būtų galima savo nuožiūra nustatinėti teisinį reguliavimą, kuris tikrai galėtų būti ir neteisingas, ir neteisėtas.
Lietuvos KT ekonominių klausimų nenagrinėja. 2006 m. KT net labai aiškiai pasakė, kad tirdamas teisės aktų konstitucingumą nevertina valstybės ekonominės politikos turinio, prioritetų, metodų, pagrįstumo ir tikslingumo. Net jei paaiškėtų, kad ekonominiu požiūriu buvo geresnių alternatyvų, KT to nevertina, nes tai ekonominės politikos klausimas, o KT, noriu pabrėžti, vertina tik teisinius klausimus.
Pavyzdžiui, remdamiesi doktrina, kad KT nagrinėja tik teisinius, o ne ekonominės politikos ir jos galimų alternatyvų klausimus, šių metų liepą atsisakėme nagrinėti vieno iš teismų prašymą ištirti, ar dabartinis politikų, teisėjų, valstybės tarnautojų atlyginimų bazinis dydis atitinka Konstituciją. Mes suprantame, kad galimos įvairios alternatyvos, bet nustatant konkretų bazinį dydį turi būti atsižvelgiama į ekonominę būklę ir
prioritetus. O prioritetų nustatymas – tikrai ne KT kompetencijos klausimas.
Vertindami krizės laikotarpiu priimtus teisinius aktus taip pat pasitikėjome vykdomąja ir įstatymų leidžiamąja valdžia, kuri konstatavo tam tikrą ekonomikos būklę. Gal krizę buvo galima įveikti ir kitomis priemonėmis, bet tai ne KT reikalas. Vertinome tik tai, kas pamatuojama teisiniu matu, t.y. priemonių proporcingumą. Jei kai kurios jų ir buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, tai tik dėl proporcingumo principo pažeidimų.
– Vis dėlto ar priimdami nutarimus prognozuojate jų pasekmes? Pavyzdžiui, kaip bus realizuojamas nutarimas dėl gyventojų pajamų mokesčio paskirstymo savivaldybėms, ar kaip atsiliepia valstybės biudžetui ir būtinoms šiandienos reikmėms krizės laikotarpiu sumažintų algų aukštiems valstybės tarnautojams ir teisėjams kompensacijos.
– Be abejo, galvojame apie pasekmes. KT, matydamas, kad tam tikri nutarimai gali iškreipti biudžeto balansą, turi galimybę atidėti savo nutarimų įsigaliojimą. Puikiai suprantame: jei KT nutarimas dėl savivaldybių būtų įsigaliojęs nedelsiant, šiandien jų būtų neįmanoma finansuoti. Tad šis nutarimas įsigalios tik nuo kitų finansinių metų, nes įstatymo leidėjui davėme laiko, per kurį jis turi nustatyti aiškius kriterijus, kodėl miestų savivaldybėms tenka mažiau nei 100 proc. gyventojų pajamų mokesčio.
KT nesiūlo, kokie turi būti kriterijai, tačiau jie turi būti aiškūs. Tai ekonominės politikos klausimas, bet negali būti taip, kad savivaldybei skiriama gyventojų pajamų mokesčio dalis, kuri ryškiai mažesnė nei 100 proc., ir net neaišku, kuo remiantis.
Kitas pavyzdys: neseniai KT pripažino neatitinkančiu Konstitucijos Vyriausybės nutarimą, kuriuo reguliuojamos pagal darbo sutartį biudžetinėse įstaigose dirbančių asmenų algos. Jei šis KT nutarimas būtų įsigaliojęs nedelsiant, dabar nebūtų galimybės šiems asmenims mokėti algų. Tad laiko šiai problemai spręsti davėme net iki 2017 m.
Jei grįšime prie KT nutarimo dėl krizės laikotarpiu sumažintų atlyginimų kompensacijų, KT konstatavo, kad turi būti kompensuojamas ne visas atlyginimas, o tik ta dalis, kuri sumažinta neproporcingai. Antra, kompensavimo poreikis turi būti formuojamas atsižvelgiant į tai, kad valstybė turi ir kitų įsipareigojimų, ir į fiskalinės drausmės reikalavimus, kurių kompensacijomis jokiu būdu negalima pažeisti, todėl KT nenurodė, per kokį laikotarpį ir kokiu mastu reikėtų tai padaryti. Čia įstatymų leidėjas turi labai didelę diskreciją.
– Ar jums asmeniškai svarbu, kad KT priimtas sprendimas būtų ne tik teisėtas, bet ir teisingas? Pavyzdžiui, ar manote, kad teisinga kompensuoti sumažintą atlyginimą daugiausiai uždirbantiems valdininkams, kai dar didesnių praradimų patyrė visi dirbantieji, ypač privačiame sektoriuje?
– Siekiame ir teisėtumo, ir teisingumo. Manau, kad sprendimas buvo ir teisingas. Šiuo atveju daug priklauso, kaip viešumoje keliamas klausimas. Vilniaus universitetas atliko tyrimą „Krizė, teisės viešpatavimas ir žmogaus teisės“, kuriame į gyventojų apklausos klausimą, ar teisinga atlyginimą daugiau sumažinti tiems, kurie daugiau uždirba, vienareikšmiai atsakoma „taip“.
Bet jei klausiama, ar teisinga atlyginimą mažinti didesniu procentu tiems, kurie dirba atsakingesnį ir sudėtingesnį darbą ir kurių kvalifikacija geresnė, tada atsakymai priešingi. Teismas turi būti teisingas visiems, taip pat ir tiems, kurie dirba sudėtingesnį ir didesnės kvalifikacijos reikalaujantį darbą.
Maža to, KT nutarimo dėl atlyginimų kompensacijų kritikai paprastai nemato jo konkretikos. O ji tokia, kad mažinant atlyginimus nebuvo jokios sistemos. Pavyzdžiui, buvo valstybės tarnautojų, kurie turėjo imunitetą nuo mažinimo, o kai kuriems krizės viduryje atlyginimai buvo ne tik grąžinti iki ikikrizinių, bet dar ir padidinti. Negali būti tokios situacijos, kad vieniems valstybės pareigūnams krizė yra, o kitiems jos staiga nebėra.
Galų gale netiesa, kaip buvo sakoma, kad atlyginimai mažinti proporcingai, kad iš daugiau gaunančiųjų buvo ir atimama daugiau. Pavyzdžiui, teisėjų atlyginimai mažinti visiems vienodu procentu, nors skirtinguose teismuose jie ženkliai skiriasi. Arba ironiška, bet KT pirmininkui alga sumažinta net vos mažiau nei kitiems KT teisėjams.
Beje, į klausimą, kiek būtų reikėję sumažinti atlyginimus, jei būtų visiems mažinama vienodu procentu, byloje buvo atsakymas – 4,5 proc. O juk kai kuriems mažėjo 29–30 proc.
Tai rodo, kad sistemos, kuri mėginta pavaizduoti, nebuvo. Tad KT nieko kito neliko – tik priimti tokį verdiktą, kokį priėmė. Beje, nedrįstu spėlioti, koks būtų buvęs KT nutarimas, jei sistemos būtų laikytasi.
– Ką atsakytumėte tiems, kurie kritikuoja KT, kad priėmėte sprendimą ir dėl savo pačių algų?
– Teisėjai taip pat žmonės, jie neturi jokių kitų teisinės gynybos priemonių, nei kreiptis į teismus, o teisingumas turi būti visiems, taip pat ir teisėjams. Keli teisėjai (beje, tarp jų nebuvo iš KT) buvo kreipęsi į teismus ir jų skundai pasiekė KT per bendrosios kompetencijos ir administracinius teismus.
– Po KT nutarimų susidaro įspūdis, kad Andriaus Kubiliaus krizės įveikimo planas daugeliu aspektų buvo antikonstitucinis. Ką tik pripažinote antikonstituciniu ir šeimos diskriminavimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio.
– Atvirkščiai, KT pripažino, kad krizės laikotarpiu situacija buvo sudėtinga, o priemonės – būtinos ir pagrįstos. Statistika rodo, kad iš apskųstų antikrizinių sprendimų nuostatų neprieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos 94 arba 65 proc., vadinasi, dauguma nuostatų neprieštaravo Konstitucijai. Pavyzdžiui, buvo apskųstas visas 2009 m. biudžetas ir su juo susiję įstatymai. Jie visi buvo pripažinti neprieštaraujančiais Konstitucijai.
Nekonstitucinėmis pripažintos tam tikros detalės, kurios nepaneigia nei pačių taupymo priemonių būtinumo, nei jų pagrįstumo. Pavyzdžiui, motinystės pašalpos ar kai kurios pensijos mažintos dukart, vadovaujantis principu, kad tie asmenys ir taip gauna daug. Tad kai kuriais atvejais prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas ne pats mažinimas, net ne jo mastas, o tik proporcingumas.
Jei kalbama apie naujausią šia tema KT nutarimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio, keistai atrodo reguliavimas, kai tas pats dydis taikomas ir vienam asmeniui, ir dviem, jei jie gyvena susituokę, ir trims, jei jie susituokę ir turi vaikų, arba vienam asmeniui, auginančiam vaiką. Vadinasi, asmenys, kurie gyvena santuokoje ar vieni augina vaikus, yra diskriminuojami. To negali būti.
Tik retorinis klausimas, ką galvojo priimdami įstatymą tie, kurie garsiai propaguoja šeimos vertybes. Tokiu įstatymu žmonės mokestiniu požiūriu kaip tik skatinami gyventi ne šeimoje.
– Ar sergate profesine liga – ar klausydamasis žinių apie naujus teisės aktus pagalvojate, kad tuoj bus darbo KT?
– Ne. Kartais KT kaltinamas, kad uzurpuoja valdžią, kad viską sprendžia ir t.t. Bet tie kritikai užmiršta, kad KT bylas sprendžia ne savo iniciatyva, o tik tada, kai į jį kreipiasi arba Seimo nariai, arba Prezidentas, arba teismai.
– Ar politikai neoficialiai nepaprašo išankstinių įstatymų projektų vertinimų?
– Neturime teisės tuo užsiimti, o jei tai darytume, galėtų reikšti išankstinę KT nuomonę. Kai kalbama apie KT įgaliojimus, kai kam atrodo, kad jie labai dideli, bet taip anaiptol nėra. Pavyzdžiui, neturime išankstinės teisės aktų atitikties Konstitucijai kontrolės, iniciatyvos teisės, įgaliojimų tirti žemesnių teisės aktų nei Vyriausybės nutarimų konstitucingumo, politinių partijų veiklos teisėtumo klausimų, nėra individualių peticijų.
Lietuvos KT įgaliojimai anaiptol neatrodo įspūdingi kitų šalių KT kontekste.
– Ar pasisakytumėte už individualaus piliečių skundo KT įteisinimą?
– Esu už, nes tai papildoma priemonė žmogaus teisėms ginti. Lietuva čia kol kas išimtis iš europinės tendencijos, nes daug kur žmonėms suteikiama teisė tiesiogiai kreiptis į KT. Tas trūkumas šiek tiek kompensuojamas tuo, kad teismai labai aktyvūs – apie 80 proc. prašymų KT ateina būtent iš teismų.
Palyginti su kai kuriomis posovietinėmis šalimis, Lietuvos teismai aktyvūs, neturi ypatingų filtrų kreiptis į KT (kai kuriose šalyse tai galima daryti tik per Aukščiausiąjį teismą). Tai suteikia galimybę žmonėms, nors ir netiesiogiai, apginti savo teises.
Manau, šis klausimas Lietuvoje vieną dieną subręs ir individuali peticija bus įvesta. Bet neturėtų būti ypatingų iliuzijų, nes, kaip rodo kitų šalių praktika, apie 90 proc. peticijų pripažįstamos nepriimtinomis. Mat jų negali pateikti pilietis, kuris tiesiog mano, kad kažkoks įstatymas neatitinka Konstitucijos, – įstatymas turi pažeisti konkrečiai to piliečio teises ir iki peticijos KT jis turi būti išeikvojęs kitas teisines priemones, t.y. KT turi būti paskutinė instancija, iki jos asmuo turi būti perėjęs kitus teismus ir jie turi būti jau priėmę sprendimus tuo klausimu.
Bet Europos Tarybos šalių praktika rodo, kad tose šalyse, kuriose egzistuoja individualaus skundo KT teisė, mažėja skundų Europos žmogaus teisių teismui. Šis teismas taip pat yra pripažinęs individualų skundą kaip efektyvią priemonę, kurią būtina išnaudoti. Tiesa, Lietuva šiuo aspektu nėra probleminė valstybė, bet individuali peticija vis tiek būtų papildomas filtras prieš atsirandant skundams Europos žmogaus teisių teisme.
– Kaip jaučiatės, kai politikai KT pavadina teisine chunta, kai sako, kad KT uzurpavęs visą valdžią, ar net siūlo KT uždaryti? Antra vertus, piliečių pasitikėjimas KT – didesnis už pasitikėjimą teismų sistema, Seimu („Vilmorus“ rugsėjo apklausos duomenimis, KT pasitiki 39,5, kitais teismais – 23,8, Seimu – 11 proc.).
– Su teismais būtų nekorektiška lygintis, bet pasitikėjimas KT tikrai didesnis nei politine valdžia, išskyrus prezidento instituciją. Tačiau aš to nesureikšminu.
Kai kurie politikai gal ne visai sąžiningomis priemonėmis nori kelti savo reitingus, vartoja tokius posakius, kurie neturėtų būti vartojami, ypač žinant, kad teismai tikrai nėra politinės kovos dalyviai ir neturi galimybės atsakyti į kiekvieną tokį kaltinimą ar epitetą.
Bet tai politikų duona pasirinkti vienus ar kitus epitetus, ir tikrai to nesureikšminu, kaip ir iniciatyvų panaikinti KT ar apriboti jo galias. Visada bus politikų, kurie, turbūt nerasdami rimtesnių idėjų, tokiomis priemonėmis bandys didinti savo populiarumą. Beje, čia Lietuva – ne išimtis.
– Ar politikai spaudžia KT? Ar skambina, prašosi puodelio kavos, bando „patarti“, kokį nutarimą priimti?
– Nebent spaudimu laikytume replikas apie chuntą. Neskambina, kavos nekviečia. Galiu pasidžiaugti, kad matant tam tikrą europinį kontekstą, ypač posovietinių šalių, Lietuvos KT pagal tai, kaip jis formuojamas, ir pagal santykius su politinės valdžios institucijomis, yra realiai vienas labiausiai nepriklausomų teismų.
– Beje, ar sumažėjo darbo, kai pagrindinis pareiškėjas Vytenis Andriukaitis tapo eurokomisaru ir išvyko į Briuselį?
– Kreipimųsi gal šiek tiek ir mažiau, bet, kaip minėjau, apie 80 proc. kreipimųsi ateina iš teismų, o ne iš politikų. Beje, ir tai padeda KT išvengti dalyvavimo ne savo noru tam tikrame politiniame gyvenime.
– Kokie, jūsų vertinimu, kelerių pastarųjų metų KT sprendimai buvo svarbiausi valstybės raidai?
– 2012 m. KT išvados dėl demokratinių rinkimų principo pristabdė rinkėjų papirkinėjimą. 2011 m. KT patvirtino narystės NATO konstitucingumą. 2014 m. priimtas svarbus nutarimas, įtvirtinęs, kad Konstitucijos pataisos negali būti bet kokios – turi atitikti aukštesnius konstitucinius principus, patvirtintą šalies geopolitinę orientaciją. Taip pat priimtas nutarimas dėl reikalavimų referendumui išaiškino, kad Konstitucijos nuostatos apie nepriklausomybę, demokratiją, aukščiausias vertybes nekeičiamos net referendumu. Dar vienas svarbus 2014 m. nutarimas – dėl genocido nusikaltimų aiškinimo ir šalies okupacijos laikotarpio vertinimo.
Naujausia ir viena reikšmingesnių pastarojo meto bylų – dėl vienmandačių rinkimų apygardų sudarymo. KT konstatavo, kad būtina užtikrinti lygią rinkimų teisę.
– Kokia jūsų nuomonė apie Konstitucijos pataisas? Ar jų kiekis per didelis, optimalus ar per mažas?
– Konstitucija turi būti maksimaliai stabilus aktas. Jei Konstitucijos tekstas atviras pažangiam interpretavimui, kur galima jo nekeisti, geriau nekeisti.
Ukraina – iliustracija, kas būna, kai Konstitucija kaitaliojama kas penkeri metai: šalyje nėra nei stabilumo, nei stabilios geopolitinės orientacijos, nei nuoseklios kovos su korupcija, nei demokratinės santvarkos įtvirtinimo. Kai Konstitucija kiekvienąkart kaitaliojama pagal tuo metu valdančios politinės valdžios pageidavimus, šalis nesivysto kryptingai ir nuosekliai.
Didžioji dalis Lietuvos Konstitucijos pataisų buvo susijusios su tuo, kas neišvengiama – reikėjo pataisų, susijusių su naryste ES, kai kurios kitos buvo praktinė būtinybė, pavyzdžiui, pailginti savivaldybių kadenciją. Kai kurios kitos jau sulaukė prieštaringų vertinimų, pavyzdžiui, generalinio prokuroro nepriklausomybės didinimas keičiant jo skyrimo tvarką.
– Bet kai kurios pataisos, pavyzdžiui, dėl pilietybės ar šeimos koncepcijos, seniai perbrendo.
– Viskas politikų rankose: skelbti ar neskelbti referendumą ir kokią formuluotę pasirinkti. KT tik mato, kad pagal Konstitucijos tekstą, prasmę ir pagal konstitucinę tradiciją tai, ką vadiname dviguba ar daugybine pilietybe, yra reta išimtis. Dabartinę konstitucinę normą galima pakeisti tik referendumu.
Tačiau norėtųsi, kad diskusijose dėl Konstitucijos šios nuostatos galimo keitimo vyrautų ne tik emocijos, kuriose dažnai painiojama tautybė su pilietybe, bet ir visumos matymas: absoliučiai liberalizavus daugybinę pilietybę reikia matyti ir iššūkius nacionaliniam saugumui, ir galimą įtaką kitoms Konstitucijos nuostatoms. Pavyzdžiui, pagal Konstituciją Seimo nariais ar kitais valstybės pareigūnais gali būti tik Lietuvos valstybės piliečiai. Jei bus leista visiems turėti daugybinę pilietybę, reikėtų galvoti, ką daryti su šia nuostata.
KT nutarimą dėl šeimos priskirčiau prie reikšmingesnių sprendimų, jis užkirto kelią tam tikram diskriminavimui. Nederėtų šeimos painioti tik su santuoka. Dėl santuokos – viskas aišku: Konstitucijoje pasakyta, kad tai vyro ir moters sąjunga, ir negirdėjau, jog kas inicijuotų šios nuostatos keitimą.
Bet šeima juk yra gerokai plačiau. Kai skelbiama, kad šeima gali būti tik santuokos pagrindas, ignoruojama, kad tikrai nemažai Lietuvos piliečių gyvena kaip šeima, turi bendrų vaikų, nors ir be santuokos, arba yra vieniši tėvai su vaikais, ar emigravę tėvai palieka vaikus prižiūrėti seneliams, – ar čia ne šeima? Keista girdėti visiškai nepagrįstus kaltinimus KT, kad jis legalizuoja kažkokias iškreiptas šeimos formas.
– Nepaminėjote seksualinių mažumų.
– Šiuo klausimu susilaikyčiau, nes negarantuoju, kad kada nors partnerystės klausimas nebus nagrinėjamas KT. Tad nenoriu turėti kokių išankstinių nuostatų.
– Ar įžvelgiate tikrai pribrendusių Konstitucijos pataisų?
– Daryti Konstitucijos pataisas – politikų, ne KT, kompetencijos reikalas. Bet kartais girdi nepagrįstų kaltinimų KT, neva jis gina vieną ar kitą valstybės pareigūną, – esame sulaukę kaltinimų, kad giname generalinį prokurorą, net konkretų. Bet Konstitucijoje įtvirtinta Generalinės prokuratūros nepriklausomybė, kuri prilygsta teismų nepriklausomumui. Jei kas nepatenkintas kai kurių valstybės pareigūnų nepriklausomumu, gali teikti pataisą dėl Generalinės prokuratūros modelio.
– Norą keisti Konstituciją kartais gal užkirsdavo itin platūs išaiškinimai, peržengę kreipimosi pagrindinę temą. Ar, jūsų manymu, pagrįsti priekaištai KT, kad jis kartais imasi aiškinti ne Konstitucijos raidę, o dvasią?
– Norint pamatuoti, ar įstatymas atitinka Konstituciją, reikia išaiškinti visą Konstitucijos esmę, nes Konstitucijos nuostatos būna labai lakoniškos. Pavyzdžiui, „Valstybė remia šeimą“. O ką tai reiškia, reikia išaiškinti, nes formos gali būti labai įvairios ir niekas neturi būti diskriminuojamas. Manau, tai padeda įstatymų leidėjui ir apskritai visiems paaiškinant, kad Konstitucija būtų taikoma visiems vienodai.
O dėl kaltinimo, kad KT vadovaujasi Konstitucijos dvasia, turėčiau nuvilti okultizmo gerbėjus, nes terminas „teisės dvasia“ toks pat senas kaip sena teisės doktrina. Konstitucija – vientisas tekstas ir kiekvieną jos nuostatą reikia matyti kaip susijusią su kitomis. Tik Konstitucijos vertybių kontekste galima išsiaiškinti jos tikrąją esmę – tai ir reiškia aiškinimą pagal Konstitucijos dvasią.
Pavyzdžiui, buvo Seimo narių, kurie kvestionavo, kad Lietuvoje negali būti jokios kitos šalies, taip pat ir NATO, karinių pajėgų, nes tai neva draudžia Lietuvos Konstitucija. Ištraukus iš konteksto nuostatą, kad Lietuvoje draudžiamos užsienio valstybių karinės bazės, būtų galima gauti tokį rezultatą. Bet jei matome Konstituciją kaip instrumentą tautai ir valstybei saugoti, atsižvelgdami į Konstitucijos esmę, jos visumą, tikslus, turime pasakyti, kad tai nėra šiaip draudimas, o draudimas tokių karinių bazių, kurios keltų pavojų Lietuvos saugumui.
– Kada sutrumpės bylų nagrinėjimo laikas? Dabar neretai eilės KT sulaukęs klausimas jau būna užgesusi aktualija.
– Anksčiau kai kurios bylos trukdavo ir trejus, ir ketverius metus, bet dabar realu kitų metų pirmąjį pusmetį pasiekti, kad byla bus išnagrinėjama per metus. Dabar baiginėjame 2013 m. bylas, realu kitų metų pradžioje nagrinėti 2015 m. bylas, juolab pasibaigus krizei sumažėjo kreipimųsi dėl tuo metu priimtų teisės aktų socialiniais ir ekonominiais klausimais.
Neseniai KT reglamente įtvirtinome, kad KT nuožiūra kai kurias bylas nagrinėjame ne eilės tvarka: matome, kurių sprendimų reikia skubiausiai. Pavyzdžiui, klausimą dėl Seimo rinkimų apygardų nagrinėjome ne eilės tvarka, kad niekam nekiltų klausimų ar noro abejoti Seimo rinkimų teisėtumu, jei ta byla būtų buvusi nagrinėjama eilės tvarka, jau vykstant rinkimų kampanijai ar po rinkimų.
Paankstiname bylų nagrinėjimą ir tuo atveju, kai tam tikru klausimu susikaupia labai daug pareiškimų, pavyzdžiui, dabar turime jų apie 16 dėl atlyginimų kompensavimo tvarkos. Kai kuriuos kreipimusis privalome išnagrinėti operatyviai, pavyzdžiui, per penkias dienas turime pateikti išvadas dėl Seimo ar prezidento rinkimų. Įtvirtinome tam tikrą bylų prioritetiškumą, kai kreipiasi visas Seimas ar prezidentas. Prioritetą įgyja bylos dėl ankstesnių nutarimų išaiškinimo.
– Kas dar, jūsų vertinimu, taisytina KT darbe?
– Šiuo metu gerokai didesnis, nei buvo, KT viešumas, nauja KT svetainė internete, tikiuosi, operatyviau ir suprantamiau pateikiame informaciją, dalyvaujame socialiniuose tinkluose.
Daug aktyviau bendradarbiaujame ir tarptautiniu lygiu. KT nesišalina nuo valstybės užsienio politikos tikslų realizavimo, tik daro tai pagal savo kompetenciją. Bendradarbiaujame su Ukrainos, Moldovos, Gruzijos KT, šį bendradarbiavimą net ketiname įtvirtinti tam tikra asociacijos forma Vilniuje Konstitucijos dienos proga vyksiančioje konferencijoje.
2017 m. Lietuvoje vyks pasaulinis KT suvažiavimas, kuriame dalyvaus apie 100 pasaulio KT atstovų. Tai ir Lietuvos KT tarptautinis pripažinimas.
Norisi, kad žmonės suprastų, jog KT yra ne vien bylų nagrinėjimas, bet ir tarptautinis bendradarbiavimas, ir visuomenės informavimas, konstitucinių vertybių propagavimas.
– Kodėl Lietuvos KT buvo tarp mažumos pasaulio KT, pasmerkusių Rusijos KT dėl Krymo aneksijos įteisinimo?
– Ukrainiečių pareiškimą mes parėmėme pirmieji, paskui prisijungė dar penkios šalys – Moldova, Azerbaidžanas, Gruzija, Lenkija ir Kipras. Nustebino, kad kitos šalys buvo linkusios neturėti jokios nuomonės, o daugeliui kolegų buvo net naujiena, jog Rusijos KT buvo panaudotas tarptautiniam nusikaltimui įvykdyti: jis per vieną dieną legalizavo Krymo aneksiją. Tai daugiau nei iškalbingai byloja apie tikrą to KT „nepriklausomumą“ ir jo vertybes.
– Koks, jūsų prognozėmis, Lietuvos KT bus po 10 metų?
– Tikiuosi, kad jau bus individualios peticijos galimybė, kad tai bus europinis, tarptautinį autoritetą turintis, mūsų visuomenei ir valstybėms partnerėms atviras teismas.
Rytų išmintis teigia: “Net ir tūkstantį kartų ištarus žodį ‘chalva’ burnoje saldžiau nepasidaro”. Taip ir čia kalbant apie ‘chuntiškumu’ – juk žinoma kad orą pagadinusiam neatrodo kad labai smirda. Va ir čia, rašai: “KT net labai aiškiai pasakė, kad tirdamas teisės aktų konstitucingumą nevertina valstybės ekonominės politikos turinio, prioritetų, metodų, pagrįstumo ir tikslingumo” – na, GAL ir taip, BET – o kaip ten su Mažeikių naftos gamyklos pri(ch)vatizacija, kodėl ją paskelbėt prieštaravusia Konstitucijai, kaip tai derinas su čia išreikšta mintimi: “Net jei paaiškėtų, kad ekonominiu požiūriu buvo geresnių alternatyvų, KT to nevertina, nes tai ekonominės politikos klausimas, o KT, noriu pabrėžti, vertina”?.. (beje, o kad minimasis nutarimas neįgyvendintas, tai kaip ten su jūsų autoritetu?). O ir net čia… va, skaitom: “ar teisinga atlyginimą daugiau sumažinti tiems, kurie daugiau uždirba, vienareikšmiai atsakoma „taip“”, toliau: “Bet jei klausiama, ar teisinga atlyginimą mažinti didesniu procentu tiems, kurie dirba atsakingesnį ir sudėtingesnį darbą ir kurių kvalifikacija geresnė, tada atsakymai priešingi”, BET iškart: “buvo valstybės tarnautojų, kurie turėjo imunitetą nuo mažinimo, o kai kuriems krizės viduryje atlyginimai buvo ne tik grąžinti iki ikikrizinių, bet dar ir padidinti” – tai juk PATS SAU prieštarauji, nes ne KT reikalas darbo ‘sudėtingumą’ nustatinėt!.. Na o galiausiai – KAIP ten su KT įgaliojimais, NUO KADA tas KT tapo įstatymų leidžiamuoju subjektu??? NES – berods, jūsų galioj TIK priimti nutarimą AR minimas įstatymas (ne)prieštarauja Konstitucijai, ir tas nutarimas įsigalioja IŠKART po paskelbimo (prieštaraujančio Konstitucijai įstatymo IŠKART nebegalima taikyt), patys gi VIRŠIJAT savo konstitucines galias, įdėdami kažkokius terminus – terminai tai įstatymų dalis, dabar turim KONSTITUCINĮ nonsensą: “Šiandien tas įstatymas KONSTITUCINIS, o ryt jau taps blogas”, čia jau ne tik konstitucinės dvasios turi pasiust, bet ir KIEKVIENAS Tautos atstovas, kuriam priklauso Šalies suverenitetas, ir kuris PRIVALO pats savo suverenias galias ginti remdamasis ta pačia Konstitucija; – jūs gi… jūs tiesiog viršijat jums Konstitucijos suteiktas galias ir – kas tai, ne valdžios uzurpavimas, ar galima (ne)paneigt, kad tame (ne)galima įžvelgt chuntiškumo požymių?
Konstitucinis teismas nera chunta,jis tik chuntos irankis.
Del pasisakymo “liepą atsisakėme nagrinėti vieno iš teismų prašymą ištirti, ar dabartinis politikų, teisėjų, valstybės tarnautojų atlyginimų bazinis dydis atitinka Konstituciją”.
KT 2010.04.20. paskelbė sprendimą dėl prašymo išaiškinti KT aktų nuostatas, susijusias su konstituciniais reikalavimais, kurių turi būti laikomasi dėl ekonomikos krizės valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei padėčiai mažinant biudžetininku atlyginimus už darbą.
Konstitucinis teismas nustatė, kad:
- Visuomenei TURI BŪTI nurodomi KONKRETŪS kriterijai, kuriais grindžiamas valstybės ekonominės, finansinės padėties įvertinimas, lemiantis valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų planavimą bei galimą poreikį atitinkamai keisti joms įtakos turinčius įstatymus, ypač nustatančius pareigas ar APRIBOJIMUS asmenims.
- Tik jeigu yra OFICIALIAI konstatuota, kad valstybėje susiklostė ITIN SUNKI netrumpalaikė ekonominė, finansinė padėtis, dėl kurios valstybė NEBEGALI vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, įstatymų leidėjas gali LAIKINAI mažinti pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų) atlyginimus.
- Nebelikus itin sunkios ekonominės, finansinės padėties TURI BŪTI vėl taikomi iki šios padėties susidarymo valstybėje buvę nustatyti atlyginimų dydžiai.
1. Kyla klausimas, jei lieka sumažintas bazinis dydis ar Lietuvos daugelis makroekonomikos rodiklių ir jų prognozės akivaizdžiai rodo, kad Lietuva atsidūrė ekonomikos krizėje?
2. Ar yra OFICIALIAI konstatuota, kad valstybėje susiklostė ITIN SUNKI netrumpalaikė ekonominė, finansinė padėtis, dėl kurios valstybė NEBEGALI vykdyti prisiimtų įsipareigojimų?
Įdomiai čia: “Nebelikus itin sunkios ekonominės, finansinės padėties TURI BŪTI vėl taikomi iki šios padėties susidarymo valstybėje buvę nustatyti atlyginimų dydžiai” – reikia NEPAMIRŠT, kad vienas iš ‘sunkmečio’ metu priimtų priemonių buvo PVM padidinimas; kadangi jis IKI ŠIOL neatstatytas, PREZIUMUOTINA kad sunkmetis dar nesibaigė. O tokiu atveju… taip, galima sutikt, kad pagal Valstybės išgales reikėjo kompensuot pensininkų negautas išmokas (juk jų pirtingumas padidėjo, farmacininkai ‘skursti’ pradėjo), BET – tai JOKIU BŪDU nereiškia, kad tuo pačiu reikėjo grąžinti ir kažkokias ‘netektis’ ir taip gerai gyvenantiems valdininkams. Ir jei toks ‘neapsižiūrėjimas’ atleistinas (kažkuria prasme) eiliniams valdininkams, tai patiems KT teisėjams nedera naudotis savo tarnybine padėtimi ir išsireikalauti SAVO luomui visas esą negautas pajamas (juk būtent tas ‘negavimas’ ir leido Valstybei nors kiek atsigaut); tuomi tas KT teparodė savo angažuotumą ir nesąžiningumą: “Mums VISKAS, o kitiems – pagal valstybės išgales”; – KADA pagaliau PVM bus grąžintas į ikikrizinį lygį, KADA pagaliau tas ‘sunkmetis’ išties baigsis? (ir – VISIEMS, ne ne vien teisėjams ir kitiems ‘nusipelniusiems’)
“Teisejei taip pat zmones”. Daug ka pasako.