BFL

Sveikata. Virusinė liga, kuri Lietuvoje įveikta, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kasmet iš žmonijos glėbio išplėšia per 55 tūkst. gyvybių. „Centrinę nervų sistemą paralyžiuojanti ir mirtį sėjanti pasiutligė lietuviams, esantiems savotiškoje geografinėje sankryžoje, neturėtų tapti pamiršta istorija. Juolab kad laukiniai žvėrys jokių valstybių ir jų sienų nepaiso“, – primena biomedicinos mokslų daktaras, zoologas bei ilgametis Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Egidijus Bukelskis.

VEIDAS: Dar prieš dešimtmetį Lietuvoje kasmet nuo pasiutusių gyvūnų nukentėdavo iki 8–11 tūkst. gyventojų. Kaip keitėsi ši statistika pastaraisiais metais?

E.B:. Galime pasidžiaugti, kad nuo 2006 m. pradėjus vakcinuoti laukinius gyvūnus pasiutligės protrūkis mūsų šalyje sustabdytas: liga kiekvienais metais vis labiau slopo. Šiuo metu nuo kitų šalių tuo ir skiriamės – Lietuva ėmėsi labai atsakingo žingsnio šiai ligai sutramdyti. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atliko milžinišką darbą, kad sutramdytų pasiutligės protrūkius, kurie kasmet turėdavo didelę reikšmę visai visuomenei. Remiantis Maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, dar 2010 m. Lietuvoje užfiksuoti 33 pasiutligės atvejai 2011 m. – 14, 2012 m. – penki, 2013 m. – vienas, o 2014-ieji į šalies istoriją įėjo kaip metai, kai pasiutligė buvo sutramdyta. Iš panašiai 400 įtartinų atvejų užsikrėtusių gyvūnų nenustatyta. Kaip matyti iš statistikos, paskutiniai pasiutligės židiniai aptikti ties siena su Baltarusija, o tai tiesioginis įrodymas, kad ši liga atkeliauja iš mūsų kaimynų.

VEIDAS: Ar žinoma, kiek gyvybių yra nusinešęs pasiutligės virusas?

E.B:. Skaičiuojama, kad Lietuvoje nuo 1964 m. iki šiandienos užfiksuota vienuolika mirtinų atvejų. Mano nuomone, kiekvienas jų yra tragiškas. Tačiau tinkamai organizavus medicininį aptarnavimą ir informavus gyventojus, kaip elgtis įkandus laukiniam gyvūnui, situacija suvaldyta. Lietuviai žino, kad patekus į užsikrėtusių gyventojų rizikos grupę vakcinacija, padedanti išvengti nelaimingų mirties atvejų, būtina. Pats vakcinavimas nebėra toks skausmingas kaip ankstesniais metais, todėl viskas, ko reikia turėjus kontaktą su galbūt pasiutlige sergančiu gyvūnu, – nedelsiant kreiptis į gydymo įstaigą ir skiepytis nuo pasiutligės viruso. Reikėtų žinoti, kad užsikrėtus šia liga tai vienintelis būdas išgelbėti gyvybę.

VEIDAS: Galbūt šiandien jau žinoma, kas lemia pasiutligės protrūkius laukinėje gamtoje?

E.B:. Pirmiausia tai neatsiejama nuo laukinių gyvūnų populiacijos pagausėjimo. Kita vertus, pasiutligė siautėjo visais laikais. Bet pastaraisiais 30–40 metų gyventojai vis daugiau laiko praleidžia ilsėdamiesi gamtoje, dažniau augina naminius gyvūnėlius (šunis ir kates), kurie per kontaktą su laukiniais gyvūnais padidina riziką užsikrėsti pasiutlige. Lietuvoje juodžiausias ir liūdniausias laikotarpis buvo nuo 1990 iki 2005 m.: tuo laikotarpiu pasitaikydavo nuo 1,5 iki 2,5 tūkst. užsikrėtusiųjų.

VEIDAS: Kas, jūsų nuomone, galėjo lemti pasiutligės protrūkį Lietuvoje?

E.B:. Kaip zoologas, esu linkęs sieti šią ligą su laikotarpiu, kai žmonės prisijaukino šunis. Jei tikėsime PSO duomenimis, didžioji dalis užkrėtimų (net 99 proc.) yra būtent nuo šunų, kuriems įkando ir užkrėtė laukiniai gyvūnai. Taigi šunys – tarpinė grandis, dėl kurios liga išplito visame pasaulyje. Nors šiuo metu pasiutligė mūsų šalyje ir suvaldyta, neužmirškime, kad gyvename šalia kaimyninės Baltarusijos, kur ši problema neišspręsta. Esame didesnės rizikos zonoje, todėl neturėtume užmigti ant laurų. Atsidūrę savotiškoje valstybių kryžkelėje turime prisiminti, jog pasiutligė gali bet kada grįžti, juolab kad ir laukiniai gyvūnai valstybės sienų nepripažįsta: gali tvorą peršokti ar pro ją pralįsti.

VEIDAS: Pagal kokius požymius galime spręsti, kad gyvūnas užsikrėtęs pasiutligės virusu?

E.B:. Atpažinti pasiutligę galime ne vien iš to, kad gyvūnas – paklaikusiomis akimis, varvančiomis seilėmis ar agresyviai nusiteikęs. Gana dažnai žmonės susiduria su šiek tiek kita, netipiška pasiutligės forma. Gali būti, kad iš miško atbėgusi laputė glaustosi prie kojų, laka pieną su šuniuku iš vieno dubens, o po kelių dienų randama negyva. Nagrinėdami šiuos atvejus visuomet atkreipiame dėmesį į pakitusį gyvūno elgesį: įprastai laukinis žvėris vengia žmogaus draugijos, o pernelyg draugiškas jo elgesys jau turėtų sukelti įtarimą. Todėl neįprastai besielgiančių gyvūnų nereikėtų glostyti ir prisileisti prie savęs ar savo vaikų, o juo labiau neštis jų į namus. Taip pat neturėtume manyti, kad pasiutligė mums nebepavojinga: ligos platintojų bet kuriuo metu gali patekti iš kaimyninių šalių, todėl turėtume vakcinuoti savo augintinius.

Medžiotojai pagal savo išgales irgi prisideda prie laukinių gyvūnų populiacijos sureguliavimo. Kai gyvūnų skaičius nėra pernelyg gausus, jie nebėga į miestus ir nesikuria šalia žmogaus (pakanka ėdesio), taigi pavojaus išvengiama.

Iš laukinių gyvūnų dėl pasiutligės pavojingiausi usūriniai šunys, lapės, lūšys. Tinkamai su jais elgdamiesi išvengtume pavojingų ligų protrūkio ir užtikrintume savo sveikatą.

VEIDAS: Ant žmogaus odos įkandimo žymes palikęs galbūt pasiutęs gyvūnas ne visuomet sugaunamas. Kaip elgtis tokiomis aplinkybėmis?

E.B:. Pasiutlige įprastai užsikrečiama dviem būdais: gyvūnui įkandus arba turėjus su juo kontaktą per jo skysčius, pavyzdžiui, seiles. Reikėtų žinoti, kad kai kada pasiutligės virusą galima pasigauti gyvūną glostant: žmogaus rankose yra mikroskopinių įtrūkimų, kurie gali būti lemtingi. Tačiau vakcinos atsargų mūsų medikai turi, taigi esant bent menkiausiam įtarimui, net jei įkandusio gyvūno ir nepavyks sugauti, vertėtų kreiptis į medicinos įstaigą ir skiepytis.

Užkrečiamųjų ligų profilaktikos centras gyventojus visuomet nukreips į reikiamą gydymo įstaigą ir neatidėliotina pagalba bus suteikta. Tačiau jei nutiko taip, kad žmogų apkandžiojęs gyvūnas (šuo, lapė, kiaunė ar usūrinis šuo) – šalia, reikėtų jį nedelsiant karantinuoti ir kreiptis į valstybinę Maisto ir veterinarijos tarnybą, kad gyvūnas būtų ištirtas.

Kiekvienoje šalyje pasiutligės virusą platina vis kiti gyvūnai: tarkime, Centrinėje arba Pietų Amerikoje – šikšnosparniai, Indonezijoje didžiausias pavojus kyla nuo beždžionių, Indijoje ir Meksikoje – nuo laukinių šunų ir pan. Todėl į egzotiškesnį kraštą besiruošiantiems gyventojams prieš mėnesį reikėtų pasirūpinti išankstine vakcinacija (per mėnesį atliekami trys skiepai).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.