Aušra LĖKA

Kodėl sportas ugdo ne tik patriotizmą, bet ir agresiją, kas bendra tarp pergalės kulto ir dopingo ar pilietybės, kodėl politikams taip svarbu eksponuoti savo sportinius gebėjimus, o sportininkai veržiasi į valdžią – apie šias ir kitas sporto bei visuomenės sąsajas kalbiname Vytauto Didžiojo universiteto sporto sociologą dr. Dainių Genį.

– Kokie jūsų asmeniniai lūkesčiai, susiję su Rio de Žaneiro olimpiada? Ar tarp jų yra euforija, kad esi valstybės, kurios vėliava kyla tarp nugalėtojų, atstovas?

– Savo lūkesčius Rio projektuoju atsargiai, bandydamas laviruoti tarp šaunaus Lietuvos reprezentavimo ir ne per didelės atsakomybės naštos pačių sportininkų atžvilgiu. Tikiu vis labiau primirštamu olimpiniu šūkiu – svarbu dalyvauti. Žinoma, ypač smagu laimėti tokiame renginyje. Tačiau šalia pergalės ne mažiau įdomu stebėti pačią kovą, puikius sportininkų pasirodymus, demonstruojančius neįtikėtinas žmogaus galimybių ribas.

– Kodėl būtent sporto pergalės labiau nei bet kurios kitos srities laimėjimas suvienija tautą, verčia didžiuotis pergalėmis net sportu nesidominčius žmones?

– Kažin ar yra vienareikšmis atsakymas į šį klausimą. Matyt, tai priklauso nuo šalies, jos istorijos, tradicijų ir dabarties aktualijų. Lietuvoje, nesenoje istorijoje, patyrusioje daug mėtymo ir vėtymo, sportui teko svarbus vaidmuo vienijant tautą ir net formuojant tapatybę. Tiek tarpukario jaunai valstybei reikėjo susivienyti ir pasirodyti tarptautinėje arenoje, tiek po Nepriklausomybės atgavimo mums buvo svarbu patirti malonius išgyvenimus, pergalės džiaugsmą ir pasirodyti pasauliui kaip savarankiškai ir nepriklausomai valstybei.

Kitas aspektas – sportiniai laimėjimai teikia emocijų. Net ir nelabai sportu besidomintis ir net neazartiškas žmogus, patekęs į kokį nors aistringų sporto sirgalių būrį, nesunkiai „užsikrečia“, intuityviai pasiduodamas dominuojančiai nuotaikai, ypač, jei emocijos pozityvios, pa­vyzdžiui, po sėkmingų sportininkų pasirodymų.

– Ar nesumažės sporto kaip patriotizmo puoselėjimo įtaka, kai nacionalinėse rinktinėse daugėja „nusipirktų“ kitų šalių sportininkų, tarp kurių ir tokių, kuriems beveik nesvarbu, kuriai valstybei atstovauti (kad ir Isabella Tobias, čiuožusi tai už Gruziją, tai už Lietuvą, tai už Izraelį)?

– Prieš kelis dešimtmečius tokie atvejai tikrai labiau šokiruodavo ir sulaukdavo didesnio atgarsio visuomenėje. O šiandien gyvename globaliame pasaulyje, žmonės juda masiškai.

Kalbėti apie „natūralizuotus“ sportininkus vienareikšmiškai negalima. Vienus į kitą šalį atveda vienokios aplinkybės, o kiti galbūt pagal galimybes renkasi siekti sporto rezultatų.

Dėl jų kartais jiems tenka ryžtis net tokiems ganėtinai drastiškiems sprendimams kaip pilietybės keitimas.

Sportininkus galima suprasti: jiems tenka atlaikyti milžinišką konkurenciją – iš jų vis reikalaujama pergalių. Dėl jų kartais jiems tenka ryžtis net tokiems ganėtinai drastiškiems sprendimams kaip pilietybės keitimas.

Manau, pilietybes keičiančių sportininkų ateityje daugės ir tai vis mažiau stebins. Tačiau netikiu, kad tai taps dominuojančiu reiškiniu. Nors šias prognozes gali koreguoti tai, kad šiandien vis labiau įsigali pergalės kultas – toks pergalės išaukštinimas, jog dėl jos linkstama užmerkti akis prieš pasitaikančius nusižengimus pakeliui į ją, tad praktika natūralizuoti žaidėjus, siekiant kilstelėti šalį sporto srityje, padėti užimti prizines vietas, gali dar ir plisti.

Kaip tai paveiks patriotizmo ugdymą per sportą? Tai susiję su platesne patriotizmo sam­prata, kuri, priklausomai nuo šalies, gali turėti skirtingas interpretacijas. Pavyzdžiui, uždaresnėse ir konservatyvesnėse šalyse tai nebus reiškinys su pliuso ženklu. Atviresnėse, turinčiose nemažas imigrantų bendruomenes, tokie reiškiniai didesnio poveikio neturės.

– Pergalė prieš CSKA sovietmečiu prilygo pergalei ne tik sporto aikštelėje. Konflikto Ukrainoje įkarštyje krepšinio aikštelėje Rusijos sportininkai būdavo sutinkami švilpimu. Ar gerai, kad sportas – ir politinių santykių arena?

– Skirtingos priežastys lemia, kas ką palaiko. Būna, kad lemia ne tik sportininko meistriškumas, bet ir žmogiškosios savybės, arba priklauso nuo makrolygmens, geopolitinių priežasčių. Sportas nėra kažkas unikalaus: visi santykiai, emocijos, kurios kasdien kunkuliuoja vienu ar kitu pavidalu, persiduoda ir sportui. Su­dė­tin­gas klausimas: menas ir politika, sportas ir po­litika. Ar galime mažiau vertinti meno kūrinį, jei jo autorius buvo rasistas? Mes tokį rasistą smerkiame kaip žmogų,  bet jo meninis talentas lieka. Vis dėlto politinės ar kitos aplinkybės daro įtaką, nors ir priimta manyti, kad galime skirti: politika yra politika, o sportas yra sportas.

Ar pritariu nušvilpiantiems Rusijos sportininkus? Nei pritariu, nei nepritariu – yra kaip yra. Suprantu sirgalius, ypač iš Ukrainos, kurie švilpia. Pamenu, kai tarp Balkanų šalių vyko aštrūs nesutarimai, tarpusavio mačuose būdavo grubumo, o sirgaliai prieidavo net iki muštynių. Tos emocijos neišvengiamai persiduoda ir į sportą. Sportas pasitarnauja kaip emocijų „nudrenavimo“ vieta.

– Vladimiras Putinas mėgsta demonstruoti savo sportiškumą, dauguma prezidentų sėdi sporto tribūnose per svarbias varžybas. Vadinasi, visi politikai – sporto sirgaliai?

– Sportininkai turi labai didelį simbolinį kapitalą, jie populiarūs visuomenėje, o  populiarumo reikia visiems – ir politikams, ir šou žvaigždėms. Ne tik Rusijoje – visame pasaulyje gero tono ženklas yra po kokio čempionato prezidentams pasikviesti ir pagerbti laimėtojus, nors gal tie politikai nei labai domisi sportu, nei labai jam padeda, bet jiems tai proga pasirodyti šalia herojų, pasišildyti svetimos šlovės spinduliuose.

Pabrėždami savo sportinius gebėjimus, politikai formuoja savo įvaizdį kaip asmens, turinčio sportininko savybių – lyderystės, kovotojo, nugalėtojo, kurios gali būti nesunkiai konvertuojamos ir į politiką. Argi nebūtų gerai turėti politiką – nugalėtoją, kovotoją, azar­tišką, bet susitvardantį, žaidžiantį pagal taisykles, sugebantį dovanoti teigiamas emocijas?

Ir mūsų prezidentai – ir Valdas Adamkus, ir Algirdas Brazauskas, ir Dalia Grybauskaitė – visuomenei mėgo pabrėžti savo sportinę praeitį.

– Bet ir sportininkai, taip pat ir Lietuvoje, veržiasi į politiką. Dabar Seime – buvęs treneris Vydas Gedvilas, buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša, šachmatininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, yra sportininkų vietos valdžioje. Šiuo metu į politiką veržiasi legendinis disko metikas Virgilijus Alekna.

– Sportininkų karjeros pakankamai trumpos. Sportuodami vieni daugiau užsidirba, kiti – mažiau, o gyvenimas nesibaigia. Būdami pakankamai žinomi visuomenėje tarp politikų jie tampa paklausia preke. Sportininkai žino, kad turi tam tikrą galią visuomenei ir ilgametį triūsą gali paversti apčiuopiama asmenine nauda, žinoma, gerai, jei tai sutampa ir su kilnesniais tikslais pasitarnauti visuomenei jau kaip politikui.

Bet yra precedentų, kai sportininkai padaro įspūdingą politinę karjerą, kad ir Arnoldas Schwarzeneggeris – nuo kultūristo, kino žvaigž­dės iki Kalifornijos gubernatoriaus.

– Prieš olimpiadą atskleisti kelerių metų dopingo mastai privertė suabejoti, ar sportas gali būti švarus. Ar tai neatsilieps sporto populiarumui, įtakai visuomenei?

– Tai sukrečiantys dalykai. Vos po skandalingų faktų demaskavimo ir iškėlimo į viešumą pasaulio žiniasklaidoje pasipylė skambios antraštės apie įvykio skandalingumą, absurdiškumą ir kaip tai pakeis sporto raidą. Deja, stebėdami kai kurių oficialių aukščiausio lygio sporto funkcionierių sprendimus, visai netrukus matome, kad skandalas užglaistytas itin greitai. Ir nors emocijos tiek tarp sportininkų, tiek tarp sporto gerbėjų vis dar banguoja, galima daryti prielaidą, kad to žadėto sporto sąžiningumo revizavimo greičiausiai nebus.

Pats Pierre`as de Coubertinas mi­nė­jo: sportas gali būti kilnus ir gražus, bet ly­giai taip pat jis gali būti bjaurus ir atstumiantis

Žinoma, tai itin kontrastuoja su Pierre`o de Cou­ber­ti­no nukaltomis olimpinėmis vertybėmis. Kita ver­tus, tas pats Pierre`as de Coubertinas mi­nė­jo: sportas gali būti kilnus ir gražus, bet ly­giai taip pat jis gali būti bjaurus ir atstumiantis.

Reikia suprasti, kad sportas nėra kažkas anapus kasdienio pasaulio ribų, nors užsižiūrėję į tik išrinktiesiems pasiekiamą meistriškumo lygį kartais pamirštame, kad sporto žmonės – ne dievai, o eiliniai mirtingieji su jiems būdingomis silpnybėmis. Šia prasme sportas tėra savitas kasdienio gyvenimo atspindys. Paprastai tariant, kuo serga pasaulis, tie simptomai persiduoda ir sportui.

O žvelgiant į dabartinės Rusijos realijas, tokia valstybiniu mastu vykdyta afera ganėtinai dėsningai išplaukia iš tenykščio ydingo sociokultūrinio klimato.

– Bet ir mūsų maratonininkė Živilė Balčiūnaitė vėl įkliuvo su dopingu.

– Sunku vertinti, kai nežinai visų faktų. Bet taip, dopingo vartojimo mastą lemia ne tik šalis. Priežasčių – ištisa paletė. Daugiausiai tokių atvejų individualiose sporto šakose, kur žmogus nori labai gerai pasirodyti. Tai ne tik psichologinės, bet ir socialinės priežastys: sportininkams užkraunamas labai didelis psichologinis krūvis – jei nelaimėsi, iš karto tapsi „lūzeriu“. Net NBA, kur krepšininkai aikštelėje demonstruoja vos ne stebuklus, jei komanda nelaimi, jie netraktuojami kaip ypatingo talento sportininkai. Pergalė lemia ne tik sportinę karjerą, bet ir visą sportininko egzistenciją. Gyvename tokio pergalės kulto laikais, kad kai kurie sportininkai nesusidoroja su atsakomybe ir, siekdami išpildyti lūkesčius nugalėti, ima sukčiauti.

Kita vertus tarp legalių papildų ir tai, kas jau nelegalu, – labai plona linija. Kai kurie atvejai gali rodyti ir žmogiškąsias klaidas, ir galimybę šiais procesais manipuliuoti.

Bet Rusija – išskirtinis atvejis, nes dar nėra buvę, bent jau nesu girdėjęs, tokio fakto, kad valstybėje dopingas būtų vartojamas sistemingai, įtraukiant ne tik sportininkus, bet ir specialiąsias tarnybas.

– Sakoma, kad sportas kelia teigiamas emocijas, didina toleranciją. Tačiau kaip paaiškinti fanų, ypač futbolo, agresyvumą, net smurtą?

– Dabar nebėra klasinių susidūrimų, organizuoto nusikalstamumo, gaujų karai įgijo kitą formą. Tad agresyviems ir neturintiems, kur savo agresiją išlieti, sporto sirgaliai – pakankamai patrauklus organizacinis modelis tai padaryti.

Bet ne visos sporto šakos pritraukia chuliganus. Skiriasi ir valstybės – vienos turi sirgalių chuliganizmą kaip subkultūrą, kitos – ne. Ilgą laiką Europoje kaip didžiausi chuliganai garsėjo britai, airiai, o per futbolo čempionatą Prancūzijoje nauju amplua pasirodė Rusijos sirgaliai. Bet, žinant Rusijos šiandienos realijas, tai atrodo pakankamai dėsningai. Tiek daug įvykių vyksta šioje šalyje, emocijos kunkuliuoja, jas reikia kažkaip išreikšti – ir štai atsiranda tokie reiškiniai kaip sirgalių chuliganizmo paūmėjimas.

Beje, anksčiau ši subkultūra net buvo populiaresnė: kiemas prieš kiemą, miestas prieš miestą, šalis prieš šalį, religija prieš religiją.

– Ar jūsų nestebina, kad net olimpinėms žaidynėms, ką jau kalbėti apie kitus čempionatus ar turnyrus, pasirenkamos keistos politiniu ar saugumo aspektu šalys, kad ir Rusija ar Brazilija?

– Kiek teko girdėti, vis mažiau šalių veržiasi organizuoti tokius grandiozinius renginius. Iki Londono olimpinių žaidynių 2012 m. jų rengimo kaina augo sunkiai suvokiama progresija. Panašiai ir su pasaulio futbolo čempionatu. Ir nors tokių renginių prestižas didžiulis, valstybės labai kruopščiai svarsto jų rengimo privalumus ir trūkumus.

Dabar bendra tendencija tokia, kad aktyviausios tokių renginių organizatorės – sparčiai besivystančios šalys, kurioms globalus prestižas itin svarbus. Dėl pripažinimo ir garbės jos linkusios drąsiau rizikuoti ir prisiimti finansinę naštą. Nekeista, kad neturėdamos tokių renginių organizavimo patirties jos pridaro ir daugiau klaidų. Atitinkamai TOK ar FIFA taip pat rizikuoja pasirinkdami tokius sprendimus, bet tiki, kad daugelį organizacinių klausimų galima išspręsti siunčiant tuntus savų ekspertų ir patarėjų.

– Krepšinis Lietuvoje vadinamas antrąja religija. Kodėl ne futbolas? Kodėl net turint olimpinių plaukimo ar lengvosios atletikos čempionų jos neprilygsta populiarumu krepšiniui?

– Priežasčių yra daug. Žinoma, didžiulę įtaką daro tai, kad mūsų krepšininkai žaidžia sėkmingai. Istoriškai susiformavo aplinkybės, kad krepšinis mus iškėlė tarpukariu – laimėti du Europos čempionatai. Barselonoje labiausiai aikčiojome ne po Romo Ubarto aukso, o po krepšininkų bronzos, nes visa ta simbolika 1992 m., ką tik po nepriklausomybės atkūrimo, buvo labai aktuali. Ji užgimė tarpukariu, ir sovietmečiu atliko tam tikrą funkciją, išlieka svarbi ir dabar. Tai formavosi metai po metų, susidomėjimą skatino ir didelis žiniasklaidos dėmesys, pastaruoju laiku – net neįtikėtinai didelis. Lyginant Barselonos ir dabartinės olimpinės rinktinės pasirengimą, jis nepalyginamas – aprašomas kiekvienas judesys, dar net nesusirinkus rinktinei, o anksčiau nė nežinodavome, kaip krepšininkai treniruojasi. Tas viešumas labai prisideda prie krepšinio populiarinimo.

Krepšinis – kolektyvinis žaidimas, kuris mums, lietuvių tautai, atspindi svarbias vertybes – komandinę dvasią, pasiaukojimą, lyderystę, draugystę

Kodėl ne kitos sporto šakos? Krepšinis – kolektyvinis žaidimas, kuris mums, lietuvių tautai, atspindi svarbias vertybes – komandinę dvasią, pasiaukojimą, lyderystę, draugystę. Beje, neseniai lyginau mūsų sportininkų laimėjimus penkiakovėje ir krepšinyje. Mano analizuotu laikotarpiu pagal iškovotų medalių skaičių penkiakovė lenkė krepšinį. Bet tai – individuali sporto šaka, sportininkų skaičius nedidelis. Kiek gali sutraukti dėmesio keli penkiakovininkai, o kiek kelios dešimtys, žaidžiančių įvairiose klubuose. Sportininkų gausa irgi populiarina.

Tad priežasčių daugybė: vieni krepšinį mėgsta dėl patiriamų emocijų, kiti dėl politinių priežasčių, nes tai nuo tarpukario – lietuvių pergalės simbolis, treti – iš tradicijos. Daugelis lietuvių yra krepšinio sirgaliai, net jei nelabai jį išmano. Bet draugai žiūri, tai geras laisvalaikio praleidimas.

Galų gale nereikia užmiršti, kad tai – didžiulė industrija. Ji kuria nemažai darbo vietų ir tai toliau užsuka ratą. Krepšiniu ima domėtis net tie, kurie to ir neketino, nes tai susiję su jų darbu. O kur dar rinkodaros įtaka.

– Paminėjote krepšinio industriją. Vis dėlto ar sportas daugiau viešųjų pinigų naudoja, ar uždirba?

– Tai sunkiai išmatuojamas dalykas, čia daugiau požiūrio reikalas. Kaip ir diskusija apie universitetus – ar tai viešųjų pinigų leidėjai, kuriuos reikia uždaryti, ar vertiname juos kaip investiciją į ateitį, strateginį potencialą, kuris stiprins šalį. Taip ir sportas: ar žiūrime kaip į naštą arba kaip į galimybę.

Pamenu, lankiausi JAV Sirakūzų universitete, kuris turi labai gerą krepšinio komandą, įspūdingą areną, didesnę nei Žalgirio, o treneris už savo darbą gauna milijoninį honorarą. Ir tai vyksta miestelyje, turinčiame vos 145 tūkst. gyventojų. Paklausiau, ar tai duoda naudos. Kai kas sakė, kad tai greičiau nuostolis, nes tai ne sporto universitetas, bet kiti neabejojo, kad turėti gerą komandą – prestižo reikalas, nes tai garsina universitetą, pritraukia studentų. Vadinasi, tai – požiūrio klausimas.

Bet iš kitų sporto šakų krepšinis Lietuvoje išsiskiria tuo, kad turi industriją. Tai sporto ša­ka, kuri užsidirba, duoda finansinę grąžą, impulsą kitam verslui plėtotis. Strategiškai ir racionaliai planuodami, sugebame pasiekti ir finansinių rezultatų. Štai visi žino, kokie dideli pinigai sukasi futbole, bet, neturint strateginio planavimo, Lietuvoje nieko gero šioje srityje nevyksta.

–  Ypač žiemos sporto šakų lyderiai paprastai – tik turtingos šalys, nes laimi tas, kas turi geresnę įrangą, sporto priemones, sporto bazes. Ar sportas netampa tik turtingų šalių, o šalyse – turtingų žmonių privilegija?

– Yra dvi sporto vystymo kryptys. Viena, kai viskas formuojasi natūraliai: jei tauta pamėgo žaisti krepšinį, futbolą ar ledo ritulį, tai jį žaidžia daug žmonių, pradedant nuo kiemo, bendruomenės. Kai žaidimas toks populiarus, natūraliai iš daugybės žaidėjų atsiranda talentų, kurie jungiasi į komandas ir lygis vis kyla.

Kita kryptis – kai turtinga šalis ir ji skiria pi­nigų sporto infrastruktūrai, šios srities moks­­lo tyrimams, sportininkų rėmimui. Taip vys­tomas sportas ne per bendruomenę, o iš vir­­­šaus – ieškant talentų, juos pritraukiant, puo­selėjant unikaliomis sąlygomis. Tur­tin­ges­nės šalys renkasi vieną, neturtingesnės – kitą modelį.

Taip, klubiniame sporte pinigai lemia daug ką. Yra suskaičiuota, kiek reikia pinigų, pavyzdžiui, norint patekti į UEFA finalą, ir tik viena kita komanda gali būti išimtis. Bet kai kuriose sporto šakose gali atsirasti genetiškai labai talentingas sportininkas, kuris gali pasiekti ge­rų rezultatų. Kai kuriose iš jų, sakykime, futbo­le ar bokse, būtent iš neturtingų šalių ir jų neturtingų sluoksnių iškyla žmonės, nuėję nuo gatvės muštynių iki ringo džentelmeno ar čempiono. Svarbi net genetika: vienos tautos labiau gabios maratonui, kitos – sprintui.

– Kiek visuomenės polinkis sportuoti, mankštintis priklauso nuo čempionų skaičiaus?

– Tai nesunkiai suskaičiuojami procesai. Po sėkmingų sportininkų startų ypač padaugėja sportuojančio jaunimo. Puikus Rūtos Mei­lu­tytės pasirodymas Londone tiesiog naujam gyvenimui prikėlė plaukimą Lietuvoje. Pa­na­šiai, gal kiek mažesniais užmojais, buvo nu­tikę su boksu po sėkmingo Evaldo Pet­raus­ko pasirodymo.

– Tai kas yra sportas visuomenės gyvenime?

– Sportas yra toks pat institutas kaip šeima, politika, verslas, tai neatsiejama visuomenės dalis. Man atrodo, kad mes, lietuviai, esame labai sportiška tauta.

Tiesa, reiktų skirti profesionalų ir masinį sportą. Pastarojo mastai nėra džiuginantys – palyginti mažai sportuojame. Kodėl? Labiau trūksta sporto bazių ar įpročio, tradicijos?

Ma­nau, esame prie lūžio ribos: nors statistika ro­do, kad atsiliekame nuo europinių vidurkių, bet masiniai renginiai, tokie kaip dviračių varžybos, maratonų bėgimas ar „Snaigės“ slidžių žygiai, stebina dalyvių gausa. Juose daug ta­lento, entuziazmo, ir tai turėtų išvirsti į geresnius rezultatus. Pavyzdžiui, sparčiai populiarėja dviračiai: jei suskaičiuotume dviračių ir jų prekių parduotuvių, servisų gausėjimą – kiekybinis šuolis neįtikėtinas, vadinasi, yra poreikis, o tai liudija, kad žmonės sportuoja.

O žvelgiant į profesionalųjį sportą Lietuva, tokia maža šalis, rodo fantastiškus rezultatus ir ne tik žaisdama krepšinį, bet ir kitose sporto šakose.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA