Toliau taupyti ar jau atveržti diržus, skatinti vartojimą, gal net skolinantis? Tai bus vieni pirmųjų klausimų, į kuriuos privalės atsakyti naujoji Vyriausybė. O ką, jei būtų premjeras ar finansų ministras, siūlytų patyręs Londono bankininkas Darius Daubaras?

D.D.: Atsakymas į šį klausimą labai priklauso nuo ekonominės situacijos – tai nėra vien juoda ar balta. Kol kas negalima atveržti diržų iki galo, bet ekonomikai atsigaunant tai neturi būti vienintelė ar prioritetinė politika. Ekonomikos atsigavimo laikotarpiu labai svarbus balansas: taupymas balansuojant viešuosius finansus išlieka svarbus, bet tuo pačiu metu labai svarbus vartojimas, nes jis stimuliuoja ekonomikos augimą. Tačiau jį skatinti reikia daugeliu įrankių, o ne vienu – atveržiant diržus, išlaidaujant, skolinantis. Tam yra įvairių priemonių, pavyzdžiui, didinti Vyriausybės išlaidas dideliems infrastruktūriniams projektams, tokiems kaip elektrinė, suskystintų dujų terminalas, uosto plėtra, kiti dideli projektai, finansuojami ir iš ES pinigų, kuriuos labai svarbu tinkamai panaudoti, nes tai taip pat gali smarkiai paskatinti ekonomikos augimą ir vartojimą.
Kadenciją baigianti Vyriausybė nemažai padarė, kad krizės laikotarpiu suvaldytų viešuosius finansus, o dabar Lietuvai esminis klausimas – kaip stimuliuoti ekonomikos augimą ir vartojimą, nes tai didintų visuomenės gerovę, apsispręsti, kas tie Lietuvos ekonomikos augimo varikliai ir kaip Vyriausybė turėtų juos skatinti. O tai daryti reikia visomis įmanomomis priemonėmis: per fiskalinę politiką, mokesčių politiką, subsidijas, ES fondų pinigais. Vien diržų veržimo čia neužteks.
VEIDAS: Bet ar laisvesni diržai nepaleis vėjais ligšiolinės Vyriausybės pastangų subalansuoti biudžetą?
D.D.: Lietuva pagal BVP santykį su skola nėra nei Graikija, nei Italija, o skolinimasis yra geras finansinis įrankis, jei juo naudojamasi su saiku ir deramai, – tai priėjimas prie kapitalo, reikalingo šalies plėtrai. Čia klausimas – ne skolintis ar nesiskolinti, bet kokiais masteliais ir kokiam tikslui. Svarbu skolintis ne pravalgymui, o tam, kas duotų postūmį ekonomikai, produktyvumui augti, verslo plėtrai. Pavyzdžiui, skolinimasis dideliems infrastruktūriniams projektams ar didelį potencialą turinčioms ekonomikos sritims laikui bėgant atsiperka, jeigu tai ekonominiai projektai, skatinantys ekonomikos augimą, darantys šalį ir jos žmones produktyvesnius. Tam skolintis normalu, ir visos valstybės tai daro.
Viešiesiems finansams subalansuoti reikia trumpalaikių paskolų, ir tai įprastas įrankis, kurį taip pat naudoja visos valstybės ir visi verslai. Jei tai valdoma, tai normalus procesas.
VEIDAS: Naujosios Seimo daugumos partijos žada kelti minimalią algą, tačiau darbdaviai tikina, kad tai didintų nedarbą, nes jie neišgalėtų tokių algų mokėti. Kurią pusę palaikytumėte?
D.D.: Vyriausybė nori truputį paskatinti žmones. Reikia išanalizuoti statistiką, kiek žmonių minimalią algą gauna viešajame sektoriuje ir kaip tai paveiktų viešuosius finansus. O privatus verslas augant ekonomikai uždirba daugiau, tad natūralu, kad su augančia ekonomika laipsniškai turi kilti ir algos.
Nemanau, kad nuosaikus minimalios algos pakėlimas galėtų sukelti didelių struktūrinių pasekmių darbo rinkai, bet gali turėti tam tikros įtakos viešųjų finansų subalansavimui.
VEIDAS: O ar verta Lietuvai įsivesti progresinius mokesčius, kaip žada rinkimus laimėjusios partijos?
D.D.: Progresiniai mokesčiai tinkami tam tikroms valstybėms tam tikru etapu. Ar Lietuva pasiekė tą tašką, kai jie galėtų būti įvesti? Manau, ne, nes Lietuva – dar auganti valstybė, vidurinis sluoksnis tik formuojasi, visuomenės segmentacija dar nėra tokia, kad progresiniai mokesčiai generuotų daug įplaukų į biudžetą. Vyriausybei svarstant, ar juos įvesti, turėtų rūpėti du klausimai: pirma, ar jie gerokai padidintų įplaukas į biudžetą, antra, ar skatintų verslą, žmonių verslumą, iniciatyvumą. Jei šie mokesčiai, kaip ir bet kurie kiti, neteisingai sudėlioti, jie neskatina verslumo, apsunkina gyvenimą tiems, kurie daug dirba ir kuria pridėtinę ekonominę vertę, todėl dalis žmonių išvažiuoja iš šalies ar bando išvengti mokesčių mokėjimo.
Augant ekonomikai, didėjant visuomenės segmentacijai gali būti priimtini ir progresiniai mokesčiai, bet tada ir mokesčių rinkimo sistema turi būti labai aiški, kad juos būtų galima surinkti. O augančios ekonomikos šalims tinkamesnė būtų kuo paprastesnė, žmonėms lengvai suprantama tiek verslo, tiek gyventojų asmeninių mokesčių sistema. Tai skatina verslo plėtrą, žmonių aktyvumą darbo rinkoje, mažina mokesčių vengimą.
VEIDAS: Naujoji valdžia žada gausybę pridėtinės vertės mokesčių lengvatų. O kaip jūs vertinate mokesčių lengvatas?
D.D.: PVM – labai svarbus, nes daro didelę įtaką vartojimui, bet yra ir labai svarbus biudžeto pajamų šaltinis.
O mokesčių lengvatas valstybės paprastai taiko toms sritims, kurios gali būti postūmis visai ekonomikai arba kurios yra svarbios valstybei. Lengvatomis reikia padėti įsibėgėti ir smulkiajam verslui. Tai ypač aktualu Lietuvoje, nes smulkusis verslas mūsų valstybės ekonomikos sistemoje labai svarbus.
Mokesčių lengvatos turėtų būti nustatytos tam tikram laikotarpiui, kol kuri nors socialinė grupė ar verslo šaka atsistos ant kojų. Jos negali būti per daug išplėstos, kad tuo nebūtų naudojamasi kaip galimybe mokėti mažiau mokesčių. Reikia gerai pasverti, ar jos neiškreipia rinkos kai kurių grupių naudai, nepadaro didelės žalos kitoms. Ir bet kuriuo atveju tai turi būti subalansuota su viešųjų finansų galimybėmis.
VEIDAS: Didžiausia viešųjų finansų skylė – socialinio draudimo biudžetas. Tačiau net sumažintos motinystės išmokos – vienos dosniausių pasaulyje. Ar tai pateisinama, jei sprendžia svarbią valstybei demografinę problemą?
D.D.: Lietuvai, turinčiai viešųjų finansų nepriteklių, mokėti dideles socialines išmokas vienai ar kitai grupei kitų grupių ar visos ekonomikos sąskaita ne visai teisinga ir išmintinga. Žinoma, jei kuri visuomenės grupė labai pažeidžiama ar, pavyzdžiui, išmokos didinamos dėl ilgalaikio svarbaus valstybei tikslo, motinystės išmokų atveju – gimstamumui didinti, gal tai teisinga. Tačiau vis tiek tai turi būti suderinta su viešųjų finansų politika, labai neproporcingai neišskiriant vienos ar kitos grupės kitų atžvilgiu.
VEIDAS: Lietuvoje, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, medikų ar mokytojų net daugiau nei turtingose Vakarų šalyse. Ar be esminės viešojo sektoriaus reformos įmanoma subalansuoti viešuosius finansus?
D.D.: Lietuvoje mažėja gyventojų, o tai lemia pasikeitusias viešojo sektoriaus rodiklių tūkstančiui gyventojų proporcijas. Bet jei mokytojų ar gydytojų per daug, laikui bėgant rinka tai subalansuos. Vyriausybė taip pat gali tam daryti įtaką: turėti tam tikrų profesijų specialistų perkvalifikavimo programą, per valstybės finansavimą universitetus skatinti rengti mažiau tų sričių specialistų, kažkiek reguliuoti algos dydį, nes kuo didesnė pasiūla, tuo mažesnis uždarbis. Bet rezultatas pasijus per ilgesnį laikotarpį, nes Vyriausybei radikaliai tą imti keisti sunku.
VEIDAS: Ar siūlytumėte imtis papildomų priemonių, kad Lietuva įtilptų į Mastrichto kriterijus ir kaip įmanoma anksčiau įsivestų eurą?
D.D.: Manau, Lietuva bus pasirengusi įvykdyti Mastrichto kriterijus per porą metų, tik klausimas, ar pati euro zona bus pasirengusi priimti naujų narių. Žinoma, būti euro zonoje – tam tikras prestižas. Bet Lietuva yra ES narė, naudojasi visais ES, kaip vienos rinkos, pranašumais, litas susietas su euru, tad euro įsivedimas metais anksčiau ar vėliau padėties radikaliai nepakeis. Gal net geriau įeiti į euro zoną tada, kai pati sistema bus išėjusi iš krizės. Kažkoks dirbtinis rodiklių forsavimas didelių pliusų ar laimėjimų Lietuvos ekonomikai nesuteiktų.
VEIDAS: Ženkli Lietuvos viešųjų finansų dalis – ES parama. Į kurias sritis būtų tikslingiausia investuoti iš ES gausimus milijardus nauju 2014–2020 m. finansavimo laikotarpiu?
D.D.: ES pinigus reikia nukreipti į tas sritis, kurios padėtų auginti ekonomiką. Žinoma, esminis klausimas – kurios sritys Lietuvoje yra tie ekonomikos augimo varikliukai. Esame šalis, neturinti didelių gamtinių išteklių ir tokių sričių, kurios „vežtų“ visą ekonomiką, remiamės tradicinėmis ekonomikos šakomis – transportu, žemės ūkiu ir pan. Naujo postūmio varikliais galėtų tapti informacinės technologijos, biotechnologijos ir pan. Tai padėtų šaliai auginti naujas inovatyvias įmones, naujus didelės pridėtinės vertės produktus, kurie galėtų būti parduodami brangiau ir visame pasaulyje. Lietuva tam tikrai turi intelektinio potencialo, bet šios sritys turi būti skatinamos kryptingai, pradedant nuo su tuo suderinta švietimo sistema, valstybės fiskaliniais instrumentais, mokesčių lengvatomis, taip pat ir ES fondų lėšų nukreipimu į šias sritis. Tai gali duoti labai didelį postūmį Lietuvos ekonomikai.
Kitas svarbus įrankis augančios ekonomikos šalims artėti išsivysčiusiųjų link – investavimas į didelius infrastruktūrinius projektus, reikalingus šalies ekonominiam potencialui didinti, jai įsilieti į pasaulinę ekonomiką. Pavyzdžiui, uostų turėjimas didina eksportą, pigesnė elektros energija šalies reikmėms ir eksportui leidžia šalies ekonomikai augti.
VEIDAS: O tradicinėms pramonės šakoms ES pinigų skirti neverta?
D.D.: Tiek ES, tiek ir valstybės pinigus reikia panaudoti subalansuotai. Tradicinės pramonės šakos – didelė dalis Lietuvos eksporto, daug darbo vietų. Jos taip pat turi rasti kelius, kaip augti. Bet ateities augimo varikliukai – naujos sritys, kurios fokusuojasi į intelektinį potencialą. Tad tradicines pramonės šakas irgi reikia palaikyti, bet daug į jas investuoti nereikštų postūmio naujai konkurencingai ekonomikai, kuri remiasi į tai, kuo mes išsiskiriame iš kitų.
Skandinavijos šalys Lietuvai galėtų būti geras pavyzdys, kaip aukšto intelektinio lygio šalys, kurioje gerai išplėtota švietimo sistema, gali sukurti daug įdomių pasauliui produktų – IT, telefonų, interneto, dizaino, o tai gali būti šalių ekonomikos augimo ir piliečių gerovės variklis.