BFL

„Jei nebūtų koncertų, nežinočiau, ką veikti gyvenime. Man patinka muzikanto gyvenimas ir aš noriu jį gyventi“, – sako svarbiausias nepriklausomos Lietuvos populiariosios muzikos atlikėjas Andrius Mamontovas, po penkerių metų pertraukos sugrįžtantis su naujais kūriniais ir nauju albumu „Degančios akys“. Klausytojus jis pasieks spalio 7-ąją.

Dovaidas PABIRŽIS

– Praėjo 5 metai nuo pastarojo jūsų albumo „Elektroninis Dievas“ pasirodymo. Tai gana ilgas laiko tarpas. Kokie metai jums tai buvo? Muzikantai dažnai sako, kad išleistas albumas apibendrina ir tam tikrą kūrybinį laikotarpį.

– Yra bent keli aspektai, kodėl pertraukos tarp mano albumų ilgėja. Visų pirma, norint prikaupti naujų išgyvenimų, jausmų ar įspūdžių, iš kurių vėliau atsirastų dainos, reikia vis daugiau laiko. Pats sau keliu didesnius reikalavimus. Parašius dainą norisi, kad kiekvienas garsas ir žodis joje būtų toks, kad tau visiškai patiktų. Į save žiūriu priekabiau.

Kita vertus, tiek metų būdamas scenoje aš taip pat suprantu, kad atėję į koncertus žmonės labiau nori mano senųjų dainų. Todėl naujas albumas jau turi atsirasti tada, kai jis iš tikrųjų subrendo. Žinoma, galima būtų kasmet kepti, bet nesinori to daryti bet kaip, paviršutiniškai. Norėjosi ir įrašyti gerai, ir surepetuoti, ir paieškoti įdomių sprendimų. Tam reikia laiko. Turiu ir įvairios kitos veiklos, todėl ne visada būna taip, kad viską galiu aprėpti. Kai ką šiek tiek atidedu, paskui vėl grįžtu.

Albumas visada yra savotiškas dienoraštis – tu išgyveni skirtingus įspūdžius, nuotaikas, o visa tai atsispindi muzikoje. Šis albumas nostalgiškesnis, šiek tiek su prisiminimų nuotrupomis. Ne visada žinau, ar visi tie prisiminimai tikri, yra šiek tiek kažko ir iš fantazijų pasaulio. Norėjosi romantiško, šviesaus liūdesio. Kol kas manau, kad šį sumanymą pavyko įgyvendinti. Aišku, žiūrėsime, kaip priims klausytojai.

– Vasarą šias naujas dainas grojote gyvai visoje Lietuvoje. Kaip jas sutiko klausytojai?

– Koncertuose grojome ne visą albumą, maždaug septynias dainas. Nusprendžiau prisiminti, ką reiškia, kai koncertuoja jauna grupė, kuri dar neturi išleisto albumo. Prisimenu „Foje“ pradžią, kai dar neturėjome albumo, tuomet žmonės koncertuose girdėdavo naujas, negirdėtas dainas. Paskui viskas apsivertė, įėjau į ritmą ir galiojo tradicinė schema: išleidžiamas albumas, paskui išsirengi į turą ir pan.

Šįkart norėjosi tą schemą sulaužyti ir vėl grįžti prie to pradinio momento, kai naujas dainas groji gyvai, koncerte pasitikrini, kaip jos skamba. Kartais būtent čia geriausiai matai, kur yra spragų: netinkama aranžuotė, skamba per lėtai, per greitai ar dar kas nors.

Turėjome 17 koncertų turą per Lietuvą. Vidutiniškai kiekviename mieste apsilankydavo apie tūkstantį žmonių, nors orai ne visur lepino. Tai džiuginantis rezultatas. Gargžduose, Utenoje atėjo apie pusantro tūkstančio žmonių. Turą įspūdingai ir smagiai baigėme sausakimšame Trakų pilies kieme. Lygia greta visą vasarą dariau įrašus. Pradėjome gegužės antroje pusėje, o paskutiniai potėpiai buvo padaryti rugsėjo pradžioje.

– Albumas „Geltona. Žalia. Raudona“ kalbėjo apie visuomenines, politines temas, „Elektroninis Dievas“ turi religinio atspalvio. Ar „Degančios akys“ turi kokių nors bendrų temų?

– Šio albumo tema yra romantika. Aš nesu socialinis atlikėjas, „Geltona. Žalia. Raudona“ temos požiūriu – išskirtinis albumas, tačiau paprastai aš nedainuoju dainų socialine tematika. Tai nėra mano arkliukas. Mane, kaip atlikėją, labiausiai pažįsta iš romantinių dainų, kartais šiek tiek ir filosofinių temų. „Geltona. Žalia. Raudona“ buvo tas momentas, kai norėjosi realizuoti savo pilietinę poziciją, tų elementų ten ir buvo, tačiau pats esu tas, kas esu, ir naujajame albume žmonės, kurie žino ir mėgsta mano muziką, ją čia iš karto atpažins.

– Ar galima „Degančias akis“ vadinti A.Mamontovo soliniu albumu? Koks yra kitų grupės narių indėlis?

– Šiame albume labai svarbus Sauliaus Prūsaičio indėlis. Daugelis žmonių klausia, ar tai bus koks nors duetas, bet jis čia negroja, yra albumo garso įrašymo prodiuseris. Saulius turi sukaupęs šiokią tokią senoviškų įrenginių kolekcijų – instrumentų, mikrofonų, pagamintų dar šeštajame ar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Įrašinėjome šia sena įranga, nes norėjosi senoviško, šilto jausmo. Skaitmeninis šiuolaikinės technikos garsas dažnai būna aštrus, jį visada reikia minkštinti. Mes naudojomės analoginiais įrenginiais, tai suteikė ir nuotaikos, ir tokį šiltą, apvalų garsą.

Kitas šio albumo prodiuseris yra Artūras Pugačiauskas, kuris suvedinėjo ir atliko galutines garso korekcijas. Žmonės, sėdintys prie pulto, visada yra labai svarbūs, nes nuo jų priklauso ne tik skambesys, bet ir tai, kaip muzikantas jaučiasi studijoje, kokia yra bendra nuotaika. Visa tai atsispindi kūrybos procese.

Dalį albumo dainų iš pradžių įrašiau namie vienas, padariau savotiškas demonstracines versijas. Taigi aranžuotės yra mano, nors, žinoma, kiekvienas muzikantas įneša tam tikrų savitų elementų. Kelis mėnesius, beveik visą pavasarį, prieš eidami į studiją mes repetavome tas dainas. Visas procesas užtruko apie pusę metų. Šį kartą tam norėjosi skirti daug laiko, ir man pavyko tai padaryti.

– Kaip vertinate savo dabartinį karjeros etapą? Ar neaplanko toks jausmas – štai jau pasiekiau viską, ko norėjau?

– Ir taip, ir ne. Kartais atrodo, kad jau norėtųsi naujų iššūkių. Bet noriu tęsti tai, ką darau, man patinka dainuoti savo dainas ir aš noriu tai daryti. Neturiu siekių kažką apversti aukštyn kojomis. Visada kažko ieškau, bandau, namie eksperimentuoju su muzika. Dabar iššūkių atsiranda dėl mažų, subtilių dalykų. Anksčiau iššūkis buvo surengti koncertą Vingio parke, dabar – sugroti bosinės gitaros partiją taip, kad įdomiai suskambėtų kažkuri nata.

Man labai patinka koncertuoti, važinėti po skirtingas vietas. Galbūt būtų galima sugroti du didelius koncertus per metus ir nesukti sau galvos, bet man patinka muzikanto gyvenimas ir aš noriu jį gyventi. Mėgstu atvažiuoti į kokį nors miestą, didelį ar mažą, įsijungti aparatūrą, patikrinti garsą ir groti. Jei šito nebūtų, nežinočiau, ką veikti gyvenime. To iš savęs nenorėčiau atimti.

– Kaip jums pavyksta po tiek metų scenoje imtis kažko naujo? Kas jums vis dar atrodo įdomu ir patrauklu?

– Ne viskas yra įdomu, būna, kad kai kurie dalykai tampa rutina. Kartais nebegali groti kai kurių dainų. Žmogus, kuris ateina į koncertą kartą per metus, tą dainą girdi vieną kartą, o kai pats groji keliasdešimt koncertų per metus, ateina momentas, kai kažkurios dainos tu jau nebejauti.

Žmonės vis dar nori ją girdėti, o tu jos nebegali nuoširdžiai groti. Tokiu atveju atidedu ją į šalį, kol šiek tiek užsimiršta, praeina kažkiek laiko, po to vėl galima sugrįžti. Tokia daina yra „Laužo šviesa“, ją kelerius metus iš eilės groju, paskui kelerius – ne. Šiuo metu aš neatlieku „Laužo šviesos“, nes ji jau šiek tiek užsitrynė. Norisi sulaukti momento, kai ji vėl suskambės. Tiesiog kartais reikia daryti pauzę, dėl to ir pertraukos tarp naujų albumų didėja. Norisi, kad tai netaptų rutina.

– Ar savo muzika vis dar siekiate populiarumo ir rašydamas dainą galvojate: štai ši daina tai tikrai bus hitas arba – aš noriu, kad ji būtų hitas? Per daugelį metų kūrybos procesas galbūt šiek tiek palengvėjo?

– Kai įrašinėju, apie tai negalvoju, svarbiausia, kad ji man patiktų. Tai ir yra viskas. O paskui, kai įrašas jau baigtas, kartais iš karto tai matai, kartais ne. Tiesą sakant, bandžiau iš savo naujojo albumo atrinkti, kokią kitą dainą pateikti radijui ir nuoširdžiai nežinojau, kurią pasirinkti. Man patinka jos visos ir negaliu kažkaip išskirti, kuri bus hitas. Vėl turbūt teks klausti žmonių. Tačiau aš apie tai nelabai galvoju, svarbu, kad man patiktų tai, ką darau. Tai yra atspirties taškas.

Dėl kūrybos būna visaip – kartais, kai „pramuša“, tai tik spėk užrašyti visą srautą, tačiau dažnai reikia ir daugiau laiko. Taip buvo visada. Pasikeitė tik tai, jog dabar kažką darydamas kartais supranti, kad tai jau darei ir kartojiesi. Yra tam tikra mano naudojamų išraiškos priemonių visuma, temos, kurios vyrauja mano dainose. Būna taip, kad pradedi galvoti apie dainą ir suvoki – palauk, aš apie tai dainą jau turiu, reikia surasti kažką naujo. Kam dar kartą apie tai rašyti? Tuomet tiesiog sustoji.

– Ar turite daug atidėtų į stalčių, kažkada neįrašytų ir ateičiai paliktų dainų?

– Praktiškai neturiu. Esu įrašęs daug įvairių bandymų su elektronine muzika, turbūt galėčiau išleisti kokius tris tokius albumus. Būna atlikėjų, kurie prirašo daug, o paskui iš to atsirenka. Aš taip nemoku – kai rašau dainą, noriu, kad ji būtų užbaigta ir aš imčiausi ją įrašinėti. Jei ji nepavyko, dažniausiai jos nesaugau. Kartais būna taip, kad daina, kurios neįtrauki į albumą, atranda savąją vietą kitame. Bet šiuo metu turiu gal vieną ar dvi tokias dainas, taigi praktiškai viską, ką esu sukūręs, esu ir išleidęs.

– Dėl ypač pagavaus priedainio vienas ryškiausių naujojo albumo kūrinių yra „Aukščiau debesų“. Ar sutinkate, kad populiariosios muzikos žanre priedainis yra pagrindinė geros dainos formulė?

– Populiarios dainos neabejotinai turi turėti priedainį, kurį visi norės dainuoti kartu. Tai faktas. Kad ir skaudžiausia tema Lietuvai „Eurovizija“ – ten gali nebūti dainoje posmų, bet turi būti priedainis. Tai svarbiausias dalykas, kai kalbama apie populiariąją muziką. Žinoma, yra išimčių. Esu parašęs žinomų ir populiarių dainų, kurios neturi priedainio.

Pavyzdžiui, „Foje“ daina „Aš numirsiu vis tiek“, kurią fanai, kiek žinau, labai mėgsta. Taigi tokios absoliučios taisyklės nėra. Tačiau pačios populiariausios dainos turi turėti įsimintiną, skambų priedainį. Kartais tai išeina, kartais ne, bet aš nedarau taip, kad sėdėčiau ir specialiai dainai galvočiau priedainį. Būna tokių kūrinių, kuriuose vietos priedainiui tiesiog nėra.

– Ar gerai dainai svarbesnis tekstas, ar melodija?

– Man turbūt svarbiau yra tekstas. Bet pirmiausia parašau muziką, o tada rašau tekstą. Kai muzika man patinka tiek, kad ji pradeda gimdyti tekstą, tada pradedu jį rašyti. Daina gera bus tada, kai abu dalykai neatsiejami. Būna instrumentinių dainų versijų, vadinamoji lifto muzika, kai, pavyzdžiui, saksofonu grojama kokia garsi melodija, bet tai nėra tas pats. Konkrečią dainą tu įsivaizduoji tik su tais žodžiais.

Bandžiau kai kuriuos savo kūrinius išversti į anglų kalbą, tačiau tai nepavyko, nes muzika gali būti tik su tuo konkrečiu tekstu, kuris buvo parašytas pirmiausia. Jei paimsi ir skaitysi geros dainos tekstą atskirai, kartais jis gali atrodyti banalus, naivus ar net nelogiškas. Bet kai tie žodžiai skamba su muzika, kuri sukuria nuotaiką, esant tai konkrečiai nuotaikai tas žodis įgauna visai kitą prasmę.

Čia ir yra dainos grožis, kai žodžiai įgauna galutinę prasmę tik su ta muzika ir tai tampa neatsiejama. Galima paimti labai gerą eilėraštį, sukurti jam muziką, bet tai nebūtinai bus gera daina.

– Ar sekate bendras muzikos pasaulio tendencijas? Galbūt tai kažkaip atsiliepia ir jūsų kūrybai?

– Kažkada stengiausi, kad tai atsilieptų, bet dabar tai nebėra svarbu. Man įdomi elektroninė muzika, daug jos klausausi, bet tai nereiškia, kad tai kažkaip atsispindi mano muzikoje. Labai mėgstu drum&bass, kai kuriuose mano kūriniuose yra keletas šio žanro motyvų, tačiau tai nereiškia, kad pats norėčiau padaryti tai, ko klausausi.

Norėtųsi, kad mano dainos, kurios galbūt neskamba labai moderniai šiandien, atrodytų taip pat ir po dešimties, ir po dvidešimties metų. Būtų tarsi už laiko ribų.

– Kaip vertinate tai, kad koks nors vaikinukas įdeda į internetą savo vaizdo klipą su mėgėjiškai įrašyta daina, surenka milijonus peržiūrų ir staiga tampa pasauline žvaigžde?

– Tai yra interneto galimybės ir tai yra nuostabu. Mes galime stebėti nuostabiausių ir neįtikėtinų istorijų bei nutikimų. Žinoma, tas šitaip išgarsėjęs vaikinukas niekada negros „Wembley“ stadione savo solinio koncerto. Tai paradoksas: kartais atlikėjai surenka labai daug peržiūrų internete, ir Lietuvoje yra milijonus peržiūrų turinčių atlikėjų, tačiau jie niekada negalėtų surengti koncerto „Siemens“ arenoje. Internetas nėra visiškai tikslus gyvenimo atspindys, bet tai įdomu.

– Didžiųjų festivalių organizatoriai skundžiasi, kad vyraujant tokiai greito rezultato muzikos pramonei darosi sunku rasti ir vidutinio lygio atlikėjų, kurie galėtų būti įdomūs bent valandą.

– Taip, tai tiesa. Kai išgarsėji su viena daina, tai nereiškia, kad gali išlaikyti dėmesį visą koncertą. Man teko stebėti Didžiosios Britanijos „X Faktoriaus“ nugalėtojo pasirodymą. Viena daina konkurse buvo labai įspūdinga, bet žiūrėti visą valandos ilgio koncertą buvo absoliučiai nuobodu. Taigi televizija ir internetas nebūtinai atspindi realybę. Atlikėjas, turintis didžiulę diskografiją ir daugelio metų patirtį, išlaiko tavo dėmesį visą koncertą.

Pavyzdžiui, pernai Lietuvoje koncertavo Peteris Gabrielis. Tai pasaulinės populiariosios muzikos elitų elitas, jis iš tų žmonių, kurie turi dievų statusą. Tačiau Vilniaus „Siemens“ arenoje susirinko tik trys tūkstančiai žmonių. Buvo šiek tiek skaudu, kad mūsų žmonės užmiršo vertinti gerą muziką. Koncertas buvo fantastiškas, neįtikėtino lygio tiek sceniniai efektai, tiek atlikimas, tiek dainos. Kiekvienas momentas buvo absoliučiai nuostabus.

Čia pat atvažiuoja atlikėjų, kurie turi keletą puikių dainų, ir viskas. Greita šlovė nesukuria atlikėjo, kuris turėtų ką žiūrovui duoti pusantros valandos koncerte.

– Ar Lietuvoje muzikantų kūryba sulaukia užtektinai atgalinio ryšio ir dėmesio? Kartais susidaro įspūdis, kad didžiąją dalį muzikos visuomenė gauna iš televizijos, o ten muzika įvelkama į tokį kontekstą, kuris nustumia ją į trečiaeilę vietą. Recenzijų iš esmės niekas nerašo ir dialogo apie tai, išskyrus „Eurovizijos“ konkursą, apskritai mažoka.

– Visuotinio intereso nėra, nes kas nori skaityti apie muziką? Žmonės nori skaityti apie buitiškesnius dalykus. Žvaigždės puikuojasi, kiek uždirba, kokį automobilį turi, kokią manekenę vedė. Vidutinė žmonių, skaitytojų ir vartotojų masė daugiausia kreipia dėmesį į šiuos dalykus.

Televizijos laidų aš niekaip negaliu pavadinti muzikinio gyvenimo dalimi, nes tai televizinis, o ne muzikinis produktas. Todėl išėję už televizijos ribų daugelis tų atlikėjų nesukuria to, ką iš jų padaro televizija. Reikia labai aiškiai tai suprasti ir žinoti.

Kai vyksta realybės šou ar kokie nors talentų konkursai, verda aistros, komisija ginčijasi, kažkas keikiasi, visi rašo komentarus – tas geras, tas blogas, tas gražus, kitas ne. Paskui tie dalyviai surengia turą per Lietuvą, dažniausiai tai būna koncertai, kuriuose jie dalyvauja visi kartu ir padainuoja po vieną dainą.

Iš principo žmonės ateina į tą koncertą kaip į dar vieną televizijos laidą, tik jau su bilietu. Buvo vienas kitas bandymas daryti atskirus koncertus, tačiau tai neišsivystė į kažką daugiau.

– Sutinkate, kad įrašyto albumo vertė šiais laikais tarsi devalvuota?

– Žinoma, internetas ir prieš 15 metų atsiradusi programa „Napster“ pakeitė įrašų pramonę visiems laikams. Anksčiau atlikėjai išleisdavo albumą ir važiuodavo į turą, kad tą albumą parduotų, o dabar atvirkščiai – išleidžia albumą, kartais net dovanoja jį nemokamai, kad galėtų surengti turą. Po truputį situacija nusistovi, internete yra labai daug platformų, kur legaliai prekiaujama muzika, ir tikrai daug žmonių ją perka, nors šalia gali parsisiųsti nemokamai iš piratinių šaltinių.

Pavyzdžiui, mano įrašų yra 38-iose interneto platformose. Žmonės juos perka, nors tai ir nėra kažkokie fantastiški skaičiai. Ir pats perku muziką, nes jei man patinka atlikėjas, aš noriu, kad jis gautų atlyginimą už tai, ką daro, ir kad turėtų pinigų kitam albumui išleisti. Aš pats iš įrašų pragyventi negalėčiau, pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis yra koncertai. Iš įrašų galima nusipirkti kokį nors naują instrumentą, atnaujinti savo bazę. Tą aš ir darau – pinigus už įrašus išleidžiu naujiems instrumentams.

– Per daugelį metų scenoje iš esmės matėte visą nepriklausomos Lietuvos populiariosios muzikos raidą, prie daugelio įvykių pats vienaip ar kitaip prisidėjote. Kuris įvykis jums atrodo labiausiai įsimintinas ir svarbiausias?

– Man asmeniškai labiausiai įstrigo 1986 m. „Lituanikos“ festivalis, kuris vyko Vidaus reikalų ministerijos rūmuose Žirmūnuose. Tai buvo trys dienos, kai visi ten atėję jautėsi taip, lyg gyventų Amerikoje. Taip tada atrodė. Ten buvo geriausios, naujausios, labiausiai uždraustos grupės iš visos SSRS – Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Leningrado. Tai buvo pirmas kartas, kai Vilniuje vyko toks festivalis, kiekvienas pasirodymas buvo išskirtinis, kiekvienas buvo savotiškai įdomus. Tačiau čia gal labiau ne apie lietuvišką muziką, o apie patį renginį.

Jei kalbame apie lietuvišką muziką, turbūt tai yra Roko maršai, ypač 1988 ir 1989 metų. Šie Roko maršai buvo labai svarbūs, ten grojo visos svarbiausios grupės, kelias iš jų mes atsimename ir šiandien – „Bix“, „Antis“, Foje“. Tai buvo ypatinga atmosfera. Žinome, kad prie to prisidėjo Sąjūdis, išsivadavimo nuotaikos, SSRS griūtis, pirmą kartą iškelta trispalvė. Buvo ypatingas laikas ir visi taip jautėsi.

– Bet visa tai iš dalies kilo dėl to, kad anksčiau tai buvo negalima, draudžiama, nepažinta. O jeigu kalbėtume apie tuos laikus, kai jau viskas tapo galima?

– Reikia gerai pagalvoti. Populiarioji muzika Lietuvoje, ta, kurią mes dažniausiai girdime viešojoje erdvėje, tikros muzikos mėgėjus dažniausiai nuvilia, nes tai yra skirtas vidutiniam klausytojui, sukramtytas produktas, kurį net sunku kartais vadinti kūryba. Tai produktas, sudėliotas iš tam tikrų elementų, kurie visiems patinka. O žmonės, kurie tai daro, iš to gyvena.

Jei kalbėtume apie tikrą, vertingą muziką ir atlikėjus, buvo toks Valdas Slabada ir jo 1995 m. išleistas albumas „Kelyje“. Aš jį vis prisimenu, pats prisidėjau prie to įrašo. Jame yra kažkas labai ypatingo – jo dainos, balsas, nuotaika. Sunku pavadinti tai popmuzika, tai ir ne rokas – kažkas ties folkloro riba. Bet tai tiesiog nuostabios dainos, kurios užgauna ir paveikia.

Per pastaruosius 5–7 metus atsirado daug jaunų įdomių atlikėjų, turinčių savitą braižą, skambesį, ir jie jį išlaiko: „Garbanotas Bosistas“, „Freaks on Floor“, pernai metų atradimas „ba.“. Šių metų pradžioje buvau pakviestas į Lietuvos hiphopo apdovanojimus ir buvau visiškai maloniai nustebintas, kiek yra įdomių šio žanro atlikėjų, kuriančių tekstus, muziką, ne vienas puikus poetas improvizuoja vietoje.

Tai unikalūs žmonės, kurie neina į blizgančias televizijos laidas, groja kažkur klubuose, turi savitą braižą. Tai įdomu ir suteikia vilties, kad auga nauja atlikėjų karta.

Labai sunku išskirti kažką vieną, tačiau, žinoma, „Ten Walls“, arba Marijaus Adomaičio, kūrinio šešta vieta Didžiojoje Britanijoje yra aukščiausias lietuvių populiariosios muzikos pasiekimas.

Linkiu, kad jis susitvarkytų ir išspręstų tas problemas, kurių pats sau sukėlė neapgalvotais veiksmais. Tai yra žmogus, turintis potencialo išvesti Lietuvos muziką į visiškai naują lygį. Nes jeigu pasiseks vienam atlikėjui, pasiseks ir dar keliems. Taip atsitiko Islandijoje, kai iškilo grupė „Sugarcubes“, o paskui jų vokalistė Bjork pradėjo solinę karjerą. Tai pakėlė visą islandų muziką į naują pakopą.

M.Adomaitis galėtų būti toks žmogus Lietuvoje. Tas skandalas jam turėjo būti labai skaudus smūgis, nes užlipus aukštai kritimas visada būna daug skaudesnis.

– Kokia, jūsų nuomone, geriausia visų laikų populiariosios lietuviškos muzikos daina?

– Viena tokių tikrai yra Kosto Smorigino „Paukščiai“. Tai daina, kurios klausaisi ir galvoji: kaip žmogus parašo tokią dainą, koks nušvitimas jį aplanko? „Paukščiai“ yra laikui nepavaldus kūrinys, kuris visada jaudins žmones ir skambės taip pat puikiai ir po šimto metų.