Pažanga medicinos srityje gniaužia kvapą. Daroma tai, kas prieš dešimtmetį atrodė tik naivios svajonės: šiandieną Europoje gimęs vaikas tikriausiai sulauks šimto metų.

Liepą Europos farmacijos pramonės ir asociacijų federacija (EFPIA) ir Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pasirašė bendro darbo sutartį, kuri turėtų padėti tobulinti šalies sveikatos sektorių, užtikrinti efektyvų pacientų gydymą naujais vaistais ir sudaryti geresnes sąlygas inovatyvių gydymo technologijų prieinamumui. Be kita ko, kartu bus dirbama kuriant Lietuvos gyvybės mokslų strategiją – taip tikimasi paversti Lietuvą patrauklesne gyvybės mokslų investicijoms.

Šias ir kitas temas „Veidas“ gvildena kalbėdamasis su EFPIA generaliniu direktoriumi Richardu Bergströmu.

VEIDAS: Koks potencialas slypi EFPIA ir SAM bendro darbo sutartyje?

R.B.: Kasmet gyvybės mokslų tyrimams pasaulyje išleidžiame apie 100 mlrd. eurų (345 mlrd. Lt). Trečdalį to, apie 30 mlrd. eurų (104 mlrd. Lt), išleidžiame Europoje. Farmacijos pramonė išties globali, yra šveicariškų, prancūziškų ar amerikietiškų kompanijų, tačiau jos visos dirba pasauliniu mastu, neapsiribodamos tik savo valstybe.

Ši pramonė labai sėkminga (skatina medicinos evoliuciją), bet kartu ji turi nuolat keistis. Dėl to vyksta du svarbūs dalykai. Visų pirma tyrimai kur kas dažniau atliekami kompanijoms bendradarbiaujant su vyriausybėmis. Šiame partnerystės ir bendradarbiavimo pasaulyje Lietuva turi suvokti, kad dabar tyrimai atliekami visiškai kitaip, ir tuo pasinaudoti. Prieš dvidešimt metų būtume galvoję, kad norint pritraukti investicijų reikia pastatyti kokį nors didelį svarbų pastatą. Vis dėlto ne: kad ateitų investicijų, svarbu jau veikiantys pastatai – ligoninės, startuolių įmonės, universitetai…

Antra, suvokta, kad turime dirbti tapdami vyriausybių partneriais ir į jas reikia žiūrėti kaip į savo klientus, kalbėti apie jų poreikius. Taip ir padarėme. Mums buvo pasakyta, kad joms reikia stabilumo, neviršyti biudžeto, tačiau taip pat jos nori inovacijų medicinos srityje. Sutartyje ir yra kalbama apie tai, kaip to pasiekti. Bendro darbo sutartyje taip pat aktualus Lietuvos, kaip vietos moksliniams tyrimams atlikti, reklamavimo aspektas.

VEIDAS: Kokios yra tokios mažos šalies kaip Lietuva galimybės ir potencialas gyvybės mokslų srityje? Ką turėtume daryti, kad pritrauktume daugiau mokslinių tyrimų?

R.B.: Pirmiausia paminėčiau, kad Lietuva dar nuo sovietinių laikų turi stiprios biologijos istoriją. Turite mokslo ir verslo slėnių, dirbančių su įvairiomis biologijos šakomis, ir reikėtų labai didžiuotis, kad išplėtojote gamybinę biologijos pusę. JAV vyriausybė yra patvirtinusi, kad galite parduoti savo produkciją į JAV rinką. Tai tikrai svarbu. Be to, turite stiprių universitetų, glaudžiai susijusių su visa Europa.

Taip, esate maža šalis, bet kartais tai tampa pranašumu. Pavyzdžiui, matome, kad tai, ko mums reikėtų atliekant dabartinius tyrimus, yra „medicinos vertimas“, „tyrimų vertimas“. Tik dabar pradedame suprasti žmogaus biologiją.

Atsiradus žmogaus genomo kartografavimui supratome, kad kartais, kai manydavome, jog tai yra viena liga, pavyzdžiui, Parkinsono ar šizofrenija, iš tikrųjų, nepaisant matomų simptomų, galėjo būti kitokio tipo ar net ne viena liga. Dviem pacientams, turintiems tokius pačius simptomus, pasakai, kad jiems šizofrenija, išrašai vaistų, ir vienam žmogui jie padeda, o kitam ne. Anksčiau nesuprasdavome, kodėl taip įvyksta, o dabar sužinojome, kad net jei simptomai identiški, gali būti, jog vienas pacientas sirgs dėl tam tikros genų mutacijos, o kitas – dėl visai kitokios priežasties. Išrašę abiem tų pačių vaistų negausime norimo efekto. Tai buvo praregėjimas, sukėlęs jaudulį, – gal pagaliau sugebėsime atrasti tikrai efektyvius vaistus?

Taigi mums praverstų rasti vietų su integruotu požiūriu: kur universitetas susijęs su ligonine, yra surinkta elektroninių sveikatos įrašų, įsteigta biobankų. Sakome – norime atlikti tyrimą su žmonių, kurie turi tokią ir tokią genų mutaciją, įrašais, ar galite mums juos rasti? Tai būtų naudinga, tačiau tik nedaugelyje vietų pasaulyje įsteigta tokių integruotų duomenų rinkinių, kitaip tariant, sukurta infrastruktūrų, kur būtų surinkta populiacijos sveikatos duomenys. Ir jūs Lietuvoje galite tai padaryti. To nepadarysi JAV – ten tiesiog per daug žmonių, na, o Lietuvoje tokia galimybė yra kaip tik dėl to, kad tai maža šalis ir turite vieną bendrą sveikatos priežiūros paslaugų sistemą. Manau, čia būtų geras šansas Lietuvai.

VEIDAS: Kaip būtų geriau: ar kad atsirastų kuo daugiau tyrimų vietų skirtingose šalyse, ar kad būtų bendradarbiaujama stambesniais vienetais ir nebūtų veltui švaistomos lėšos, keliose vietose atliekant galbūt tuos pačius darbus?

R.B.: Viena ryškiausių inovatyvios medicinos tendencijų yra ta, kad mokslininkai ima vis labiau bendradarbiauti. Nes jei daug kas daro tą patį, bet visiems nepavyksta, galiausiai suprantama, kad reikia mokytis vieniems iš kitų.

Tarkime, sukūrėme didelę privataus ir viešojo sektoriaus partnerystę, vadinamą inovatyvios medicinos iniciatyva (IMI), kurią remia Europos Komisija ir kai kurios EFPIA kompanijos. Pirmajai iniciatyvos daliai skirta maždaug 2 mlrd. eurų (7 mlrd. Lt), o antrajai, dabar prasidedančiai daliai, – apie 3,4 mlrd. eurų (per 10 mlrd. Lt). Visa tai dėl dalijimosi informacija ir bendradarbiavimo, kad turėtume konsorciumą, kada tyrėjai Heidelberge, Vilniuje ar Oksforde dirbtų kartu.

IMI dirba ir dalis EFPIA priklausančių farmacijos bendrovių. Čia vyksta bendradarbiavimas, dalijamasi informacija ir skirstomasi darbais. Tai vadinama atvira inovacija – senasis metodas, kai visi vieni su kitais nesikalbėdavo, pasirodė neefektyvus. Įsigali požiūris, kad turime skleisti turimas žinias, nes kitaip negalime: užtruksime per ilgai, o pacientai laukia vaistų.

Manyčiau, Lietuvai būtų kur kas geriau prisidėti prie tokių partnerysčių, negu stengtis kurti vietines. Vis dėlto Lietuva yra ES narė, tad reikėtų europinio bendradarbiavimo. Lėšos Lietuvoje turėtų būti skiriamos tokio tipo tyrimų infrastruktūrai plėtoti, kad būtų galima produktyviai dalyvauti globaliame bendradarbiavime.

VEIDAS: Kiek kainuoja ir trunka sukurti naują medikamentą?

R.B.: Tai gali labai skirtis. Pirmiausia reikia žiūrėti, kiek kainuos reikalingos studijos. Vien tai gali kainuoti nuo pusės iki milijardo eurų (apie 1,7–3,5 mlrd. Lt). Kai kuriems projektams būtini labai dideli klinikiniai tyrimai su 30–40 tūkst. pacientų. Vien toks pasaulinis tyrimas gali kainuoti 200 mln. eurų (apie 700 mln. Lt).

Vis dėlto baisu ne tai, kad tiek moki už studiją, o tai, kad šiuos pinigus skoliniesi arba iš banko, arba kompanijos viduje. Ekonomistas pasakytų, kad jei reikia išleisti pusę milijardo eurų ir laukti dešimtmetį, kol atgausi kažkiek pinigų, teks mokėti daugiau. Vadinasi, 1–2 mlrd. eurų (3,5–7 mlrd. Lt) yra ta suma, kurios reikia įprastam vaistui pagaminti.

VEIDAS: Kas koordinuoja, kokius vaistus kurti ar tobulinti?

R.B.: Kaip mokesčių mokėtojas, eilinis pilietis, norėčiau žinoti, kad yra kokia nors koordinacija. Pavyzdžiui, dabar siaučia Ebolos virusas, kurį reikia sustabdyti, bet nėra vaistų. Rinkos Ebolos viruso vaistui nėra ir niekas jo nevystė. Vaistas atsirado tik dėl to, kad JAV vyriausybė suplanavo, jog nori turėti jo atsargų. Vadinasi, valstybės gali pakreipti laisvus tyrimus, bet prireikus jos turi imtis konkretaus skatinimo iš biudžeto.

Koordinuojant tyrimus yra vietos ir tokioms organizacijoms, kaip EK. Aišku, kad sovietų valstybės valdymo modelis gyvybės mokslų tyrimų srityje nepasiteisina, tad reikia ieškoti balanso tarp viešojo ir privataus sektoriaus. Viešoji pusė skatins tam tikrus dalykus, bet kartu privačiam sektoriui suteiks laisvės ir leis varžytis tarpusavyje. Pastebėjome, kad geriausiai veikia kapitalistinis į pelną orientuotas, patentais paremtas modelis su stiprėjančiu vyriausybių priežiūros, “vairavimo” komponentu.

Dauguma tokių tyrimų finansuojami rizikos kapitalo, o ne vyriausybių. Kasmet EFPIA medicinos tyrimams išleidžia 100 mlrd. eurų (345 mlrd. Lt). Europos vyriausybės drauge išleidžia apie 15 mlrd. eurų (apie 52 mlrd. Lt), ES – 1 mlrd. eurų (3,5 Lt), o JAV vyriausybė – 35 mlrd. eurų (121 mlrd. Lt).

VEIDAS: O kaip dėl besivystančių šalių, kuriose nėra daug mokių vartotojų? Ar jiems kuriami vaistai, nors rizikuojama, kad pelno nebus?

R.B.: Per keletą metų atsitiko įdomus dalykas. Peržiūrėję pasaulinę sveikatos statistiką ir vadinamąją ligų naštą pamatysime, kad dabar šiose šalyse didžiausia problema yra jau nebe infekcinės ligos, o tos pačios ligos, su kuriomis kovojame Vakaruose, vadinamajame turtingame pasaulyje. Tarkime, cukrinis diabetas. Juo sergančių pacientų daugiau rasime Indijoje nei JAV, ir dauguma indų negaus jokių vaistų. Pavyzdžiui, Kinijoje apie 70 proc. vyrų rūko, o ES rūkančiųjų vidurkis nesiekia 15 proc. Sudėjus rūkymą su užterštu oru išeina taip, kad kinai turi didžiulių rūpesčių dėl astmos.

Žinoma, išlieka problema dėl tam tikrų nepaisomų ne Vakarų pasaulio ligų, pavyzdžiui, maliarijos, dengės karštinės. Nors situacija tikrai ne ideali, čia ateina daug pinigų (sakykime, daug investuoja Billo ir Melindos Gatesų fondas) ir tyrimai vyksta. Pavyzdžiui, viena mūsų kompanijų ką tik sukūrė dengės karštinės vakciną.

Beje, šiuo metu pagreitį įgauna didžiulis judėjimas dėl universalios sveikatos priežiūros pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacija neseniai priėmė pasaulio sveikatos tikslus artimiausiems penkiolikai metų. Juose orientuojamasi į tai, kad žmonės visame pasaulyje turėtų priėjimą prie sveikatos priežiūros paslaugų. Dabar yra taip, kad jei nukeliauji į Afriką, pamatai, kad sveikatos paslaugos daugiausia privačios: jei turi pinigų, gali gauti vaistų, jei ne – nepasisekė.

VEIDAS: Pasaulis senėja. Ką tai reiškia?

R.B.: Ekonomistams, darantiems ilgalaikes ekonomines projekcijas, tai kelia daug nerimo. Europoje prie tikėtinos gyvenimo trukmės pridėjome daug metų: šiandien Europoje gimęs vaikas turi daug šansų sulaukti šimto metų. Kai Europoje vietoj 50 metų tikėtinos gyvenimo trukmės pasiekėme 70 metų, tai daugiausia įvyko dėl pagerėjusios sveikatos priežiūros. Vien tai, kad galėjai apsilankyti pas gydytoją, buvo pažangu. Dabar tikėtino amžiaus trukmė vis labiau artėja prie šimto metų, o tai jau yra daugiausia dėl medicininių technologijų. Be to, žmonės tampa reiklesni, didėja inovacijų poreikis, tad, atrodo, ateityje sveikatos apsaugai išleisime dar daugiau. Svarbu išlaikyti socialiai orientuotą Europos modelį, kad tai netaptų privačia rinka. Tai bus didelis iššūkis.

VEIDAS: Ar atliekama daugiau tyrimų dėl Alzheimerio, Parkinsono ligų, silpnaprotystės?

R.B.: Kūne galima pataisyti daug dalykų. Galima gydyti vėžį (pavyzdžiui, gavome patvirtinimą, leidžiantį naudoti naują vaistą, sužadinantį imuninę sistemą su juo kovoti, ir rezultatai nuostabūs). Turime naujus vaistus, išgydančius hepatitą C, – puiku. Veikiausiai po keleto metų galėsime sugrąžinti žmonėms klausą, galbūt net regėjimą. Vis dėlto yra viena kūno dalis, apie kurią žinome mažai, – smegenys. Į smegenų ligų tyrimus investuojamos beprotiškai didelės lėšos, ir gal net turėtume išleisti dar daugiau. Pavyzdžiui, dėl Alzheimerio ligos gydymo mes vis bandome ir bandome, klinikinėms studijoms išleidome apie 30 mlrd. eurų (104 mlrd. Lt), bet negavome jokio rezultato. Apie psichikos ligas paprasčiausiai daug nežinome. Manau, ateityje tai ir bus aktualiausia. Dalis 70–75 metų amžiaus žmonių gali dirbti nepatirdami jokių problemų, tačiau kita dalis negali – ne dėl fizinių trūkumų, o būtent dėl silpnaprotystės.

VEIDAS: Kokia būtų tobula vaistų kompensavimo sistema?

R.B.: Manau, geriausia kompensavimo tvarka ta, kai atsižvelgiama į žmonių pajamas. Kai kurios šalys yra pritaikiusios šį principą: jei gauni vidutines ar dideles pajamas, už savo vaistus gali mokėti daugiau. Jei vaistų vartoji nedaug – gal turėtum už viską susimokėti pats, o kompensavimo tvarka įsijungtų tik tuo atveju, kai vartojimas būtų palyginti didelis. Jei vaistinėje prireikia apsilankyti vieną kartą per metus, matyt, galėsi susimokėti 50 eurų. Žinoma, jei sergi tokia liga, kad reikia nuolat vartoti vaistus, čia turi suveikti solidarumas.

Taigi geriausia, jei kompensavimo tvarka būtų susieta su pajamomis ir vartojimo kiekiu, kad tie, kurie labai serga, mokėtų nedaug ar iš viso nemokėtų. Visos Šiaurės šalys taiko tam tikras šio principo variacijas.

Sveikatos priežiūra apskritai sudėtingas dalykas ir nelengva perimti geriausius pavyzdžius iš kitų šalių. Dar nesu sutikęs dirbančių sveikatos apsaugos srityje, kurie manytų, kad jiems sekasi gerai.

R.Bergströmo biografijos faktai

Nuo 2011 m. Richardas Bergströmas yra Europos farmacijos pramonės ir asociacijų federacijos (EFPIA), vienijančios 33 nacionalines asociacijas ir 40 pirmaujančių farmacijos bendrovių, generalinis direktorius. EFPIA vienijamų bendrovių siekis – vykdyti mokslinius tyrimus, kurti ir tiekti naujus vaistus, siekiant pagerinti sveikatą ir gyvenimo kokybę visame pasaulyje.

R.Bergströmas 1988 m. Upsalos universitete įgijo farmacijos mokslų magistro laipsnį ir iki 1992 m. dirbo Medicinos produktų agentūroje Švedijoje, vėliau Šveicarijoje – farmacijos bendrovėse „Roche“ ir „Novartis“.

Nuo 2002 m. R.Bergströmas devynerius metus buvo Švedijos farmacijos pramonės asociacijos (LIF) generalinis direktorius. Tuo metu jis taip pat priklausė EFPIA valdybai ir Tarptautinei farmacijos gamintojų asociacijų federacijai (IFPMA). Švedijos vyriausybės skyrimu nuo 2004 m. R.Bergströmas yra Karolinskos instituto valdybos narys. 2006 m. jis tapo Pasaulio sveikatos organizacijos patarėju gero medicinos valdymo klausimais.