Žaviuosi „viską apie viską“ išmanančiais žmonėmis. Jie dažniausiai turi tvirtą ir neginčijamą nuomonę, kurią nesibodi reikšti bet kokiomis aplinkybėmis, nesvarbu, kad ją kartais bando užginčyti ir aptariamos srities ekspertai.

Šie piliečiai paprastai žino tiesą, nes… tiesiog žino! Jie žino, kas yra gerai ir kas blogai, bet dažniausiai blogai reiškia, kad kažkas drįsta mąstyti kitaip, o gal reiškinys ar žmogus veikėjui paprasčiausiai nepatinka. O jei kažkas pabando išdėstyti kitokią poziciją, tuomet prasideda linksmybės – tyčiojimasis, vadinimas kvailiais, idiotais ar dar kokiais vardais. O jei dar pabandysite sustabdyti chamiškai besielgiantį visažinį, būsite įtrauktas į kovą, kuri ne viename psichiatrijos vadovėlyje aprašoma paranojos skyriuje.

Žodžiu, nedrįskite ginčytis ar nesutikti – švelniausia, ką galite patirti: būsite išvadinti nuomonės reiškimo varžytojais, patirsite projekcijos fenomeną, kai už pastabą dėl netinkamo elgesio tapsite visažinio „pjudymo savaitės“ kaltininkais (nors pjudymu užsiima būtent jis pats) ar kokiais nors „violetiniais liberalais“. Visa tai verčia manyti, kad „visažinystė“ turėtų užimti deramą vietą psichologijos ar net psichiatrijos studijose.

Šias mintis paskatino prieš porą savaičių nutikusi istorija, kurios priešistorę reikėtų atsekti dar gerokai anksčiau. Štai koks nors lietuvis sykį nusprendė išvykti į Angliją. Ne, ne šaldytuvuose ar statybose dirbti – pavyko žmogui tapti vieno informacijos skleidėjo komandos nariu. Keletą metų ten pasisukus, matyt, ne vienam susisuktų galva ir kiltų noras ką nors skleisti tamsiajai visuomenės daliai.

Tas lietuvis irgi suprato, kad jo tėvynėje būtent ir liko tamsioji visuomenės dalis, kurią dabar reikia apšviesti. Klausimas – kuo ir dėl ko? Kadangi sakoma, kad kelias į vyro širdį krypsta per skrandį, tai būdamas tikras vyras (tuo netrukus įsitikinsime), tas lietuvis nutarė žmones mitybos tiesų pamokyti. Ir koks gi skirtumas, kad tam gal tinkamo išsilavinimo reikėtų, – mūsų tėvynėje, deja, ne vienoje srityje šeimininkauja ją visai menkai išmanantys žmonės. Taigi mesta sėkla pataikė nukristi į tinkamą dirvą – susidomėjimas kilo. Sekėjų atsirado taip pat. Ir tuomet tas lietuvis pajuto tai, kas ir vadinama „išmanau viską apie viską“. Jei sekasi kulinarijos arimuose, galima paprotinti tautiečius ir kitur, pavyzdžiui, priminti, kaip bloga buvo gyventi gūdžiais sovietų laikais. Nesiginčysiu, kai kam to labai reikia.

Bet liūdniausia tai, kad „visų klausimų“ išmanymas užaugino sparnus. Ir nutik tu man taip, kad Lietuvoje buvo paskelbta savaitė be patyčių, o minėtas pilietis buvo nusprendęs žiniasklaidos tyruose paauklėti garbią moterį, kuri dėl kažin kokių priežasčių neįtiko, o gal tiesiog nepatiko užgimusiam visažiniui. O kadangi jis jau suprato, kad yra ir „tikras vyras“, tai viešai išsityčiojo iš nieko bendra su juo neturinčio žmogaus, visiškai netaikydamas į jos idėjas, bet aptarinėdamas kažin kokias asmenines savybes.

Įsitikinęs savo teisumu ir visų galų išmanymu, tautietis nelaukė jokios reakcijos. Kas ten supaisys, gal tereikėjo nelaimėliui susikaupusią dėl kokių asmeninių nesėkmių ar nepavykusių santykių su moterimis nuoskaudą išlieti ant pirmos nepatikusios moters, kaip kad neretam vyriškosios lyties piliečiui ir nutinka. Bet šis „išsivėmimas“ nepraslydo pro akis kai kuriems žmonėms. Ne vienas žymesnis visuomenėje žmogus, o ir tie patys savaitės be patyčių organizatoriai pasiūlė tautiečiui susimąstyti apie savo elgesį, pavadindami jį patyčiomis. Tada ir prasidėjo antrasis dramos veiksmas.

Greitai atsirado gynėjų, kurie kažkaip susipainiojo ir ne auką, bet agresorių ėmė ginti. Štai vienas jų net straipsnį parašė, kuriame užsipuolė nepritariančiuosius, išvadindamas juos „violetiniais liberalais“, nes, matot, suaugusiesiems negalima taikyti tų pačių taisyklių kaip ir vaikams. Juk viešai apdergta moteris juk „ne ketverių metų mergaitė“. Ir kam čia vilkti patyčias, nes, anot autoriaus, tarp suaugusiųjų elgesio ir vaikų asmenybės brendimo nėra jokio ryšio.

Štai čia ir norėtųsi pasakyti „visažiniams“: geriau nelįskite ten, kur neišmanote, nes tik apsijuoksite. Tarkime, kritikuodamas vieno iš prieš patyčias nukreiptos programos kūrėjų Roberto Povilaičio filosofiją, apžvalgininkas suabejojo šio logika, mat, anot jo, vaikai nesimoko nieko, matydami negatyvų ar destruktyvų suaugusiųjų elgesį. Jis pasišaipo: gal neva mums ir seksu užsiimti nereikia, nes vaikams tai kenkia… O man norėtųsi autoriui pasiūlyti kaip tik seksu ir užsiimti vaikų akivaizdoje – gal tada supras, kuo tai gali baigtis.

Manau, kad kai kuriems viską išmanantiems veikėjams pats laikas būtų paklausyti, ką sako profesionalai, ir ypač tokie kaip R.Povilaitis, patirties įgiję ne staigiu proto nušvitimu ir visa ko išmanymu, bet savo darbu. Vaikai ne tik mokosi iš suaugusiųjų, bet dar ir savo išvadas pasidaro. Ir jei jie mato, kaip suaugusieji tyčiojasi iš kitų žmonių, puikiai supranta, kad ne tik toks būdas spręsti ginčus egzistuoja, bet ir daro išvadą, jog žmogus apskritai nėra vertinga būtybė, jei jį galima taip žeminti.

Žinoma, oponentams gali atrodyti, kad ir viešas žmogaus užsipuolimas nėra jokia patyčia, tik nuomonės išsakymas. Štai tas pats autorius užduoda klausimą, kodėl šio skandalo iniciatoriaus nemelavimas, kad kuri nors veikėja yra neprotinga ir neišmintinga, vadintinas patyčiomis. O man tiesiog gaila tokio žmogaus, kuris taip tvirtai tiki, jog jo nuomonė yra tiesa… Net jei manyčiau, kad šis apžvalgininkas nėra protingas, nes bando įrodyti tokius dalykus, kurių visai neišmano, nedrįsčiau teigti, jog tai tiesa. Gal emocijos įkaito, o gal draugą ginti reikia? Kas gi tą tiesą supaisys…

Vis dėlto skandalas nebūtų įsiplieskęs, jei jo pradininkas tiesiog būtų išklausęs kitą nuomonę. Deja, „visažiniams“ tai neduota. Jie tikri dėl savo tiesos ir dar gali ją pagrįsti pačiais absurdiškiausiais argumentais. Štai kad ir toks: „Lietuvą kūrė drąsūs žmonės, o ne apsižliumbę skundikai, laibais vištgaidžių balseliais ieškantys užtarimo iš visų aplinkui.“ Oho! Tik dabar supratau, kad veikėjas mano, jog Lietuvą kūrė nepraustaburniai rėksniai, tegalintys purvais apipilti silpnesnį už save arba drąsiai reiškiantys nuomonę pasislėpę už kompiuterio ekrano.

Beje, drąsūs šioje istorijoje ne tokie kaip jūs, kuris „išsivėmėte“ ant normalaus žmogaus, bet visi tie, kurie pasakė, kad jiems nepatinka tamstos elgesys. Juk jie puikiai supranta, kad gaus smūgį atgal, o gal irgi bus apipilti purvais.

Ir vis dėlto kas gi verčia žmones kategoriškais visažiniais, negalinčiais pakelti kitokio požiūrio ir su purvais sumaišančius kitaip galvojančiuosius? Ką gi, nudžiuginsiu oponentus – ta pati vaikystė. Vaikas, kurio ir taip silpna savastis dar labiau menkinama suaugusiųjų nuvertinimo ar net tiesioginės agresijos, neretai virsta monstru, o ne drąsuoliu, galinčiu pasakyti „ne“ smurtui prieš kitus. Niekas kitas taip nesustiprina menkaverčio žmogaus, kaip agresija prieš silpnesnį už save. Ne veltui sakoma, kad puolimas yra geriausia gynyba. Psichologijoje seniai žinoma, kad agresyviausi ir labiausiai negatyviomis emocijomis „besitaškantys“ žmonės yra tie, kurie pasižymi didžiausiu menkavertiškumu, bet visais būdais bando jį paslėpti nuo savęs pačių.

Žinoma, visuomet reikalingas paskutinis lašas, kuris paskatina agresijos ir patyčių proveržį. Galbūt nesėkmingi santykiai, nesugebėjimas išlaikyti ryšių, o dar ir kritika gali tapti stimulu išlieti pyktį kitiems. Stimulu gali tapti ir bandymai abejoti nelaimėlio tiesa. O jei dar už nugaros pavyksta suburti kad ir feisbuko sekėjų, kuriems patiems reikia kažkokiu būdu išlieti susikaupusią agresiją, minią, tai jėga tampa ypač apčiuopiama…

Liūdna, nes gaila. Šaipymasis iš kito tėra silpnumo išraiška. Tik pats nelaimėlis to nesupranta – jam atrodo, kad jis demonstruoja drąsą. Drąsą, kuri aplinkiniams atrodo paprasčiausia jėgos karikatūra. Jėgos, sukuriančios keistą, bet vis sutinkamą žmonių kategoriją – tų, kurie vadovaujasi „laukinių (žąsų) psichologija“…