Ekonomikos analitikė, Vilniaus universiteto docentė, verslininkė Guoda Azguridienė naujosios koalicijos pažaduose mato ne konkrečius vaistus, kaip išjudinti ekonomiką ir palengvinti žmonių gyvenimą, bet populistinius siūlymus, kurie galėtų pabloginti ne tik ekonominę padėtį, bet ir susilpninti pilietinę visuomenę. Apie tai, kur gali nuvesti naujosios valdžios pažadai „Veido“ pokalbis su G.Azguridiene.
VEIDAS: Į premjero postą pretenduojantis socialdemokratas Algirdas Butkevičius tarp svarbiausių pirmųjų darbų įvardijo gyvenamųjų namų renovaciją ir šilumos ūkio pertvarką, kuri leistų šildymui daugiau naudoti biokuro ir mažiau dujų. Jūsų nuomone, ar šie prioritetai sudėlioti teisingai?
G.A.: Bendrąja prasme galima sakyti teisingai, nes būsto šildymo klausimas šiandien turbūt aktualiausias kiekvienam žmogui. Tačiau, kaip tai padaryti, yra labai didelis klausimas. Jei jie žino, kaip tai padaryti normaliomis priemonėmis, nepermetant naštos iš vienos kišenės į kitą, tai puiku. Kita vertus, biokuras tikrai nepasiteisina šimtu procentu, jo sėkmė ribota. Biokuras yra tik viena iš galimų kuro rūšių, bet jis brangina maisto produktus – žemės plotai užimami ne maisto produktams auginti, todėl tai gali kirsti maisto produktų kainoms. Sprendimas atpiginti šildymą tiesiog perėjus prie biokuro yra problemos supaprastinamas, kuris neduos norimo rezultato.
VEIDAS: Lietuvos banko atlikta apklausa parodė, kad finansų institucijos nerimauja dėl besikeičiančios politinės valdžios ir galimų populistinių sprendimų. Kokie naujos valdžios sprendimai verslui ir šalies finansiniam stabilumui keltų grėsmę?
G.A.: Mąsčiau, ar naujai formuojamą koaliciją galima vadinti kairiąja. Manyčiau, tai labiau populistinė nei kairioji, nes pagal labai protingą viešųjų ryšių schemą, jie kalba tai, ką nori girdėti žmonės, ypač kurie nesigilina, bet balsuoja. O tokių dauguma. Sociologai ne kartą yra pabrėžę, kad rinkėjai pažadus pamiršta per dvejus trejus metus. Tad populistai niekuo nerizikuoja. Bus kiti rinkimai ir žmonės vėl norės girdėti pažadus. O kodėl baiminasi tie, kurie dirba – t.y. verslas? Nes ant jų kailio visa tai bus padaryta. Populistai išsiskiria tuo, kad jiems svarbu formaliai mojuoti vėliava, kad vykdo pažadus ir nesvarbu, kokia kaina tai bus pasiekta – didesnės emigracijos, protų nutekėjimo, bankrotų, ar korupcijos.
Aišku, pirmas dalykas, kuris kelia sarkastišką šypseną bet kam, kuris bent kiek supranta ekonomiką, tai minimalios algos priverstinis kėlimas. Štai iš ko kyla tokio teiginio populizmas – minimali alga versle turi būti uždirbta. Tas žmogus, kuris dirba, turi sukurti vertę, kuri parduodama rinkoje, kažkas savanoriškai už tai sumoka. Dalis koalicijos narių apie tai tikrai neturi supratimo, nes visą gyvenimą algą gauna ne iš savo darbo, parduoto rinkoje, o iš mokesčių mokėtojų pinigų. Kita dalis turi labai gerą supratimą, bet jiems nerūpi pasekmės. Nekreipiama dėmesio į tai, kad didės nedarbas, dalis įmonių bankrutuos, kad labiausiai bus nuskriausti geriausiai dirbantys žmonės. Verslas moka atlyginimus pagal tai, kiek žmogus uždirba, o dabar bus liepta pakelti atlyginimą nepriklausomai nuo to, ar žmogus jį užsidirba, ar ne. Ką reiškia, kad bus pakeltas atlyginimas visiems? Tai reiškia – ir tiems, kurie blogai dirba, ir tiems, kurie nemoka dirbti, ir tiems, kurie darbo metu sėdi internete ir nieko neveikia. Kaip turės šalia jaustis tie, kurie dirba gerai? Gal žmonės tikisi, kad darbdaviai proporcingai pakels visus atlyginimus? Iš ko jie tai padarys? Jei bus smarkiai keliamas minimalus atlyginimas, tai bus didžiulis smūgis, visų pirma, provincijai, smulkiam verslui ir pradedančiam verslui – kaip tik tiems žmonėms, kuriuos ginti turėtų kairieji.
VEIDAS: Kodėl, Jūsų nuomone, verslas sunkiai pakeltų minimalaus atlyginimo padidinimą iki 1000 Lt?
G.A.: Gal valdžia mano, kad išėjo iš krizės, bet verslas neišėjo, nes žmonių pajamos nepadidėjo, situacija rinkoje realiai yra tokia pat, kaip buvo prieš metus. Verslas vos suduria galą su galu, o dabar jam liepia pakelti atlyginimus. O, ar naujoji koalicija lieps darbuotojams geriau dirbti už tuos 150 Lt? Nelieps.
Yra ir kitų niuansų – apie progresinius mokesčius nekalbėsiu, nes kaip dar labiau atbaidyti iš Lietuvos žmones, kurie gali dirbti, turi išsilavinimą, jau nesugalvosi. Kitas dalykas, Darbo partija pagal savo nuostatas linkusi daryti intervencijas ir išimtis. Ekonomikai tai itin nesveika. Ne bendrai gerinamos sąlygos, pavyzdžiui, mažinant mokesčių tarifą visiems, o gerinamos sąlygos tam tikram verslui – per PVM lengvatas, remiant tam tikras šakas, o kitų neremiant. Tai labai nesveika ne tik ekonomikai, bet ir pilietinei visuomenei, nes suaktyvėja lobizmas, favoritimas, daugėja biurokratijos (kiekvienos PVM lengvatos administravimas kainuoja). Tai ne tas kelias, kuriuo einama į sveiką visuomenę ar stiprią ekonomiką. Konkrečių vaistų, kaip išjudinti ekonomiką ir palengvinti žmonių gyvenimą, koalicijos narių programose nematau – matau daugybę populizmo.
VEIDAS: A.Butkevičius kalba apie vartojimo skatinimą. Kokių būdų matytumėte tai padaryti?
A.G.: Vartojimas niekaip neturi būti skatinamas. Žmonės vartoja tai ir tiek, kiek jie mano esant reikalinga. Vartojimas labai priklauso nuo žmonių lūkesčių. Jei žmonės pamatys, kad naujoji valdžia elgiasi tvarkingai, nedaro netikėtų ir žmonėms nenaudingų sprendimų, nesukelia sąmyšio, jie patys vartos daugiau. Bet neturime galimybių to tikėtis, nes jau kalbama apie progresinius mokesčius, minimalios algos kėlimą. Tie žmonės, kurie supranta, kad atlyginimas turi būti realiai uždirbamas, supranta, kuo šie pažadai gresia – nedarbu.
Vartojimas gali padidėti tada, kai žmonės patikės, kad bus geriau. O jie gali pradėti tikėti, kai pasimatys realūs gerėjimo ženklai, pavyzdžiui, sumažėję mokesčiai, padidėjusios algos – bet normaliai, o ne prievarta. Nereikia žmonių laikyti kvailiais ir galvoti, kad numečiau tris saldainius ir žmonės patikės, kad viskas bus gerai, ims leisti pinigus. Tokių naivuolių mažai. Žmonės jau pasimokę, gyvenę prieškrizinėje, krizinėjė, pokrizinėje Lietuvoje. Taip kad jokiu būdu neturi būti jokio dirbtinio vartojimo skatinimo. Galų gale aš žmonių vietoje įsižeisčiau – ką, nežinau, kada man vartoti? Politikai žmones laiko tokiais sraigteliais, kad net už juos sprendžia, kiek jie turi vartoti ir ką jie turi vartoti. Pavyzdžiui, politikai sugalvoja – tegu vartoja lietuviškas daržoves ir pritaiko joms PVM lengvatą. Jie kišasi net į žmonių asmeninį sprendimą, ką vartoti.
VEIDAS: Ar turint omenyje pažadus pakelti minimalų darbo užmokestį, skatinti vartojimą, realu išlaikyti ne didesnis kaip 2,5 proc. BVP viešųjų finansų deficitą, kuris numatytas dabartinės Vyriausybės parengtame biudžeto projekte?
A.G.: Manau, kad sudėtinga. Dėl to labai pergyvena finansų rinka. Jei vis dėlto bus toliau socialdemokratų stiliumi išlaidaujama, tai ir makroekonominiai rodikliai bus blogi, o mes už tai sumokėsime – infliacija, padidėjusiomis skolos aptarnavimo išlaidomis, pabrangusiu skolinimusi.
VEIDAS: Dabartinei Vyriausybei neblogai sekėsi medžioti ir pritraukti užsienio investicijas. Kaip, jūsų nuomone, tai seksis daryti naujai valdžiai?
A.G.: Priklauso, kokie bus jų prioritetai. Pagrindinis dalykas yra verslo sąlygos šalyje. Minimali alga nedaro įtakos užsienio investuotojų apsisprendimui, bet daro kiti dalykai. Pavyzdžiui, dabartinė valdžia buvo rimtai užsimojusi sumažinti biurokratinį reguliavimą. Priklauso, kaip nauja valdžia į tai žiūrės – ar taps lengviau įsigyti žemę, suderinti detaliuosius planus, kokie bus darbo santykiai, ar bus darbo jėgos, ar neišsigąs progresinių mokesčių, ar norės lietuviai dirbti? Visus šiuos faktorius vertina užsienio investuotojai.
VEIDAS: Kaip verslininkė, kokias įvardintumėte pagrindines darbą baigiančios Vyriausybės klaidas ir pasiekimus?
A.G.: Klaida – naktinė mokesčių reforma ir tai, kaip ji po to buvo komentuojama. Net pripažinus, kad tai klaida, nebuvo atsiprašyta, bet ir toliau buvo ginami tie sprendimai – nors ir labai žalingi. Antra klaida, privačios pensijų reformos sužlugdymas. O iš gerų darbų pats svarbiausias būtų verslui draugiško klimato kūrimas per kontrolės institucijas. Tai svarbiausias ir sunkiausias darbas, nes kalba eina apie vertybes, mentalitetą, perėjimą iš to policinio požiūrio į vakarietišką, kai institucijos turi padėti verslui. Kitas dalykas, aišku, fiskalinis konsolidavimas. Nepritariu metodams, kuriais tai buvo padaryta, bet ta užsispyrusi pozicija, kad negalima išleisti daugiau negu turi, padarė savo darbą ne tik biudžete, bet daugelio žmonių mąstyme.
VEIDAS: O kokius svarbiausius uždavinius matytumėte naujajai Vyriausybei?
A.G.: Ironiškai kalbant, būtų gerai, kad jie nieko nedarytų, nes jų siūlymuose nieko gero nematau. Tačiau būtų gražu, kad naujoji Vyriausybė nepultų atmetinėti to, kas iki dabar buvo padaryta vien dėl to, kad tai darė kita partija – nei žmonių, nei darbų prasme. Daugybė darbų valstybėje yra ilgalaikiai, tęsiasi per kelias kadencijas – įskaitant derybas su investuotojais, reformas, pažadus, pradėtus darbus, kad ir labai techninius. Tas tarpuvaldis labai gąsdina verslą, nes pralenda keisti projektai, viskas pakibę ore, nepriimami sprendimai.
Antras uždavinys – fiskalinės drausmės tęstinumas, kurį pasiekti buvo sunku – ne valdžiai, o žmonėms, nes mes sumokėjome tuos mokesčius, todėl vienu brūkštelėjimu iššvaistyti visa tai pakeliant kokias nors išmokas, būtų nusikaltimas.
Trečias uždavinys, kad tikrai būtų pasverti sprendimai mokesčių, energetikos srityje. Sutikčiau, su A.Butkevičiumi, kad turi būti daromi visų lygių žingsniai dėl energetikos, ypač lokalios – šildymo. Tie skandalai, kurie neseniai kilo dėl Vilniaus šildymo įmonių pelnų ir augančių tarifų, neturėtų būti numarinti su naujos valdžios atėjimu.

„Politikai žmones laiko tokiais sraigteliais, kad net už juos sprendžia, kiek jie turi vartoti ir ką jie turi vartoti.“