DSC_3104

Šiuolaikinė architektūra neįsivaizduojama be naujųjų technologijų, jų pažangos ir novatoriško požiūrio. Tačiau net ir bundant ekologiniam visuomenės mąstymui proveržis Lietuvos architektūroje sunkiai prognozuojamas.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Architektūros istorikė, o dar kitaip – jos metraštininkė Jolita Kančienė neslepia, kad architektai visais laikais siekė keisti visuomenę. Tačiau kintant laikmečiui architektūra įgyja naują galią – ji tampa socialine programuotoja ir veikia kiekvieno mūsų gyvenimą.

VEIDAS: Kuo pasižymi nacionalinė architektūra?

J.K.: Rašytojas Česlovas Milošas, atsiimdamas Nobelio premiją, apibūdino save kaip žmogų iš mažo krašto, kuriame net ir gamta pasižymi žmogišku masteliu. Šis apibūdinimas itin taikliai nusako ir nacionalinę šalies architektūrą (Lietuvos atveju – tai daugelio kartų ieškojimų ir atsakymų neradimo klausimas), kurios formos ne tik žmogiško mastelio – negniuždančios žmogaus savo didingumu, bet ir itin taisyklingų formų. Būtent tarpukaris (bene iškiliausias laikotarpis Lietuvos architektūroje, kaip ir tuo metu, t.y. 1920–1940 m., iškilę statiniai – Prisikėlimo bažnyčia, Kauno centrinis paštas ir pan.) šiandien suteikia teisę kalbėti apie savos lietuviškos architektūros mokyklos egzistavimą.

VEIDAS: Kauno architektūros unikalumą ne kartą esate prilyginusi Izraelio sostinei Tel Avivui (2003 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą). Kuo, jūsų vertinimu, šie miestai panašūs?

J.K.: Tiek tarpukario Kaunas, tiek Tel Avivas buvo suformuotas kone per dvidešimtmetį. Skirtumas tik tas, kad Tel Avivą statė viso pasaulio žydai, projektavo garsiausi pasaulio architektai, o Kaunas statėsi vien savo jėgomis. Kaip žinome, savo statybos industrija, specialistų stygiumi ir medžiagomis (trūko betono, metalo ir pan.) buvome labai atsilikę, todėl daug kas buvo importuojama iš užsienio. Jokia paslaptis, kad tarpukariu kitų šalių ekonomika buvo geriau išsivysčiusi, tai ir lėmė, kad naudojomės ne tik savais ištekliais (Lietuva niekada nebuvo ekonomiškai stipri šalis). Tačiau šiandien Kauno tarpukario architektūra yra fenomenas, neturintis analogų Europoje.

VEIDAS: Ar pagrįstos diskusijos dėl modernios Kauno tarpukario architektūros įtraukimo į Europos vertybių ar UNESCO sąrašą?

J.K.: Dalis visuomenės nuogąstauja, kad sėkmės atveju kiltų daug problemų dėl architektūrinio paveldo priežiūros, tačiau neabejoju, kad turėtume galimybę jį išgelbėti. O šiandien, nesant prievaizdo, kiekvienas tą paveldą niokoja: tyliai savo nuožiūra keičia langus, duris iš vidinės kiemo pusės ir pan. Pasaulio istorijoje mūsų tarpukario architektūra gal ir nėra tokia reikšminga, tačiau pasirūpinti jos apsauga ir išlikimu – mūsų reikalas.

VEIDAS: Kiek prie kintančio visuomenės požiūrio gali prisidėti socialinė architekto atsakomybė?

J.K.: Šiuo atveju labai daug lemia architekto asmenybė, individualus būdas: vienas parengtą projektą tiesiog numeta užsakovui, nenorėdamas nieko daugiau matyti, kitas ir toliau su juo dirba, patarinėdamas, ugdydamas ir pan. Dialogas ne visuomet įvyksta, bet tai yra siekiamybė, architekto pareiga – padėti užsakovui susiorientuoti, gal todėl ši profesija prilyginama psichologo ar psichoterapeuto darbui. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad architektai visais laikais siekė keisti visuomenę. Individas, kasdien būdamas tarp statinių, yra jų veikiamas (darbo erdvė, namų aplinka ir pan.), tačiau svarbu paminėti, kad kintant laikmečiui architektūra įgyja naują galią – šiandien ji tampa socialine programuotoja, tokiu būdu veikdama kiekvieno mūsų gyvenimą (kiekvienam svarbu, kad mus supantys statiniai būtų patvarūs, funkcionalūs bei estetiški).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.