BFL

Neseniai išrinktas liberalcentristų lyderis A. Čaplikas po partijos suvažiavimo bravūriškai pareiškė, jog „Lietuva – konservatorių ir socialdemokratų įkaitė“. Esą nuo tokios situacijos Lietuvą gali išgelbėti tik „stipri trečioji politinė jėga“. Kaip jau turbūt supratote, tai, aišku, liberalcentristai.

Tokių liberalcentristo, (dar turime ir liberalsąjūdiečius)  samprotavimai nėra nei  nauji, nei originalūs, ko galbūt reikėtų tikėtis iš naujojo lyderio. Į tokį panašų „centrizmą“, kaip prisimename iš rinkiminių kampanijų retorikos,  pretenduoja ir darbiečiai, ir net tvarkiečiai su valstiečiais. Visos šios partijos pabrėžia tikrą ar tariamą konservatorių ir socialdemokratų priešpriešą, nuo kurios „trečiuoju keliu“  jie esą mėgina „gelbėti“ Lietuvą…

Tačiau pažvelgus atidžiau, matai, jog reali liberalcentristų praktika todėl ir dangstoma „centrizmu“ ar „trečiuoju keliu“, nes  nesilaikoma esminių liberalizmo principų. Ar, pavyzdžiui, galėjo abi liberalų partijos, dabartinės konservatorių koalicijos partnerės, pritarti 2008-jų „naktinei‘ mokesčių reformai, o iš tikrųjų mokesčių naštos padidinimui apskritai, o ir dar finansų krizės akivaizdoje? Ar taip buvo deklaruota jų programoje pagal kurią rinkėjai juos išrinko? Ir ar būtų už juos jų pačių rėmėjai balsavę, jei žinotų, jog mokesčiai bus padidinti, nesilaikant nei pažadų, nei programos, nei pagrindinių liberalizmo principų? Ir kokiam „centre“ liberalai gali būti, jei, atsakytų pirmo kurso politologijos studentas, liberalai yra dešinieji?

Dar daugiau. Nepaisant tiesioginio abiejų liberalų partijų dalyvavimo mokesčių kėlimo procese ir sprendimuose, taip pat ir balsuojant 2008-aisiais už tai Vyriausybėje bei Seime, liberalcentristai ir toliau kasmet, taip pat ir šiemet, Vilniuje ir Klaipėdoje veidmainiškai demonstratyviai organizuoja neva mokesčių mažinimo akcijas – ridena mokesčių naštos akmenį. Tiesa jau gerokai vėliau, nes jų kolaboravimo su konservatoriais valdžioje pasekmė – gerokai padidėjusi mokesčių našta, lyginant su ankstesniais metais.

Iš tikrųjų vadinamas „centrizmas“ ar „trečiasis kelias“ pagal esamą lietuvišką mūsų liberalų praktiką yra viso labo elementarus oportunizmas. Paprasčiau kalbant,  prisitaikėliškumas ir tik dėl valdžios. Juk tie patys centristai (ir net tie patys ministrai) nė nemirktelėję dirbo ir socialdemokratų, ir tebedirba konservatorių vyriausybėse. Tiesa, dėl to konservatorių ir socialdemokratų „priešprieša“, dėl kurios taip susirūpino naujasis liberalcentristų lyderis A. Čaplikas, anot jo paties, nesumažėjo ir šiuo metu yra pagrindinė Lietuvos problema.

Ne ką mažiau veidmainiški atrodo ir A. Čapliko pagraudenimai dėl totalinio Lietuvos žmonių sekimo, kuomet jis piktinasi valdančiosios koalicijos partnerio A. Anušausko aiškinimais dėl 70-ies tūkstančių leidimų operatyviniam pasiklausymui per metus. O ką pats A. Čaplikas, Seimo pirmininkės pavaduotojas, Seimo valdybos narys ar, pavyzdžiui,  jų partijos deleguotas vidaus reikalų ministras R. Palaitis, valdančiosios koalicijos partneriai, realiai šiuo klausimu nuveikė? Gal iškėlė šį klausimą koalicijoje ar Vyriausybėje? Ar užtenka „labai parastai“ pašnekėti apie pagrindinius liberalizmo principus – „laisvas žmogus, atvira visuomenė, stipri valstybė“ ir toliau užmerkti akis, ne tik stebint visų šių principų ignoravimą, bet ir dalyvaujant valdžioje, kuri tokius sprendimus priima?

„Naujas senas“ A. Čapliko centrizmas ne tik jau pakvipo naftalinu, bet rodo, jog mūsų liberalai senokai neturi naujų idėjų, o ir niekada neturėjo principų. Nors juos ir mėgina deklaruoti, vėl apgaudinėdami rinkėjus, ypač tampydami gatvėmis  mokesčių naštos akmenis ar aiškindami, jog visi aplinkui blogi, už viską atsakingi, o jie, vargšai liberalai, nuolatiniai visų atspalvių valdžių kolaborantai, dar ir pasuks Lietuvą „trečiuoju“, nors jau gerokai apžėlusiu pažadų samanomis, keliu.