Lietuvoje senas tradicijas turi gedulo kultūra, tačiau akivaizdu, kad, palyginti su tarpukariu, mirusiųjų pagerbimas gerokai pasikeitė. Ką šiandien mums kalba Vėlinių metas? Nuo artėjančios mirusiųjų pagerbimo dienos bei Bažnyčios tradicijos – Vėlinių oktavos pradėjome pokalbį su Panevėžio vyskupu ordinaru Lionginu Virbalu SJ.

L.V.:Vėlinių laikas – tai pirmiausia atsigręžimas į savo šaknis, supratimas, kad šiame pasaulyje esi ne vienas, ne pirmas, kad už savo buvimą, už tai, ką turi, esi dėkingas tėvams, seneliams. O kaip krikščionis, katalikas, žvelgiu ir suprantu, kad mus visus, tiek gyvuosius, tiek išėjusiuosius, sieja meilė. Ir tie brangūs žmonės, kurie yra iškeliavę, iš tikrųjų nėra atitolę, jie dalyvauja mano gyvenime. Ir aš, kaip krikščionis, tikiu, kad jie linki man gero, lygiai taip, kaip aš noriu jiems gero.
VEIDAS: Giliai tikintys žmonės pabrėžia, kad užtarimo, palaikymo, pastiprinimo mes turėtume prašyti savo išėjusių brangių žmonių ir kad malda už mirusiuosius iš tikrųjų mums duoda labai daug gyvenimiškos stiprybės. Tad kaip turėtume prisiminti išėjusiųjų nematerialų palikimą?
L.V.: Pirmiausia puoselėti ir palaikyti tai, kuo gyveno išėję mums brangūs žmonės: palaikyti gražias šeimos tradicijas, tęsti susibūrimus, pagelbėti vienas kitam, prisiminti tai, kas palaikė mūsų senelius, tėvus, kad jie tapo tokie šviesūs žmonės. Toks mirusiųjų prisiminimas yra prasmingesnis nei vien tik kapo aplankymas, puošimas ar pastangos kapą padaryti išskirtinį. Beje, praeities kartos neturėjo nei tiek lėšų masyviems paminklams statyti, nei laiko jų priežiūrai, bet jie puoselėjo vidinį ryšį vieni su kitais, taip pat ir su tais, kurie jau iškeliavo.
VEIDAS: Vis dėlto daugybė šiandienos socialinių reiškinių liudija, kad žmonės Lietuvoje, nors ir turi gražias šeimas, saugius namus, sveiką aplinką, jaučiasi prastai, nesijaučia patenkinti, laimingi. Kodėl?
L.V.: Čia yra keletas aspektų. Pirmiausia mokėjimas vertinti mažus dalykus. Žmogus dažnai mano, kad pasijus tikrai laimingas tada, kai viskas bus taip, kaip jis trokšta. Bet jis neįvertina tų paprastų dalykėlių, kurių kupina kiekviena diena. Štai kad ir gamta – kokia ji nepaprastai graži. Važiuoji rudenį per lapuočių miškų gausią Aukštaitiją ir stebiesi akiai maloniomis spalvomis: geltona, raudona, žalia, ruda, daugybe kitų spalvų ir atspalvių. Ir net tie krūmai pagriovy atrodo fantastiškai. Aišku, gali nematyti šio vaizdo, bet gali tuo ir pasidžiaugti. Iš tikrųjų bet kokia gera žinia, susitikimas, darbas, kurį pasisekė padaryti, yra maži mūsų gyvenimo dalykėliai, bet jais derėtų pasidžiaugti ir nenuvertinti jų reikšmingumo.
Antras aspektas – asmenybės branda. Jei tik sėdėsi ir lauksi, kada būsi laimingas, kada kiti tau padės, niekados to taip ir nesulauksi. Toks mąstymas būdingas vaikui. Vaikai yra laimingi, nes visi apie juos šokinėja, tenkina jų norus. Bet šitai negali persikelti į suaugusiojo gyvenimą. Suaugęs žmogus yra atsakinga asmenybė. Ir iš tikrųjų, kiek padėsi kitam būti laimingam, kiek atsigręši į kitą, tiek ir pats pasijusi laimingas. Taigi patikimiausia investicija šiame gyvenime – pagalba vienas kitam, gerumo vienas kitam rodymas.
VEIDAS: Tikėjimas Dievą, lankymasis Bažnyčioje yra laiko patikrintos vertybės, bet šių laikų žmogus nuolatos ieško kitų vertybių, kitų dievų. Pasaulyje sparčiai plinta „naujasis ateizmas“, kurio skelbėjai – iškilūs mokslo vyrai: Richardas Dawkinsas, Danielis Dennettas, Christopheris Hitchensas, Samas Harrisas, Stephenas Hawkingas. Lietuvoje, tiesa, neturime tokio kalibro veikėjų, bet intelektualų, atmetančių Dievą, balsas girdimas vis labiau. Kodėl tokia daugybė išsilavinusių žmonių atmeta Dievą, tampa naujaisiais ateistais, nors ir žino, jog mokslo įrodyta, kad tikintis žmogus lengviau pakelia būties sunkumą, neserga depresijomis, kitomis dvasios ligomis, nugyvena prasmingesnį gyvenimą?
L.V.: Tikėjimas Lietuvoje suprantamas labai siaurai. Gal tai susiję ir su sovietmečiu, kai tikėjimas buvo siejamas su garbinimu ir mąstymu, kad tikintis žmogus yra tas, kuris ateina į bažnyčią ir joje pabūna. Toks tikėjimas vyresnei kartai iš tiesų buvo atrama, teikė vidinio džiaugsmo ir ramybės.
Šiuolaikinis žmogus tikėjimą išgyvena kitaip, nesitenkina vien pabuvimu pamaldose. Tikėjimas, kai tikintysis ateina, pabūna sekmadienį pusvalanduką ar valandą šaltoje patalpoje, ir tuo tikėjimas baigiasi, iš tikrųjų yra tikrojo tikėjimo nepažinojimas, nesupratimas.
Tikėjimas – tai ne tik garbinimas. Tikėjimas – tai ir atidumas kitam žmogui, bendrystė, ryšys su tuo, kuris yra šalia, dalijimasis, pagalba, tarnystė. Beje, analizuodami apaštalų darbus mes matome, kad krikščionių dvasininkai – diakonai turėjo padėti žmogui visame kame: ne tik kad žmogus dvasiškai gerai jaustųsi, bet ir kad turėtų pastogę, ką pavalgyti, privalėjo suteikti žmogui paramą, kai jos reikia. Bet šita tikėjimo dimensija sovietmečiu buvo labai susiaurėjusi.
Iš tikrųjų krikščionybės dvasinė patirtis labai turtinga. Darbuojantis Vilniuje teko rengti rekolekcijas daugybei grupelių. Ir kaip žmonės nustebdavo, kai pateikdavau Ignaco Lojolos, gyvenusio XVI a., dvasines praktikas. Žmonės dažnai sakydavo, kad jie nieko nėra girdėję apie kontempliacijos praktikas, įvairius maldos būdus, kad maldą galima sieti, tarkime, su kvėpavimu arba koncentruotis į vieną žodį. Iš tikrųjų krikščionybė turi didžiulę dvasinę tradiciją, į kurią mes dabar tik grįžtame.
Žmonėms būtų daugiau džiaugsmo, vidinės ramybės, gilaus supratimo, jei žvilgsnis į tikėjimą būtų daug platesnis.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kaip Lietuvoje keičiasi tikintieji ir jų tikėjimo gylis?
L.V.: Apibendrinimų daryti negalėčiau, nes skiriasi padėtis mieste, atskiruose regionuose, kaime. Manau, kad mažesnėse parapijose, ypač kaimo vietovėse, išliko daugiau tikinčiųjų. Čia gyvenantys žmonės nuo seno buvo įsitraukę į Bažnyčios gyvenimą, jiems tikėjimas visuomet buvo brangus, svarbus ir jie šitai išlaikė. Jaunimo kaimuose likę labai mažai, taigi ir tikinčio jaunimo kaime mažiau. Miestuose, tame pačiame Vilniuje, tikinčiųjų gal ir nedaugėja, bet daugėja sąmoningai apsisprendusių katalikų, žmonių, suradusių tikėjimą.
VEIDAS: Per pastaruosius nepriklausomybės metus Lietuvoje radosi dešimtys katalikiškų mokyklų. Ypač daug čia prisidėjo jėzuitai. Tačiau ar Lietuvoje pasiteisino katalikiškų mokyklų steigimas, ar jaunuoliai, baigę katalikiškas mokyklas, tampa tikrais krikščionimis, ar jie šitas mokyklas renkasi tik dėl prestižo, geresnio išsimokslinimo?
L.V.: Iš tikrųjų Lietuvoje katalikiškų mokyklų nėra daug. Jei mokykla deklaruoja esanti katalikiška, dar nereiškia, kad taip ir yra. Padėtis mokyklose, besivadinančiose katalikiškomis, skirtinga. Iš tikrųjų labai svarbu, kokius tikslus mokykla kelia, ką nori pasiekti mokyklos vadovybė, mokytojai, koks yra bendradarbiavimas, ar yra sielovados grupė, kapelionas, kaip suprantamas katalikiškas ugdymas. Ir tose mokyklose, kuriose ne tik stengiamasi deklaruoti tikėjimą bei išmokyti kuo daugiau poterių, bet ir įtraukti, pateikti supratimą, kas yra krikščionys, kad jie turi padėti vienas kitam, vertinti vienas kitą, neatsiriboti nuo kito žmogaus, nesvarbu, koks šalia esantis žmogus būtų – silpnas, ligotas, neįgalus, kad turi atsižvelgti į kitą žmogų, jo nenurašyti, gerbti kito orumą, išties ugdoma katalikiškai.
O kaip tai vertina jauni žmonės, sunku pasakyti. Galbūt ir ne visiems tai išlieka, bet jie turi progą apie tai pagalvoti. Žinoma, nebūtinai iš karto visi jie taps dideliais altruistais, įsitrauks į veiklą dėl kitų. Vis dėlto manau, kad širdy šitos vertybės išlieka, ir ateis metas, kai jie susimąstys ir pagal galimybes pradės veikti kaip tikri krikščionys. O tikinčiojo kūrimas priklauso ne tik nuo to, kuris sėja, laisto, bet ir nuo to, kuris auga.
VEIDAS: Šiandien žmonės iš kunigų nori kitokios bendravimo kokybės, kad kunigai būtų tikri dvasios tėvai, tikri ramsčiai, tačiau daugybė kunigų paskendę rutinoje – aptarnauja po tris ar penkias parapijas ir per gausias bažnytines apeigas nebeturi laiko dvasios tėvo darbui. Kitaip tariant, žmonių lūkesčiai prasilenkia su kunigų galimybėmis. Kokia išeitis?
L.V.: Sielovada, kai kunigas lanko ligonius, palydi mirusiuosius, krikštija, yra tiesioginės pareigos. Tokia rutina nėra bloga. Bet labai dažnai didesnėse parapijose kunigas būna įtrauktas dar ir į ūkio reikalus: kiauri stogai, varvančios sienos, pasenusi instaliacija.
Iš tikrųjų mažose parapijose tarnaujantiems kunigams sunkiausia ne tai, kad jie aptarnauja dvi tris parapijas, o tai, kad ne visose parapijose lengva rasti bendravimo būdą, kuris džiugintų tiek kunigą, tiek parapijiečius. Jaunesni žmonės dažnai būna panirę į darbus, o su senyvais parapijiečiais jauniems kunigams nelengva užmegzti tikrą ryšį. Kita vertus, yra mažų parapijų, kuriose vyksta tikrai labai gražus bendravimas.
Vis dėlto, manau, šiandien mums pirmiausia reikia keisti mąstyseną. Požiūris, kad Bažnyčia turi likti tokia, kokia buvo XIX ar XX a., kai parapijų tinklas buvo platus, kiekvienoje parapijoje gyveno daug žmonių, kunigas gražiai su jais bendravo, ruošė Sakramentams, – jau praeitis.
Popiežius Pranciškus kaip tik ir kalba, kad mes, dvasininkai, turime iš centrų eiti į pakraščius, periferijas, bet ne tik ir ne tiek geografines, kiek egzistencines. Kitaip tariant, kunigas turi ne tik teikti Sakramentus, bet ir padėti žmonėms suprasti, kas yra tikėjimas, dalytis tikėjimu. Iš tikrųjų reikia persiorientuoti visai Bažnyčiai – tiek tikintiesiems, tiek kunigams.
VEIDAS: Iš aktyviai veikiančių kunigų vis dažniau tenka išgirsti, kad Lietuvą ištiks toks pat likimas kaip visą Vakarų Europą: tikinčiųjų mažės, bet likusiųjų su Bažnyčia tikėjimas gilės, stiprės bendruomenės. Miestuose dažnai taip ir yra, kai kurios bažnyčios tiesiog stebina tuo, kiek jose visokių tikėjimą puoselėjančių grupelių. Kita vertus, akivaizdu, kad Bažnyčios hierarchai bei provincijos ganytojai tampa vis sunkiau prieinami: hierarchus nuo paprastų žmonių ir ypač pasaulietinės žiniasklaidos saugo budrus sekretoriatas, tad net turėdamas gerų intencijų negali prieiti, pakalbinti Bažnyčios hierarchų ir perduoti jų žodžio ne tik tiems, kurie patys ateina į bažnyčią, bet ir tiems, kurie pasiklydę tarp savo vertybių, kurie ieško.
O daugelis provincijos bažnyčių ne šv. Mišių metu aklinai uždarytos, netgi vasarą, kai žmonės keliauja po Lietuvą ir nori užsukti į nedidelę kaimo bažnytėlę susikaupti, pasimelsti vienumoje, padėkoti Dievui ar susipažinti su Bažnyčios paveldu. Gidai skundžiasi, kad daugybė provincijos kunigų juos gena nuo bažnyčių tolyn. Kaip šitai pakomentuotumėte?
L.V.: Kartais situacija būna išties paradoksali: jei nori būti su žmonėmis, eini ir dalyvauji su jais įvairiuose renginiuose – bibliotekose, mokyklose, darželiuose, pagyvenusių žmonių susibūrimuose, parapijose. Bet kai stengiesi pabūti su kuo daugiau žmonių, tuo pat metu sulauki nepasitenkinimo, kad esi nepasiekiamas, nes telefonas būna išjungtas.
Kai kalbama apie provincijos parapijose tarnaujančius kunigus, kurie aptarnauja po dvi tris parapijas, kitaip sakant, vienoje parapijoje gyvena, o kitas aptarnauja, kyla klausimas, ar, be kunigo, yra žmonių, kurie galėtų atrakinti bažnyčią ne šv. Mišių metu. Mat laikyti atviros bažnyčios negalime, antraip iškart sulauktume priekaištų, kad nesaugomos kultūros vertybės. Žinoma, idealiausia būtų, jei būtų nurodyti žmogaus, galinčio atrakinti bažnyčią maldininkams, kontaktai.
Vis dėlto esama labai daug šviesių kunigų, kurie susitapatinę su bendruomene, kurie gyvena tuo, kuo gyvena žmonės, yra jiems artimi ir maloniai priima bažnyčioje visus – tiek iš savo parapijos, tiek iš kitų, kada tik maldininkai beatvyktų. Ir to šviesumo, šiltumo iš kai kurių vyresnės kartos kunigų visiems reikia tik mokytis. Kartais iš tikrųjų mes, jaunesnė karta, įsivaizduojame, kad kunigas yra tas, kuris tik viską organizuoja, daro, bet tada sumažėja tėviškumo, buvimo šalia, šiltumo aspektas.
VEIDAS: Su jaunosios kartos vyskupais tikinčiųjų bendruomenė sieja labai daug vilčių. Kiek modernės Bažnyčia modernių kunigų kartai tapus naujaisiais jos vedliais?
L.V.: Daugiausiai vilčių siejama su popiežiumi Pranciškumi: nors jis ir ne jaunosios kartos atstovas, bet įneša labai daug gaivos, labai daug naujo vėjo tiek savo žodžiu, tiek konkrečiu savo pavyzdžiu, veikimu. Turbūt Lietuvoje žmonės irgi vertins ne tik kalbas, dokumentus, bet pirmiausia pačių kunigų ir vyskupų gyvenimą.
O jaunesni vyskupai, studijavę įvairiose užsienio šalyse, patyrę visuotinės Bažnyčios gyvenimo, patyrę naujų galimybių, gali atnešti tam tikros naujos patirties į Bažnyčią, ja dalytis, užmegzti ryšius ir leisti pasijusti Lietuvai visuotinės Bažnyčios dalimi.
VEIDAS: Lietuvoje kunigystę renkasi vis mažiau jaunimo. Ką, jūsų vertinimu, reikėtų keisti, kad daugiau jaunuolių rinktųsi ganytojo misiją, o jų apsisprendimas būtų tvirtesnis?
L.V.: Jaunam žmogui, kuris jaučia pašaukimą tapti kunigu ar vienuole, kurį Dievas kalbina, reikia padėti išgirsti tą pokalbį, padėti atsiverti, priimti galimybes, o ne jį gesinti. Neretai išgirstu atvejų, štai kad ir naujausias, kai tėvas, išgirdęs iš sūnaus, kad šis nori rinktis kunigystę, pareiškė nusižudysiąs. Tai visiškas nesupratimas. Tėvai gali tik patarti vaikui renkantis kelią, nesvarbu, ar jis nori būti gydytoju, ar ekonomistu, ar kunigu. Bet nesuteikti jaunam žmogui pasirinkimo laisvės yra negarbinga, nesąžininga. O labiausiai jaunuoliui apsispręsti rinktis dvasininko kelią padeda geros bendruomenės, kurios džiugiai išgyvena tikėjimą, bendrystę, bei vietos kunigo pavyzdys. Nuo to, ką jaunuolis mato, kuo žavisi, labai daug priklauso kelio pasirinkimas.
VEIDAS: Šiomis dienomis vyksta Lietuvos vyskupų konferencijos plenarinis posėdis. Ką svarbaus nusprendėte ir galėtumėte perduoti tikintiesiems?
L.V.: Svarstėme įvairius klausimus, bet neturiu įgaliojimo kalbėti apie tai, ką nusprendėme. Tačiau vienas įdomesnių svarstytų kausimų – naujoji evangelizacija: gerosios žinios skelbimas tiems, kurie to nepažįsta, nežino, kas tai yra. Mes kalbėjomės, ką mes, kaip Bažnyčia, galime daryti, kad pakviestume ir tuos, kurie nuo Bažnyčios nutolę. Iš tikrųjų mes turime keisti požiūrį į tikėjimą ir ne sėdėti klebonijose, zakristijose ar vyskupijose ir laukti, kol kažkas ateis, o patys eiti ir dalytis tuo, kuo gyvename, kuo tikime, skleisti viltį ir džiaugsmą, kuris būtų atrama visiems.