Rugsėjo 15-ąją, kai privalėjome prisiminti „Lehman Brothers“ banko žlugimo 7-ąsias metines, A.Butkevičiaus ir ypač 2008-ųjų nelaimėlio finansų ministro R.Šadžiaus viešieji ryšiai, regis, pasiklydo premjero žento tamsiame viešųjų ryšių verslo labirinte. Kitaip valdžia tiesiog galėjo susprogdinti mūsų ausų būgnelius išvakarėse gauta gerąja naujiena.

Rimvydas VALATKA

Be jokios ironijos. Per 8 metų mėnesius į biudžetą įplaukė 356 mln. eurų daugiau nei pernai. Jei skaičiuotume litais, žandikaulis atviptų: 1,25 milijardo daugiau! Net palyginti su amžinai infantiliai optimistiško R.Šadžiaus biudžeto planu, biudžetas gavo 90,5 mln. eurų daugiau.

Vyriausybė mūsų ausų būgnelių nesprogdino. Net ir turėdama tokį desertą, kaip Vilniaus oro uosto visų laikų keleivių rekordą – 332 tūkst. keleivių, 31 tūkst. daugiau nei prieš metus, kai dar skraidė liūdno atminimo A.Zuoko „Lituanica“, Vyriausybė išliko santūri.

Kita vertus, gal ir gerai, kad premjeras įklimpo žento ryšiuose. „Lehman Borothers“ pakasynų, o drauge ir krizės atėjimo į Lietuvą metinių proga klykauti apie nerealų valstybės biudžeto vykdymo planą būtų šiek tiek makabriška – kvepėtų nepagarba žuvusių trilijonų palaikams.

Prieš pat žlugimą „Lehman Brothers“ pelnai buvo milijardiniai, jame dirbo 23 tūkst. žmonių. Kai bankas kreipėsi į teismą dėl bankroto, jo skola siekė 750 mlrd. dolerių. Tai buvo didžiausias bankrotas JAV istorijoje. Po poros dienų B.Obamos vyriausybė, pažiūrėjusi per televiziją, kaip „Lehman Brothers“ bankininkai nešini popierinėmis dėžėmis su savo daiktais masiškai palieka rūmus, metė 80 mlrd. dolerių didžiausiai pasaulio draudimo bendrovei AIG gelbėti.

Tada jau ir Lietuvą paguldė finansinis gripas. Kaip tada elgėsi finansų ministras R.Šadžius? Šaukė skubų Vyriausybės posėdį? Jis tylėjo ir tada. Ar dabar, gėrėdamiesi biudžeto skaičiais, galime rėžti, kad krizė – praeitis? Privalome ploti A.Butkevičiaus ir kompanijos norams didinti, primesti eurą kitą senjorams?

Skaičiai aplodismentus politikams atmeta. „McKinsey & Co“ ataskaita skelbia, kad pasaulinė skola po „Lehman Brothers“ griūties išaugo 57 trln. dolerių. Šiame siurrealistiniame, taigi žmogaus protu nebesuvokiamame skaičiuje – ir Lietuvos už didelius procentus pasiskolinti milijardai. Valstybės skola, skaičiuojant nuo „Lehman Brothers“ griūties, padidėjo maždaug triskart. O kur dar praskolinta „Sodra“, subankrotintas Vilnius, ne geresnius popierius turinčios kitos savivaldybės?

Vaizdžiai kalbant, mes neatsigavome. Krizė tik pastumta toliau nuo akių. Mes viso labo tik įkeitėme savo ekonomikos augimą ateityje, pasiskolindami iš palikuonių ateities.

Kaip konstatuoja „Saxo bank“ vyr. ekonomistas S.Jakobsenas, „Lehman Brothers“ griūtis buvo galimybė pradėti keisti politiką, bet politikai pasirinko kitą kelią: „Pratęsti, nuolat perkant daugiau laiko, ir apsimesti, tvirtinant, kad neveiksmingi jų sprendimai yra patikimi.“

Į augimo ir perspektyvų stygių pasaulio politikai reagavo didindami biudžeto išlaidas, o pasibaigus pinigams vertė centrinius bankus didžiuliais kiekiais spausdinti pinigus. Kai matoma tik artimiausia ateitis, reikalai nuolat prastėja, tik tokio vaizdo perdavimas dėl laiko pirkimo smarkiai vėluoja.

Nepaisant pritrenkiančių biudžeto įplaukų, Lietuva ir toliau gyvena „Lehman Brothers“ katastrofos šešėlyje. Kaip ir visas pasaulis. Tad gal ir gerai, kad premjeras turi viešuosiuose ryšiuose prasisukusį žentą. Jam užkliuvus už varčios išvengėme tuščios tarpinio finišo euforijos.