Prognozės. Skundai, kad į darbo rinką išleidžiami ne tokie specialistai, kokių jai labiausiai trūksta, Lietuvoje jau tapo maldele. Antra vertus, užtikrinčiau pasakyti, kokie darbuotojai bus paklausūs ateityje, taip pat sudėtinga.

Miglą turėtų išsklaidyti vienas Vyriausybės prioritetų – specialistų kvalifikacijų žemėlapis. Apie tai kalbama jau ne vienus metus, bet kol jis bus parengtas, praeis dar keleri. Kadangi Lietuvos darbo rinka yra palyginti nedidelė ir gana jautri pokyčiams (tarkime, didelių užsienio kompanijų atėjimui), gaišatis – nepageidaujamas dalykas. Nepaisant neigiamų aspektų, pagrįstos darbo rinkos raidos prognozės reikalingos. Šioje srityje gerai sekasi Norvegijai. Panašią darbo rinkos paklausos ir pasiūlos prognozavimo sistemą ateityje norima įdiegti ir Lietuvoje. Apie Norvegijos patirtį ir kylančius iššūkius „Veidas“ kalbasi su tyrėja, statiste, dirbančia prie šios sistemos Norvegijoje, dr. Victoria Sparrman.

VEIDAS: Kaip Norvegijoje atliekamos specialistų paklausos darbo rinkoje prognozės? Į kokius svarbiausius aspektus būtina atsižvelgti?

V.S.: Naudojame daugiaaspektį modelį, orientuodamiesi į 15–20 industrijų. Prognozuojame darydami daug įvairių prielaidų: sakykime, atsižvelgdami į tarptautinę situaciją, prekybos sąlygas, galvodami, kokios turėtų būti naftos kainos, kokia galėtų būti Norvegijos eksportuojamos produkcijos paklausa, ir daug kitų. Visa tai sudedame į turimą modelį ir aiškinamės, kuria linkme turėtų plėtotis tam tikros pramonės šakos, veikiamos šių aplinkybių. Pagal tai sprendžiame, kokia turėtų būti pasiūla pagal skirtingus kompetencijų lygius. Šiuo metu esame nustatę šiuos: pirminis ugdymas, vidurinis ir pagrindinis išsilavinimas, povidurinis profesinis išsilavinimas ir tretinis mokymasis (universitetinės bakalauro ir magistro studijos – V.S.). Tai paklausos pusė. Taip pat gilinamės į skirtingas sritis ir tiriame baigiančius jaunuolius ar konkrečioje srityje veikiančius specialistus.

Darbo rinkos paklausos ir pasiūlos prognozes darome dvidešimtmečiui į ateitį.

VEIDAS: O kiek galima pasikliauti tokiomis specialistų pasiūlos ir paklausos prognozėmis? Kadangi jos sudaromos remiantis daugybe dinamiškų veiksnių, ar pasikeitus aplinkybėms viskas nesugriūva kaip kortų namelis?

V.S.: Prognozes darome atskaitos tašku laikydami dabartinę ekonomikos situaciją. Nenorime tiksliai pasakyti, kiek žmonių pageidautume įdarbinti kokioje nors industrijoje po dvidešimties metų, veikiau norime parodyti, kad štai čia – spėjama paklausa, o čia – spėjama pasiūla. Kartais tarp šių dalykų atsiranda plyšys. Tai nereiškia, kad tikrai manome, jog jis liks ir ateityje. Tiesiog norime pasakyti, kaip atrodys darbo rinkos situacija ateityje, jeigu nieko nesiimsime ir nekeisime. Pateiksiu pavyzdį: jeigu pamatome, kad ims trūkti medicinos seselių, vyriausybė turi skatinti tokių studijų pasirinkimą, parodyti, jog tapti slaugytoja – gera mintis.

Žinoma, pinigai, skiriami švietimo sistemai, taip pat turi būti atitinkamai perskirstyti, daugiau finansuojant medicinos seselių rengimą. Štai taip vyriausybė bandytų išvengti „tarpo“ – pasiūlos ir paklausos neatitikimo. Vadinasi, mums svarbu ne tiek būti tiksliems, kas iš tikrųjų nutiks, kiek prognozuoti, kas gresia, jei padėties nekeisime.

Pridėčiau, kad tai naudojama plačiau, ne tik darbo rinkos paklausai ir pasiūlai prognozuoti. Pavyzdžiui, tuo pačiu modeliu naudojamasi keturis kartus per metus prognozuojant ekonominę šalies situaciją, taip pat Norvegijos finansų ministerija jį pasitelkia sudarydama metinius biudžetus.

VEIDAS: Ar parengę prognozę ją nuolatos atnaujinate, plėtojate atsižvelgdami į kintančias aplinkybes?

V.S: Taip. Tarkime, dėl imigracijos į Norvegiją. Ji yra didelis iššūkis. Pavyzdžiui, dabar dirbame aiškindamiesi, kaip turėtų kisti norvegiški atlyginimai, atsižvelgiant į didelius imigrantų srautus. Aš nagrinėjau imigracijos poveikį bendram atlyginimų lygiui šalyje, ir gana aišku, kad imigrantai turėtų jį sumažinti. Tai gali lemti struktūros pokyčių efektas ir darbininkų derybinių galių, paveiktų imigrantų srautų, sumenkimas. Nuo tada, kai pastebėjome šį efektą, norime tiksliau suprasti, kaip tai paveiks žmones: ar tai labiau atsilieps aukštesnės, ar žemesnės kompetencijos darbuotojams. Šitaip stengiamės atnaujinti ir plėtoti prognozes atsižvelgdami į naują situaciją.

Kadangi Norvegijoje esama imigrantų, turinčių ir labai aukštą išsilavinimą, ir labai žemą, tai gali paveikti ir vienų, ir kitų specialistų darbo užmokestį. Tikrai nėra taip, kad atvažiuotų tik žemos kompetencijos darbo rinkos dalį „padengiantys“ imigrantai. Pridėčiau, kad daug profesinių sąjungų Norvegijoje apima ir joms nepriklausančius žmones. Vadinasi, net jei nepriklausai darbuotojų sąjungai, įmonėje gauni adekvatų atlyginimą, kaip ir priklausantieji. Kitaip tariant, yra tam tikros ribos dėl mažesnių imigrantų atlyginimų. Aišku, gali būti tarptautinių kompanijų, kurios samdo užsienio darbo jėgą ir darbuotojams moka mažesnius atlyginimus.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis Lietuvos vyriausybei, kad darbo rinkos prognozės duotų daugiau naudos?

V.S.: Jei Norvegijoje nebūtų buvę vyriausybės intereso, šis modelis nebūtų buvęs tinkamai išplėtotas. Buvo skiriamas finansavimas, skatinamas modelio tobulinimas – visa tai daryta norint sužinoti, kokiose pramonės šakose, kokiame ugdymo lygyje ateityje gali kilti problemų ir ar galima kažką padaryti, kad to būtų išvengta.

Vis dėlto turėčiau būti atsargi patardama Lietuvos vyriausybei, nes nežinau daugelio detalių. Gerai, kad domimasi darbo rinkos pasiūlos ir paklausos prognozavimu. Tik, manau, jums veikiau reikėtų daugiau apimančio modelio, nei mes turime Norvegijoje, ir susifokusuoti į pasiūlą bei paklausą pagal įgūdžius.

Pabrėžčiau, kad vienas norvegiško modelio sėkmės veiksnių yra tyrėjai, nuolatos atnaujinantys ir plėtojantys modelį. Be to, duomenų rinkimas, analizė ir modelio tobulinimas yra glaudžiai susiję. Kadangi mums gali būti nurodyta daryti prognozes skirtingiems ateities scenarijams, įgyjame daug reikalingos susijusios patirties – juk atliekame tyrimus įvairiomis darbo rinkos temomis. Reikia matyti platesnį vaizdą. Jei susikoncentruoji tik į darbo rinką ir neatsižvelgi į pramonės struktūrą, į galimą to raidą, nėra gerai. Deja, vyriausybė vis vien labiausiai orientuojasi į darbo rinkos pasiūlos ir paklausos prognozes, o mes, tyrėjai, suinteresuoti gauti atitinkamos papildomos informacijos, kad galėtume atnaujinti projekcijas.

VEIDAS: Kokios institucijos teikia tyrėjams reikalingus duomenis? Ar informacijos pakanka išsamesniems tyrimams?

V.S.: Naudojame nacionalinius statistinius duomenis iš penkių ugdymo lygių. Jei turime daug duomenų iš pramonės šakų ir penkių ugdymo lygmenų, iš to jau galima gauti daug informacijos. Sudėtingiausias dalykas – pasiūlos pusė. Sunku išplėtoti veiksmingą modelį, kad galėtum modeliuoti ateities pasiūlą darbo rinkoje. Tai priklauso nuo to, kiek žmonių pasitrauks iš darbo rinkos, kiek darbo jėgos į ją ateis, kokį išsilavinimą jie turės, kokio tipo išsilavinimą rinksis, jei nedarbo lygis kils, ir pan.

Be to, prisiminkime, kad vienas žmogus gali dirbti skirtingose srityse. Sakykime, mokytojas. Jam nebūtinai reikia dirbti mokymo sistemoje – jis, pavyzdžiui, gali darbuotis biurokratiniame, vyriausybiniame sektoriuje. Dar kitur.

VEIDAS: Kaip vertintumėte, ar profesijų reikšmė mažėja ir vis aktualesni tampa tam tikri įgūdžiai, leidžiantys darbuotojui lanksčiai prisitaikyti prie skirtingų darbo rinkos situacijų?

V.S.: Gal nesakyčiau, kad jos tampa ne tokios svarbios, bet tiesiog akcentuočiau, kad žmogus su tam tikru įgūdžių rinkiniu gali funkcionuoti skirtingų tipų darbuose.

VEIDAS: Ar rengiant tokias prognozes įtraukiamas ir įgūdžių lygmuo? Ar žiūrima, kokios kompetencijos taps svarbiausios ateityje?

V.S.: Ne, atsižvelgiama tik tiek, kiek įgūdžių reikia pagal ugdymo lygmenį.

VEIDAS: Ar rengiant prognozes naudojamasi tik nacionaliniais duomenimis, ar atsižvelgiama į kitų šalių darbo rinkos bei ekonomines prognozes?

V.S.: Atsižvelgiame į savo imigracijos srautus, kurie, be abejo, priklauso nuo to, kokia ekonominė situacija yra kitose šalyse. Imigracija priklauso nuo to, koks nedarbo lygis yra Norvegijoje ir koks jis kitose šalyse. Jei skirtumas didelis ir Norvegijoje šis lygis labai žemas, o kitose valstybėse aukštas, vadinasi, turėtų imigruoti daugiau žmonių. Taigi tai nėra uždaras modelis, stengiamės atsižvelgti, kas potencialiai mums aktualaus vyksta kitur.

VEIDAS: O ar matote kokių įdomių tendencijų, kaip darbo rinkoje keisis specialistų paklausa?

V.S.: Manau, kad ateityje bus labai svarbu turėti nors kokį išsilavinimą. Matome, kad darbuotojų, neturinčių išsilavinimo, poreikis stipriai kris. Taigi, jei kam nors turėčiau duoti patarimą, patarčiau studijuoti kažką, kas patinka. Nekompetentingos darbo jėgos nedarbo lygis bus kur kas didesnis nei kompetentingos.

VEIDAS: Lietuvos darbo rinka palyginti nedidelė. Tai reiškia, kad į rinką įėję nauji stambūs darbdaviai arba dideli jau esamų kompanijų veiklos pokyčiai gali greitai pakeisti padėtį, o visos prognozės tapti nebeaktualios. Ar yra kokių nors būdų nuo to apsisaugoti?

V.S.: Jei pažiūrėtumėte į Norvegijos ekonomiką, visada turime porą prognozuojamo bendrojo vidaus produkto (BVP) skaičių. Su ir be naftos pramonės. Galima sakyti, tai panašu ir į jūsų situaciją. Šiuo atžvilgiu geriausia daryti prognozes su ir be tokių įmonių, taip pat praverstų rinkos jautrumo analizė. Sakykime, kas nutiks šalies ekonomikai, jei kuri nors iš tokių didelių kompanijų padidins tam tikrų darbuotojų paklausą ar jai seksis kitaip, nei manyta. Būtų išmintinga nusistatyti stambias, nemažą įtaką galinčias padaryti kompanijas ir pabandyti kurti ateities prognozes su jomis ir jas atmetus.

VEIDAS: Kokį vaidmenį šiame kontekste atlieka atlyginimai?

V.S.: Įprastose prognozėse, kaip turėtų sektis Norvegijos ekonomikai, atsižvelgiame į atlyginimų ir nedarbo lygio sąsają. Atlyginimai iš tikrųjų suderina darbo rinką. Vis dėlto savo darbo paklausos ir pasiūlos projekcijose šį aspektą ignoruojame. Ne todėl, kad būtų sunkiau, bet todėl, kad mums svarbiau pamatyti, kas nutiks, jei atlyginimai to nepadarys. Kad būtų aiškiau, pateiksiu paprastą pavyzdį: jei sakome, kad turėtume atsižvelgti į darbo rinkos derinimą, labai didelį atlyginimą turėtų gauti medicinos seserys, – taip į tokio tipo darbą galima pritraukti daugiau žmonių, atsiras daugiau besirenkančiųjų studijuoti šią profesiją. Vis dėlto mes nenorime nei paspartinti, nei sulėtinti atlyginimų pokyčių, kad atlyginimai šokinėtų aukštyn ir žemyn, – norime tvarios paklausos ir pasiūlos raidos.

Dr. Victoria Sparrman

Dr. Victoria Sparrman yra tyrėja, dirbanti „Statistics Norway“, pagrindinėje Norvegijos oficialiosios statistikos institucijoje. Ji yra atsakinga už Norvegijos darbo rinkos ir ekonomikos raidos prognozes. Šiuo metu V.Sparrman tiria Norvegijos atlyginimų aplinką po to, kai šalis patyrė didelių struktūrinių ekonomikos pokyčių: monetarinės politikos permainas, kovojant su infliacija, ir imigracijos srautų padidėjimą. Ji taip pat ketverius metus yra dirbusi Norvegijos finansų ministerijoje.

Vaiva Sapetkaitė