Apie vieną svarbiausių 2014 m. darbų – brėžiamas kokybės kontrolės gaires, kurios užtikrintų efektyvų švietimą nuo mokyklos iki universiteto, pirmąjį per karjerą pergyventą mokytojų streiką ir apie tai, kodėl gėda ir mums, ir Švedijai, pasakoja švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis.

Gabija Sabaliauskaitė

„Veidas“ bando suprasti vieną iš Lietuvos paradoksų: aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų lyg ir parengiame daugiau nei kitos Europos šalys, bet mūsų ekonominiai rodikliai prasti, vadinasi, kažkas toje svarbioje sistemoje yra negerai.

VEIDAS: Kokius svarbiausius besibaigiančių metų darbus, priimtus sprendimus įvardytumėte?

D.P.: Praėjus dvejiem Vyriausybės darbo metams galiu pasakyti, kad dėl įvairių priežasčių ne viskas juda taip, kaip norėtųsi. Tačiau yra keletas darbų, kuriais giriamės. Kad ir kaip būtų, gerėja švietimo finansavimas. Nors ir nėra taip, kaip norėtųsi, einame į priekį.

Ima formuoti aiški kokybės kontrolės ir valdymo sistema, kaip turime ją užtikrinti srityse nuo aukštojo mokslo iki bendrojo ugdymo ir profesinio rengimo. Pagrindiniai jos akcentai įtraukti į parengtą Mokslo ir studijų įstatymą, o kiti pakeitimai, kuriais siekiama panašių tikslų, bus įtraukti ir į Švietimo įstatymą, kurio bent darbinį variantą tikimės turėti po Naujųjų metų.

Apsispręsta ir dėl bendrojo ugdymo mokyklų programų turinio, susijusio su vadovėliais, praktikos darbais, elektroniniu turiniu ir kt. Žinoma, galima paminėti ir personalo kontrolę. Dar nesvarstėme siūlomų mokyklų vadovų rotacijos galimybių, bet čia yra tam tikras racionalus grūdas. Nemanau, kad pritarsime privalomai rotacijai po dvejų metų, kad nedidelio miestelio mokyklos direktorių būtų galima išvaryti prievarta, jei jo vadovaujamoje mokykloje nėra problemų. Tačiau aš įsitikinęs, kad ir Švietimo įstatyme sieksime įtvirtinti mokyklos ir direktoriaus atestavimą kas penkerius metus, vertinant ne atskirai mokyklos ir direktoriaus rezultatus, bet juos kaip vienetą. Tokiame vertinime atsispindėtų klausimai, ar vaikų daugėja, ar jie bėga į kitas mokyklas, kokie jų testų bei egzaminų rezultatai ir kt.

2014 m. pavyko pergyventi ir mokytojų streiką, kuris nėra nutrauktas, bet laikinai sustabdytas. Man šis streikas – pirmasis, todėl įdomu stebėti, kaip skirtingai žmonės kalba darbo grupėje ir kreipdamiesi į minią. Žinoma, tai ne tik Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) nuopelnas, nes kai Vyriausybė, Prezidentūra ir Seimo frakcijos šių iniciatyvų nepalaikė, streikas nurimo.

Kita vertus, tampa absoliučiai aišku, kad negalime ignoruoti BVP dalies, kurią skiriame švietimui. Tiesa, mūsų rezultatas geresnis už ES BVP vidurkį: 2010 m. Lietuva švietimui skyrė 6,1 proc. BVP, pernai ši dalis sumažėjo iki 5,6 proc. o ES vidurkis – 5,5 proc. 2010 m. ir 5,3 proc. 2013 m. Tačiau žinoma, mūsų BVP vienam gyventojui yra ir gerokai mažesnis nei vidutiniškai ES.

Vis dėlto nuo sausio 1 d. 10 proc. pakils ikimokyklinio ugdymo specialistų atlyginimai. Skirtumas, atrodytų, nedidelis, tačiau per visą Lietuvą tai kainuoja maždaug 33–35 mln. Lt.

Žinoma, daug dėmesio ir tarpinstitucinio darbo pareikalaus naujų ES struktūrinių fondų lėšų planavimas. Būtent šie finansiniai instrumentai yra įrankis, kuriuo galima pasukti sistemą į vieną ar kitą pusę. Praėjusiu finansiniu laikotarpiu jais remiantis buvo pasukta į laukinio kapitalizmo – konkurencijos dėl mokinių, dėl studentų pusę, todėl manau, kad dabar šį ratą reikia atsukti atgal. Tada buvo tikimasi, kad dalis universitetų nesurinks studentų ir bankrutuos, bet taip nenutiko, neužsidarė nė vienas universitetas, o panaudoti vienam kito stipriąsias puses, kas būtų naudinga visam aukštajam mokslui, ir bendradarbiauti jiems niekaip nepavyksta, nes jie kariauja. Todėl jų bendradarbiavimui skatinti gali būti panaudojama ir dalis ES struktūrinių fondų paramos lėšų.

VEIDAS: Ar atsirastų motyvacijos sistema, kad universitetai gautų postūmį bendradarbiauti? Juk lygiai prieš metus kai kurie universitetai pasirašė sutartis, bet ryškesnių jungimosi ženklų per šiuos metus nebuvo.

D.P.: Aš manau, jų ir nebus tol, kol universitetai studijų programomis, moksliniais tyrimais ir kita veikla dubliuos vienas kitą. Suprantama ir nieko keista, kad visi universitetų vadovai nori jais ir likti. Bet jų atsvara akademinėje bendruomenėje – disciplinos, katedros, institutai, kurie dubliuojasi su kitų universitetų ir sudaro prielaidas universitetų priešpriešai. Tarkime, jei vienas universitetas būtų technologinis, kitas – socialinių ir humanitarinių mokslų, jų dėstytojams, akademinei bendruomenei nebūtų ko dalytis.

Taigi manau, kad universitetų veiklos pobūdžio išgryninimas yra kitų dvejų metų darbas. Mažinti universitetų skaičių prievartiniu būdu sunkiai įmanoma. Seime vargiai atsirastų politinė jėga, kuriai dėl universitetų mažinimo pritartų visos kitos politinės jėgos, nors visi atskirai šiam tikslui pritaria.

VEIDAS: Kokia gali būti universitetų mažėjimo perspektyva: ar jie jungsis į didesnius darinius, ar dalis jų išnyks natūraliai?

D.P.: Jie nebankrutuos, nes visaip taupo studentų rengimo, mokslinių darbų kokybės sąskaita. Politikai ir visuomenė turi nuspręsti, kuo rūpinamės labiau: universitetais, profesūra, kuri, beje, yra nusipelniusi, gerbtina ir turi turėti vietą po saule, ar tais jaunais žmonėmis, kuriuos dėl pinigų stygiaus blogai parengia universitetas. Į šį klausimą turi atsakyti visuomenė.

VEIDAS: Kokie pagrindiniai Mokslo ir studijų įstatymo pokyčiai bus svarbūs universitetams, lems jų sprendimus ką nors keisti?

D.P.: Nemanau, jog universitetai, turėdami tokį mentalinį, finansinį ir ideologinį potencialą, leis, kad Seime būtų priimta kas nors tokio, kas labai pakeistų jų gyvenimą.

Būkime realistai. Manau, kad pirmiausia turime siekti įtvirtinti sutartis su universitetais. Iki šiol egzistuojanti praktika primena paveldėjimo teisę: mums priklauso pinigai iš valstybės, o mes ką norime, tą su jais ir darome. Turime keisti tokį mentalitetą, pirmiausia ne universitetuose, kur tokios nuostatos neperlaušime, bet visuomenėje, kad ji suprastų, jog jos pinigai nueina į universitetus, o šie turi parengti tai, ko reikia visuomenei. Tai filosofinis požiūris į valstybę, bet kol to nesuprasime, nieko nebus.

Sutartys yra vienas iš visuomenės, valdžios susitarimo su autonomišku universitetu būdų. Pavyzdžiui, skiriame pinigus, bet susitariame, kad universitetas nepriims studentų su 0,35 stojamuoju balu.

Pagrindinis dalykas, kurį įtvirtintų sutartys, yra kokybiniai reikalavimai, kartelės tiek į valstybės finansuojamas, tiek į mokamas studijų vietas priimamiems studentams nustatymas. Kitas dalykas – nori to ar ne, turime sustambinti studijų grupes pagal studijų kryptis. Tai leistų surinkti daugiau žmonių, sutelkti pinigus tai programai vykdyti, samdyti geresnius dėstytojus ir atsisakyti smulkių programėlių, rengiančių, pavyzdžiui kairio rato inžinierius.

Nemanau, kad galime tikėtis pasiekti kažko daugiau. Bet atsirastų susitarimas: viena vertus, universitetai įsipareigoja, kita vertus, mes skiriame ES struktūrinių fondų paramą jų siūlomiems projektams arba ne, nes tokio balanso reikia. Žiauru taip sakyti apie universitetus, bet juose atsiranda tam tikras prekybos ir derybų elementas.

VEIDAS: Kaip manote, kada universitetai bus priversti peržiūrėti savo veiklą, priimti sprendimus dėl efektyvesnės veiklos, apskaičiuoti išlaidas, atsisakyti nereikalingų pastatų ir t.t.?

D.P.: Juos tam reikėtų labai pastūmėti. Bet, žinoma, apie tai ir kalbame: negalima pastatyti pastato, o vėliau prašyti pinigų jo šildymui, nes prieš statybas reikia galvoti apie jo išlaikymą.

Tam užtikrinti taip pat reikia derybų tarp autonomiškų universitetų ir visuomenės, kuriai atstovauja Vyriausybė. Jei universitetas turi per daug pastatų, šimtu procentų pritariu, kad reikia juos parduoti ir lėšas investuoti į universiteto veiklą. Tik, žinoma, turint aiškų tikslą – skiriant jas ne kokio darbuotojo automobiliui ar jachtai. Bet jei už jas nuspręsta gerinti studijų infrastruktūrą, remontuoti laboratoriją ar nupirkti jai įrangą – kodėl gi ne? Dabar universitetai turi gana daug turto, kurį galėtų panaudoti savo modernizavimui.

VEIDAS: Ar dėl demografinių pokyčių gali atsirasti poreikis keisti studijų finansavimo modelį, peržiūrėti pernai aptartus tris mokesčio už studijas variantus?

D.P.: Manau, kad Konstitucijos peržiūrėti mums niekas neleis. Įvairūs asmenys siūlo, kad Lietuvoje nemokamos būtų bent bakalauro studijos. Tačiau įsivaizduokime, kad visi studentai, kurie dabar mokosi aukštosiose mokyklose, ~de facto~ gautų nemokamą studijų vietą. Nežinau, ar tokia situacija būtų gera. Mano manymu, tik antrai pelei sūris pelėkautuose yra nemokamas. Tikiu, kad jau prieš 25 metus išėjome iš tos idėjų ir šūkių apie nemokamus dalykus sistemos.

Taigi manau, kad nemokamu mokslu, kurį gautų visi, nieko nepakeisime. Pokyčių galime pasiekti sumažinę universitetų skaičių ir įvedę aiškias žaidimo taisykles: kiek studentų universitetai priima, kiek iš skirtingų programų gauna pinigų.

VEIDAS: Ar minimalus stojamasis balas, priimant į aukštąsias mokyklas, kolegijose ir universitetuose būtų skirtingas?

D.P.: Taip, universitetuose ir kolegijose jis turi skirtis. Kol kas dar negaliu pasakyti, ar jis skirsis pagal specialybes, dėl to dar diskutuosime, šis klausimas bus ir sutarties objektas.

Aš manyčiau, kad galima nustatyti absoliučiai minimalų brūkšnį, po kurio nebūtų galima įstoti į jokią specialybę ir į jokį universitetą. O toliau variantų gali būti įvairių, nes skiriasi ir specialybės, ir universitetų kontingentas, taigi rasti vidurį ir bus sudėtingas procesas, bet susitarsime.

VEIDAS: Bet minimalūs priėmimo reikalavimai bus taikomi ir mokantiems už mokslą studentams?

D.P.: Taip, nes jei grupėje yra studentas, kuris nesimoko, bet sumokėjo pinigus už mokslą, dėstytojas savo dėstymo lygį ir reikalavimų kartelę automatiškai nuleidžia iki silpnesnio studento. Tada žmonės, kurie iki aukštosios mokyklos stengėsi mokytis, yra demotyvuojami, jiems studijuoti nebeįdomu, o tiems, kurie atėjo studijuoti nesimokę vidurinėje, irgi neįdomu, nes jie atėjo nusipirkti diplomo.

Todėl aukštojo mokslo prestižas, kuriuo mes visada bandėme girtis, po truputį smunka. Žinoma, kol kas dar turime studentų iš užsienio, ypač iš trečiųjų šalių, kuriems svarbu gauti diplomą ES. Tačiau programos „Kurk Lietuvai“ dalyviai, baigę užsienio universitetus, pasakoja, kad po dvejų metų studijų Lietuvoje suprato, jog reikia išvažiuoti.

Turime suvokti, kad kai tokių pasakojimų apie studijų Lietuvoje kokybės trūkumus pasklis daugiau, prarasime ir tą atvykstančių studentų srautą, kurio dabar sulaukiame. Taigi studijų kokybė yra pagrindinis tikslas.

VEIDAS: Įdomus faktas, kad visų universitetų rektoriai sutarė, jog reikia nustatyti minimalų balą priimant į universitetus. Tačiau pasigirsta ir kita nuomonė, esą nubrėžus tokią ribą vien pagal vidurinės mokyklos baigimo rezultatus užkertamas kelias siekti aukštojo mokslo. Ar galite priminti tokio sprendimo naudą?

D.P.: Taip kalba pseudodomokratai, pseudoliberalai ir demagogai. Visame pasaulyje bet kam įvertini taikomi kiekybiniai ir kokybiniai kriterijai. Priimant į darbą analizuojamas gyvenimo aprašymas, gebėjimai, išsilavinimas, patirtis, o valstybinių egzaminų rezultatai yra įvertinimas to, kas jau padaryta, dar prieš stojant į aukštąją mokyklą. Bet niekas netrukdo perlaikyti valstybinių brandos egzaminų ir eiti pirmyn.

Tokio žemo lygio demokratinio pliuralizmo ir demagogijos mišinio tikrai negalima toleruoti. Užtenka Lietuvai vidutinybių. Turime vertinti žmones, kurie nuoširdžiai dirba. Šitiems žmonėms galbūt reikia ir nemokamų mokslų.

VEIDAS: Europoje pirmaujame aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų dalimi. Koks šio rodiklio turinys? Juk, nepaisant visuomenės išsilavinimo, pagal ekonominius rodiklius atsiliekame.

D.P.: Visiškai. Apie tai ir kalbame: lyg ir parengiame specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, bet esame žemai. Lyg ir judame su mokslu, bet inovacijų švieslentėse mums sekasi prastai.

ES siekia, kad 2020 m. aukštąjį išsilavinimą turėtų 40 proc. gyventojų. Mūsų nacionalinis tikslas yra 48 proc., o jau dabar 51 proc. 30–34 metų amžiaus gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą. Vadinasi, turime galvoti, kaip sumažinti nekokybišką aukštąjį mokslą baigiančiųjų skaičių, bet ne bendrai siaurinti aukštojo mokslo ribas.

Baigus universitetus įsidarbinimo rezultatai yra geresni nei baigus kolegijas ar profesines mokyklas, bet šiame kontekste įdomu tai, kad kasmet vis daugiau absolventų, įgijusių bakalauro ar magistro laipsnį (2014 m. – 1,5 tūkst., 2012 m. – apie 800), renkasi profesinį rengimą.

Tačiau Lietuvoje yra tik 27–28 proc. žmonių, kurie vidurinį išsilavinimą įgyja kartu su profesiniu, o ES vidurkis siekia 50 proc., pažangiose šalyse, pavyzdžiui, Austrijoje, profesines mokyklas baigia per 70 proc. vidurinį išsilavinimą įgijusių gyventojų.

Tokie skirtumai rodo, kad galbūt mūsų mokiniai šiek tiek dirbtinai stumiami iškart rinktis akademinę karjerą, kurios siekti gali ir baigę profesinę mokyklą.

VEIDAS: Šiemet patvirtinta Bendroji priešmokyklinio ugdymo programa, planuojama, kad kitąmet jis taps privalomas. Kokių dar pokyčių reikėtų siekiant užtikrinti bendrojo ugdymo kokybę?

D.P.: Vienas pagrindinių bendrojo ugdymo kokybės užtikrinimo veiksnių yra mokyklų vadovų darbas: jų skyrimo tvarka ir atestavimo tvarka, vertinant kartu mokyklos rezultatus ir vadovą.

Antras tikslas, dėl kurio sutarėme darbo grupėje, kad reikia finansuoti ne mokinį, o klasės krepšelį, kad mokinys netaptų „preke“. Trečia, sutarta, kad sieksime etatinio mokytojo darbo apmokėjimo. Tokia tvarka palaikytų mokytojo kvalifikaciją, garantuotų jam normalų uždarbį ir užtikrintų, kad mokyklose liktų etatiniai darbuotojai. Užmokestis už mokinių darbų taisymą, budėjimą per pertraukas ir kitą veiklą įeitų į etatinį darbo apmokėjimo krūvį, tik dar neaišku, kokiomis proporcijomis.

Ketvirta, siūloma standartizuotais testais po ketvirtos, šeštos, aštuntos, dešimtos klasės tikrinti mokinių pasiekimus. Dabar testus išbando apie 500 mokyklų, kurios gali matyti savo rezultatus, palyginti juos su kitų įstaigų, išsiaiškinti, kaip pagal jų rezultatus atrodo klasė, mokinys. Nes jei mokytojas ir tėvai nežino, kokio lygio yra mokinio žinios, net nėra apie ką šnekėti. Taigi, jei pasisektų įgyvendinti šiuos dalykus, ir to jau būtų labai daug.

VEIDAS: Kokie numatomi mokyklų vadovų skyrimo tvarkos pokyčiai? Ar išliks pretendentų kompetencijų vertinimo procedūra?

D.P.: Kompetencijų vertinimas išliks kaip atskira procedūra, kurią šiek tiek supaprastinome, toks buvo kompromisas. Įvertinus kompetencijas vyks konkursas savivaldybėje. Tačiau ten norima užtikrinti, kad tai nebūtų vien savivaldos konkursas, kaip dažnai vyksta, o vėliau savivalda nesirūpina kokybe – tik mokyklos stogais, šildymu ir kiemo valymu. Pagal įstatymą ŠMM tiesiogiai atsako už kokybę, todėl manau, kad ministerija stengsis daryti didesnę įtaką renkant direktorių.

VEIDAS: Ar renkant direktorių mokyklos bendruomenė turės balso teisę?

D.P.: Ne, įmonės darbuotojai neturi išsirinkti sau darbdavio. Kol kas tai nėra galutinė tvarka. Pagal pastarąjį mano matytą projektą, renkant direktorių, stebėtojo teisėmis galės dalyvauti tėvų komiteto atstovas, kuris nėra tos mokyklos pedagogas, mokinių savivaldos atstovas, taigi jie galės užduoti klausimus, bet nebalsuos.

VEIDAS: Kada nauja mokyklų vadovų skyrimo tvarka gali būti patvirtina?

D.P.: Įsakymą norėčiau pasirašyti po savivaldos rinkimų. Manau, kad šios tvarkos pokyčiai palengvintų kelią į mokyklas direktoriams, kurie nori dirbti šį darbą, bet po penkerių metų jų lauktų ir griežta atestacija.

VEIDAS: Kaip galima efektyvinti mokyklų tinklo vadybą ir pagerinti moksleivių pasiekimus, kurie pagal PISA tyrimo rezultatus yra vidutiniai ir visoje Lietuvoje kardinaliai skiriasi, kaip ir valstybinių brandos egzaminų rezultatai?

D.P.: Manau, kad kitos šalys, reaguodamos į PISA tyrimo rezultatus, yra įdėjusios daugiau širdies ir formuluoja panašias užduotis kaip ir PISA klausimynuose. Tokius testus sudaryti ir išsiųsti visoms mokykloms nėra sunku, o kad ir kuri mokykla dalyvautų tyrime, ji jau būtų susipažinusi su testais.

Kalbėdamasis su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (vykdančios PISA tyrimą) Švietimo ir profesinių gebėjimų reikalų direktoriumi Andreasu Schleicheriu, pasidžiaugiau, kad Lietuva pagal kai kuriuos pasiekimus yra šalia Švedijos. Jis atsakė, kad dėl tos vietos gėda ir mums, ir jiems. O joje Švedija atsidūrė todėl, kad mokykloms buvo suteikta per daug autonomijos ir per mažai kontroliuoti jų pasiekimai.

Taip, mokyklos turi būti demokratiškos, bet nebuvo jų pasiekimų kontrolės, kuri vyktų kas keletą metų, ir vaikas, jo tėvai bei mokytojai žinotų, kaip jam sekasi. Šią klaidą taisome ir manau, kad situaciją pagerins pasiekimų testai.

Visai tikiu, kad 2015 m. PISA tyrime mūsų mokinių pasiekimai bus pagerėję. Nežinia, ar tiek, kiek kitų šalių, bet tikimės, kad pažanga bus.