BFL

Pirmiausiai dėl to, kad pristatomi duomenys yra fragmentiški ir nepilni. O antra, parametrai, kurie, kaip informuojama, stebimi ir analizuojami – nėra pakankami. Darant išvadas apie „Nord Stream” realų poveikį turėtų būti įvertinti ir genotoksiškumo pokyčių tyrimų duomenys. Tai nuosekliausiai ir plačiausiai atliekami taršos tyrimai Baltijos jūroje, renkami metai iš metų nepriklausomose stotyse, pagal tarptautines mokslines programas. Ir jie rodo, kad per paskutinius du metus ryškiai padidėjo negrįžtamų genetinių pakitimų žuvų ir moliuskų populiacijose lygis daugumoje Baltijos jūros regionų, tarp jų – ir Lietuvos ekonominėje zonoje.

Remiantis minėtais duomenimis, 2010 metais septyniolikoje iš 100 tirtų vietų, viršslenkstinis genetinių pažeidimų lygis randamas visose tirtose žuvyse, t. y. pavojingai pažeisti 100 proc. individų, o DNR pažeidimų dažnis žuvyse kai kur padidėjęs net iki 200 kartų virš kontrolinės ribos. Baltijoje nustatytos net 45 ypač didelės genetinės rizikos zonos (iš 100 tirtų), kur pavojingas genetinių pažeidimų lygis randamas 80-100% tirtų individų. Daugumoje kitų tirtų vietų genetinių pažaidų lygis žuvyse gerokai viršija leistinas ekologiškai saugias ribas. Ypač neramina situacija pietinėje Baltijoje, taip pat Latvijos, Estijos vandenyse, kur eko-genotoksikologinę būklę 2010 metais galima būtų apibūdinti kaip artimą katastrofinei.

Tad, nors „Nord Stream” pastangos pateikti informaciją apie projekto eigą – sveikintinos, svarbu pastebėti ir tai, kad šiuo metu „Nord Stream” pateikiami duomenys – kol kas nepakankami, jog galėtume džiūgauti dėl statybų poveikio menkumo. O ir laikyti juos objektyviais – rizikinga, kol jie nėra patikrinti nepriklausomų mokslininkų.

Taip pat lieka vis dar neatsakyta į klausimą, kodėl būtent dujotiekio tiesimo vietoje, palyginus su kitomis Baltijos jūros vietomis, taip padidėjęs genotoksiškumas. Ir greičiausiai sutapimu tokią situaciją pavadinti būtų sunku, nes viena tokio poveikio žuvims atsiradimo priežasčių – galimas užterštumas medžiagomis, patenkančiomis į organizmą, sujudinus nuodingomis nuosėdomis užterštą dumblą. Čia pats laikas prisiminti, kad ties Vokietijos krantais paskutiniai 27 kilometrai „Nord Stream” dujotiekio vamzdžio įkasti į dugną net 4-5 metrus, tad abejonių, kad kasantis į tokį gylį, visos susikaupusios nuodingos nuosėdos ir dumblas tikrai turėjo būti sujudintas, matyt, neturėtų likti.

Tokie ryškūs genotoksiškumo pokyčiai (vėžiniai susirgimai, kurie persiduoda ir palikuonims) galimi tik vykdant plačią intervenciją, dėl kurios ryškiai padidėja cheminis užterštumas, o vienintelė visiems žinoma tokio masto veikla pastaruosius dvejus metus yra būtent dujotakio statybos. O galbūt Baltijos jūroje niekam nežinant vykdoma ir kita veikla, dėl kurios sujudinamas užterštas dumblas ir didėja jūros cheminis užterštumas?

Tačiau grįžtant prie „Nord Stream” projekto poveikio stebėsenos derėtų užduoti dar kelis paprastus klausimus – jei jau teigiama, kad viskas atliekama, jog dujotiekis būtų kuo draugiškesnis aplinkai, kad būtų tinkamai vykdoma procesų jūroje stebėsena, kodėl pasirenkant 16 dujotiekio poveikio aplinkai kriterijų (apie tokį kiekį skelbia pati Nord Stream AG), atlikti tyrimai neapėmė ir genotoksiškumo pokyčių? Ar tie duomenys nebūtų vertingi, kalbant apie jūros būklę ir galimą žalingų medžiagų pasklidimo statybų metu poveikį?

Mano manymu, šie duomenys turėtų būtų įtraukti į „Nord Stream” ataskaitas, kurias konsorciumas turėtų teikti ir HELCOM, ir ESPOO sekretoriatams bei visoms aplink Baltiją esančioms valstybėms. Ne tik toms, per kurių vandenis tiesiamas dujotiekis (šiuo metu išsami informacija apie poveikį teikiama tik joms), bet ir poveikį patiriančioms (tarp jų ir Lietuva). Raginčiau „Nord Stream“ kuo greičiau pateikti išsamesnius turimus duomenis, o tiesiogiai poveikį patiriančias šalis, kurioms teikiamos ataskaitos, bendradarbiauti tarpusavyje ir teikti visuomenei kuo platesnę joms žinomą informaciją apie Baltijos būklę, kad matytume bendrą vaizdą ir galėtume objektyviai daryti išvadas dėl tikrųjų taršos priežasčių.

Pasikartosiu, Nord Stream AG dėmesys visuomenės informavimui, kuriam, tikriausiai, skiriama ir nemaža projekto lėšų dalis, gali būti pagirtinas. Tačiau nesinori, kad atsitiktų taip, kaip su poveikio aplinkai vertinimo aptarimu, kai daug keltų klausimų taip ir liko neatsakyti, o daugelis problemų užprogramuotos ankstyvoje projekto vystymo stadijoje. Pavyzdžiui, poveikio aplinkai vertinimo (PAV) objektyvumas. Ar galima apie jį kalbėti žinant, kad poveikio aplinkai vertinimas buvo pradėtas rengti tik praėjus keleriems metams nuo žemyninės dujotiekio dalies Rusijoje statybų pradžios? Pagal ESPOO reikalavimus, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje turėjo būti pilnai išnagrinėtos ir objektyviai palygintos visos įmanomos dujotiekio maršrutų alternatyvos (Amber ir Jamal II), įskaitant ir nulinį variantą – atsisakyti dujotiekio. Šis reikalavimas nebuvo pilnai įvykdytas.

Jau tvirtinant PAVą, deja, buvo aišku, kad Nord Stream AG nepakankamai įvertino Baltijos jūros, kuri yra žinoma kaip labiausiai užteršta jūra pasaulyje, taršos lygį, nors apie galimus pavojus kalbėjo ne vienos pajūrio valstybės mokslininkai ir specialistai. Matyt, įsiklausyti nebuvo patogu? Todėl ir statybos bei galimos tokios veiklos neigiamos pasekmės aplinkai buvo nepakankamai įvertintos.

Kad Nord Stream AG, nepaisant plačios informacinės kampanijos, nesugebėjo įtikinamai atsakyti į visuomenės susirūpinimą dėl projekto poveikio Baltijos jūros ekosistemai, rodo ir bandymų Suomijos, Danijos ir Lenkijos teismuose užprotestuoti leidimus statybai atvejai.

Be abejonės, tokie faktai nedidina pasitikėjimo ir nesukelia tikro optimizmo bangos, po to, kai buvo paskelbta, jog jūrai nieko bloga neatsitiko, o užterštas dumblas – tik pakeltas ir padėtas atgal. Manau, kad galutinį žodį dėl tikro „Nord Stream” dujotiekio poveikio aplinkai turėtų tarti tarptautinės institucijos ir nepriklausomi mokslininkai, ir tik įvertinus visus įmanomus taršos žymenis. Tuomet mes, gyvenantys prie jūros ir tie, kuriems Baltija išties rūpi, o taip pat – ir mūsų bei jaunosios kartos sveikata, turime reikalauti, kad jokių landų neparodyti realios situacijos – nebeliktų.