Vienas iškiliausių šių dienų lietuvių kilmės verslininkų pasaulyje – 2500 darbuotojų turinčios IT bendrovės „Asyst International“ įkūrėjas ir vadovas, Lietuvos garbės konsulas Brazilijoje Francisco Ricardo Blagevitchius (buvęs Blaževičius) gimė ne Lietuvoje ir lietuviškai nekalba, bet apie mūsų šalį ir savo lietuviškas šaknis kalba su retai regimu pasididžiavimu.

Lietuvos garbės konsulų suvažiavime Vilniuje dalyvavęs 46 metų Francisco Ricardo Blagevitchius į susitikimą su „Veido“ žurnalistais atsinešė specialiai iš Brazilijos atsigabentą milžinišką šūsnį jo lietuvišką kilmę įrodančių dokumentų. Rodydamas pageltusius savo lietuvių senelių Prano Blaževičiaus ir Malvinos Zazrinskaitės, tarpukariu emigravusių į Braziliją, pasus, senuosius jų tėviškės Utenos apskrityje žemėlapius, savo genealoginį medį ir kitus kone šimto metų senumo dokumentus, dvigubą Lietuvos ir Brazilijos pilietybę turintis žymus verslininkas ne kartą pabrėžė, kad jam visa tai – neįkainojami dalykai.

IT priežiūros paslaugas tokioms įmonėms, kaip „Johnson&Johnson“, „Toyota“ ar IBM, teikiančios bendrovės vadovas F.R.Blagevitchius, nebijodamas pasirodyti sentimentalus, parodo ir tarp dokumentų saugomus sudžiovintus gėlių, kurias nuskynė vaikščiodamas po savo senelių kaimus, žiedus.

F.R.B.: Gauti šiuos beveik šimtą įvairių dokumentų, tarp jų – ir mano senelių gimimo liudijimus, man kainavo apie 500 JAV dolerių. Tai yra nulis. Gavau net tokius dokumentus, kad mano protėviai buvo nesumokėję kažkokių mokesčių, – juokiasi pašnekovas. – Kai 2009 m. gavau Lietuvos Respublikos pasą, apsiverkiau iš džiaugsmo.

VEIDAS: Gimėte ir gyvenate toli nuo Lietuvos, Brazilijos didžiausiame mieste San Paule, esate klestintis verslininkas iš visai kito pasaulio. Nepaisant to, labai didžiuojatės savo lietuviška kilme, surinkote visus dokumentus apie savo protėvius ir abu su sūnumi gavote Lietuvos pilietybę. Per pastaruosius keletą metų mūsų šalyje lankotės jau aštuntą kartą. Ar jūsų paties tai nestebina?

F.R.B.: Aš iš tikrųjų labai didžiuojuosi, kad mano venomis teka lietuviškas kraujas, ir pasakysiu kodėl. Nuoširdžiai manau, kad mano protėviai buvo tikri didvyriai. Maždaug prieš šimtą metų išvykti iš Lietuvos į Braziliją prilygo beprotybei. Mano seneliai čia, Lietuvoje, paliko viską, ką turėjo, išvyko be pinigų į visišką nežinią. Tai buvo kelionė į vieną pusę, nes jie žinojo, kad niekada nebegrįš. O vien tam, kad pasiektų Braziliją, prireikė maždaug keturiasdešimties dienų. Palyginti su dabartiniais laikais, tai tarsi išvykti iš Lietuvos į Mėnulį.

Po Pirmojo pasaulinio karo padėtis Lietuvoje buvo įtempta. Trūko darbo, čia gyventi buvo paprasčiausiai nesaugu. Mano senelis išvyko vienas, o močiutė, kuriai tada tebuvo aštuoniolika metų, emigravo su visa šeima – tėvais ir dar šešiais broliais bei seserimis. Jie troško geresnio gyvenimo, norėjo išsaugoti šeimą gyvą, dirbti ir užsidirbti.

Šiandien turiu IT kompaniją, kurios pagrindinė būstinė yra Brazilijoje, taip pat veikia skyriai Argentinoje, Čilėje, Jungtinėje Karalystėje, ir manęs dažnai klausia, su kokiais sunkumais susiduriu plėtodamas verslą. Lengva nebuvo, nes verslą kūrėme nuo nulio, be pinigų, ir tik savo sunkiu darbu išaugome iki 2,5 tūkst. darbuotojų turinčios įmonės. Mūsų verslas šiandien – teikti įmonėms visapusišką IT priežiūrą.

Vis dėlto aš visada atsakau, kad viskas, kad ir ką daryčiau, man yra paprasta, palyginti su tuo, ką teko patirti į Braziliją išvykti nusprendusiems mano seneliams.

VEIDAS: Jūsų seneliai susitiko ir susituokė jau Brazilijoje?

F.R.B.: Taip. Atvykęs į Braziliją mano senelis P.Blaževičius netoli San Paulo dirbo ūkininku, močiutė su šeima taip pat įsikūrė toje vietovėje. Ten jie ir sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus – mano tėvo. Taigi mano tėvas yra lietuvis, o motina – italų kilmės brazilė. Mano tėvas iš pradžių kalbėjo lietuviškai, bet po vedybų kalbą pamažu užmiršo. Kai gimiau, lietuvių kalbos manęs jau nemokė.

VEIDAS: Jūs ir atrodote labiau kaip lietuvis nei brazilas. Ar aplinkiniams dažnai kyla klausimų, kokios jūs tautybės?

F.R.B.: Vaikščiodamas Lietuvos gatvėmis matau daugybę į save panašių žmonių, lyg savo brolių. Kai prieš mane paskiriant Lietuvos garbės konsulu Brazilijoje dalyvavau pokalbyje su diplomatu, dabartiniu Lietuvos ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje Oskaru Jusiu, vieni pirmųjų jo ištartų žodžių buvo tokie: „Ei, tu atrodai kaip mano brolis.“ Aš iš tiesų nesu panašus į tipišką brazilą. Skiriasi odos, akių, plaukų spalva. Bet Brazilijoje susimaišę daugybė kultūrų, tad tai nieko pernelyg nestebina.

VEIDAS: Kaip tapote Lietuvos garbės konsulu Brazilijoje?

F.R.B.: 2006 m. pabaigoje man pranešė, kad tuometį Lietuvos garbės konsulą Brazilijoje Joną Valavičių ištiko širdies smūgis ir bus renkamas naujas konsulas. Man pasiūlyta tapti vienu iš penkių kandidatų. Oficialaus pokalbio su manimi atvyko keli diplomatai iš Lietuvos: O.Jusys ir Vaidotas Verba. Iš karto pareiškiau, kad galiu pasakyti apie save tris blogus dalykus bei 31 gerą idėją, kaip garsinti Lietuvą Brazilijoje be pinigų. Tie trys blogi dalykai tada buvo tokie: aš niekada nesilankiau Lietuvoje, nekalbu lietuviškai ir nežinau Lietuvos valstybės himno. „Ar vis dar norite tęsti su manimi pokalbį?“ – paklausiau, o diplomatai paprašė papasakoti tą 31 gerąją idėją… Tai buvo puikus pokalbis, trukęs net šešias valandas. Beje, iš karto po jo išskubėjau į ligoninę, kurioje netrukus gimė mūsų su žmona sūnus.

VEIDAS: Ar greitai buvote paskirtas garbės konsulu?

F.R.B.: Tą pačią dieną (juokiasi).

VEIDAS: Pasidalykite bent keletu savo idėjų. Kuo, jūsų nuomone, Lietuva, maža ir neturtinga Europos šalis, gali nustebinti pasaulį?

F.R.B.: Jei kalbėsime apie orą, kartais jis mane nuteikia gana pesimistiškai, bet apskritai Lietuva yra nuostabi šalis. Ji turi savo dvasią, žmonės čia fantastiški. Tačiau girdėjau tyrimo duomenis, kad net 44 proc. europiečių iš tikrųjų nežino, kur Lietuva yra.

Per garbės konsulų suvažiavimą Vilniuje pasakiau jūsų Turizmo departamento vadovei: jūs turite auksą savo rankose. Kalbu apie Šiluvą, kurioje prieš keletą metų buvo minimas Mergelės Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejus. Tai nuostabi vieta, kurioje pirmą kartą visoje Europoje apsireiškė Švenčiausioji Mergelė Marija. Seniau nei Fatimoje, seniau nei Lurde. Dabartiniai jūsų turizmo rodikliai puikūs, bet jei norite sulaukti daugiau turistų – išnaudokite tai, pagalvokite, kaip pritraukti čia piligrimų iš viso pasaulio. Kodėl gi piligrimai, kasmet plūstantys į Fatimą Portugalijoje, negalėtų atvykti ir į Lietuvą?

Lietuva turi daug puikių dalykų: nuostabią gamtą, parkus, puikų maistą, folklorinę muziką. Čia, Vilniuje, matome daugybę pastatų, kurie skaičiuoja penkis šimtus ir daugiau metų, o, pavyzdžiui, Amerikoje tokia istorija gali pasigirti retas miestas.

Prisipažinsiu, kad vakar naktį Vilniuje patyriau vieną nuostabiausių potyrių savo gyvenime: kartu su draugu, Lietuvos ambasadoriumi Bulgarijoje, apsilankėme žymaus jūsų tapytojo Sigito Staniūno dirbtuvėse. Nuo aštuntos ryto iki devintos vakaro dirbome, o po to nuėjome pas šį dailininką ir išėjome tik apie pirmą valandą nakties! Šio menininko, tikro genijaus, dirbtuvės yra penkių šimtų metų senumo pastate Senamiestyje, jose lankėsi tokie žymūs žmonės, kaip Stingas ar Kenny G, jo darbų turi Hillary Clinton. Tai nepaprastai talentingas menininkas, itin spalvinga asmenybė, bet jis, kaip aš jam ir pačiam sakiau, turi vadybos problemų. Beje, S.Staniūnas netrukus surengs savo parodą Brazilijoje. Tad jei norite pritraukti daugiau turistų, išnaudokite tai.

Turite tris milijonus gyventojų, bet galbūt dar du milijonai lietuvių kilmės žmonių gyvena užsienyje. Vien Brazilijoje turime apie 300 tūkst. lietuvių kilmės gyventojų. Atkurkite ryšius su jais, paskatinkite atvykti į Lietuvą. Apskritai Lietuva dar tik dvidešimt dvejus metus yra nepriklausoma, tad manau, kad diena po dienos jums vis geriau sekasi garsinti savo šalį. Šiuo požiūriu tikrai daug duos ir Lietuvos pirmininkavimas ES 2013-aisiais.

VEIDAS: Gal turite pasiūlymų Lietuvos valdžiai, kaip būtų galima spręsti šalies ekonomikos problemas?

F.R.B.: Manau, Lietuvos vyriausybė per šią krizę tvarkėsi gerai. Palyginti su tokiomis šalimis, kaip Graikija, Ispanija, Portugalija ar Italija, jūs atrodote neblogai. Susidaro įspūdis, kad gerai atlikote namų darbus ir todėl dabar atsigaunate sparčiau nei kitos šalys.

Kai lankausi Londone ir apsistoju savo mėgstamame viešbutyje, matau nemažai jame dirbančių lietuvių. Tai jauni išsilavinę žmonės. Apmaudu, kad jiems tenka dirbti nekvalifikuotą darbą. Brazilija taip pat patyrė didelę emigraciją, ir dabar, kai šalis atsigauna, daugybė emigrantų grįžta. Manau, tai laukia ir Lietuvos.

VEIDAS: Lietuvius emigruoti skatina nedarbas ir brangus pragyvenimas. Dauguma gyventojų didžiąją dalį pajamų išleidžia maistui, būstui išlaikyti, transportui. O kokį įspūdį jums padarė lietuviškos kainos?

F.R.B. Apie didžiules šildymo kainas Lietuvoje aš girdėjau. Bet, patikėkite, Brazilijoje kainos – dar beprotiškesnės. Esu tikras, kad toks pat automobilis Brazilijoje kainuotų dvigubai brangiau nei Lietuvoje. O, pavyzdžiui, norint pavakarieniauti gerame restorane Brazilijoje reikia turėti mažiausiai šimtą dolerių asmeniui. Nekilnojamasis turtas pas mus irgi kur kas brangesnis.

VEIDAS: Ar turite verslo planų Lietuvoje?

F.R.B.: Prieš trejus metus bandėme ateiti į Lietuvą, bet, deja, nesėkmingai. Galbūt metas buvo netinkamas. Apie tai ir toliau galvojame, tokios galimybės neatmetu. Na, o kol kas, manau, jūsų IT specialistai, kurie yra labai kvalifikuoti ir puikiai kalba angliškai, galėtų pasitarnauti mūsų neseniai įkurtam filialui Jungtinėje Karalystėje.