Kad būtų aiškiau, apie kokios svarbos valstybės gyvenimo sritį kalbamės su Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktoriumi Žydrūnu Plytniku, pirmiausia keli skaičiai.

Suma, kuri šiemet suksis viešuosiuose pirkimuose, grįžta į prieškrizinį lygį – bus netoli 13 mlrd. Lt. Tai maždaug 1,5 mlrd. Lt daugiau nei visos šių metų „Sodros“ išlaidos ir per 3 mlrd. Lt daugiau nei pajamos, arba daugiau nei du trečdaliai valstybės biudžeto pajamų, neskaičiuojant ES paramos lėšų. O įvairūs ekspertai tvirtina, kad maždaug trečdalis viešiesiems pirkimams Lietuvoje išleidžiamos sumos iššvaistoma ar pasisavinama.
Ar apmaldė nesąžiningų asmenų apetitą tarpti valstybės sąskaita pastaruosius kelerius metus sugriežtinta pirkimų kontrolė?

Ž.P.: Tarnybai vadovauju pustrečių metų ir matau: įžūlumas neslūgsta. Viešųjų pirkimų sistemoje sukasi dideli pinigai, ir yra didelis tam tikrų jėgų bei struktūrų interesas bet kokia kaina apeiti įstatymą.
Griežta STT, Valstybės kontrolės, Viešųjų pirkimų tarnybos kontrolė, kai kurios Viešųjų pirkimų įstatymo pataisos užkardė dalį tokių galimybių, bet viešieji pirkimai tokia sritis, kad čia vos užtaisoma viena landa – jau atsiveria kita. Prie to prisideda ne tik prekių ar paslaugų tiekėjai – ir pačiose perkančiosiose organizacijose bandoma gudrauti surašant tam tikras sąlygas, o viešuosius pirkimus reglamentuojantį įstatymą politikai bando patempti kiekvienas į sau naudingą pusę.
Viešųjų pirkimų įstatymas – vienas dažniausiai keičiamų: neskaičiuojant nepriimtų siūlymų, 2010 ir 2011 m. jis keistas po penkis kartus, 2012 m. dukart. Vienu keitimu kažkas liberaliau nustatoma – kitu sugriežtinamas reglamentavimas, vienu sumažinama administracinė našta – kitu didinama ir pan. Visų pirma reikėtų visiems sutarti, kokia linkme siekiama tobulinti viešųjų pirkimų sistemą, o tada keisti įstatymą sistemiškai. Tačiau tam politikai turi norėti skaidrinti šiuos procesus.
VEIDAS: Esate viešai paskelbęs konkrečių faktų, kaip stambiausių viešųjų pirkimų laimėtojų sąrašai koreliuoja su partijų stambiausių rėmėjų sąrašais. Ar, jūsų manymu, partijų finansai bent kiek skaidrėja uždraudus jas remti juridiniams asmenims?
Ž.P.: Politika ir verslas taip glaudžiai suaugę, kad, manau, turės praeiti daug laiko, kol politika Lietuvoje bus tikra politika, o verslas eis savo nepolitizuotu keliu. Manau, vienas neigiamiausią efektą davusių pastarųjų metų pokyčių – kad politinės partijos neteko perkančiųjų organizacijų statuso, todėl joms neprivalomas Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų taikymas. Kad politinės partijos sau pasidarė išimtį, skaidrumo neprideda. Jokioms institucijoms, taip pat ir partijoms, kurios naudojasi valstybės ar savivaldybių biudžeto lėšomis, išimčių neturėtų būti. Europos Komisija netrukus turėtų pareikšti nuomonę, ar tokia išimtis gali būti taikoma.
O kaip kai kurios partijos elgiasi su pinigais, puikiai iliustruoja dabar nagrinėjama Darbo partijos byla. Jei partijoms būtų taikomas Viešųjų pirkimų įstatymas, dalis potencialių piktnaudžiavimo atvejų atsisijotų, būtų daugiau skaidrumo, o tada mažiau valstybės lėšų reikėtų ir partijoms remti. Vien draudimo juridiniams asmenims remti partijas neužtenka.
VEIDAS: Kurie VPT tirti viešieji pirkimai jus pribloškė įžūlumu?
Ž.P.: Tarp pažeidėjų išsiskiria Vilniaus savivaldybė. Tikrindami „Vilniaus energijos“ skaitiklių pirkimo konkursą nustatėme, kad beveik 172,5 mln. Lt sutartis pažeidžiant įstatymą buvo pasirašyta su bendrove „Axis Industries“. Net su policija bandėme surasti įtarimų sukėlusius asmenis: jie ir iš darbo bėgiojo, ir atostogų pasiimdavo, ir policijai namie durų neatidarydavo – tempė kiek įmanydami, nes žino, kad yra senaties terminai, kurie viešųjų pirkimų tyrimuose galėtų būti daug ilgesni.
Dar vienas įžūlus pavyzdys – Visagino atominės elektrinės pirkimai, kai pirkdama teisininkų, žiniasklaidos paslaugas perkančioji organizacija neteisėtai save priskyrė prie komunalinio sektoriaus įmonių, kad galėtų pasirinkti sau naudingesnį neskelbiamų derybų pirkimo būdą.
VEIDAS: Tačiau viešuosiuose pirkimuose vyraujantis mažiausios kainos kriterijus (priešingu atveju beveik garantuotas pralaimėjimas konkurso rezultatus skundžiant teismui) neretai tampa ne taupumu, bet išlaidavimu ir pažangos stabdžiu. Ar taip nemanote?
Ž.P.: Viešųjų pirkimų įstatymas numato du lygiaverčius pasiūlymų vertinimo kriterijus: ekonomiškai naudingiausio ir mažiausios kainos, o supaprastintuose nedidelės vertės pirkimuose leidžiama įvertinti pateiktus pasiūlymus pagal pirkimo dokumentuose nusistatytus kriterijus.
Pagal mažiausią kainą dažniausiai perkami automobilių degalai, elektros ar šilumos energija, darbai, kai perkančioji organizacija jau turi išsamią projektinę dokumentaciją. Bet geriau tinka ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijus, kai svarbu pasiekti, kad perkamas objektas būtų kuo kokybiškesnis, funkcionalesnis, pigesnis aptarnaujant ir plėtojant, efektyvesnis. Tokiais atvejais VPT siūlo pasiūlymus vertinti pagal ekonominės naudos kriterijų. Tačiau jis taikomas vos 5–6 proc. visų viešųjų pirkimų.
Kodėl? Pirma, ankstesnė VPT politika buvo tokia, kad propaguota mažiausia kaina, kaip lengvesnis ir neva mažiau problemų keliantis pirkimas, nors paskui reali prekės ar paslaugos kaina išauga trigubai, jei pirksi, pavyzdžiui, prastą kompiuterį. Taip neefektyviai išleidžiamos lėšos ir nepasiekiama rezultato.
Ekonominio naudingumo kriterijaus platesnį naudojimą stabdo viešųjų pirkimų specialistų kompetencijos stygius ir nenoras atsidurti teismuose, nes daug sudėtingiau aprašyti visus reikalavimus, jiems suteikti lyginamuosius svorius. Tačiau pasitaiko, kad tyčia naudojamas mažiausios kainos kriterijus, iš tikrųjų taip tik išauginant kainą.
VEIDAS: Kodėl tuomet VPT domisi formaliomis procedūromis, bet ne galutiniu rezultatu, pavyzdžiui, kaip atrodo ir kiek iš tikrųjų kainavo mažiausios kainos principu įgyta paslauga išasfaltuoti kokį kelio ruožą?
Ž.P.: Viešųjų pirkimų įstatymas nustato, kad konkursų reikalavimai būtų daugiau orientuoti į galutinį rezultatą. Pernai spalį VPT įkūrėme naują Sutarčių priežiūros skyrių, nors kol kas jame dirba tik trys žmonės. Jie stebės, kokios buvo sąlygos konkurso pradžioje ir ar tikrai pagal jas nupirktas produktas ar paslauga. Iki tol galutinio rezultato VPT netikrindavo.
Žinoma, perkančioji organizacija turi sekti darbų eigą ir reikalauti, kad galutinis produktas būtų toks, koks aprašytas konkurso sąlygose. Jei atsiranda pretenzijų ar kyla įtarimų, tada VPT tiria, ar projektas įgyvendintas pagal viešojo pirkimo dokumentus.
Pavyzdžiui, Šiaulių bendrovėje “Toksika” pastatyti įrenginiai neatitinka konkurso sąlygų reikalavimų, todėl gamykla iki šiol neveikia. Mūsų Kontrolės skyrius visą surinktą medžiagą perdavė Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai. Kiek žinau, dabar vyksta ikiteisminis tyrimas.
VEIDAS: Lietuvos viešųjų pirkimų sistema kritikuojama už tai, kad stambiuose projektuose suabejojus dėl pirkimų skaidrumo projektai stoja ir taip kartais patiriama didelė finansinė žala. Užsienio šalyse tokiu atveju projektas vykdomas toliau, o jei įtarimai pasitvirtina, pažeidėjas atlygina padarytą finansinę žalą, nukentėjusysis gauna kompensaciją.
Ž.P.: Stengiamės nestabdyti projektų, bet jei VPT Kontrolės ar Rizikos skyriai įvertina, kad gali būti rimtų pažeidimų, tenka tai daryti. Jei jau pačioje projekto pradžioje kyla įtarimų dėl galimo piktnaudžiavimo, tikėtina, kad jis gali būti visai neįgyvendintas. Be to, jei įtarimų keliantys projektai nestabdomi jų pradžioje, paskui sunku išieškoti nuostolius iš kaltųjų, nes įmonės bankrutuoja, kaltų nelieka, valstybė praranda didžiules lėšas, laiką, galų gale ir patį projektą.
VEIDAS: Bet, pavyzdžiui, Danijoje toks mechanizmas veikia, tai kodėl pas mus negalėtų?
Ž.P.: Kai pasieksime Danijos mentalitetą, gal veiks ir pas mus. Visose šalyse yra viešųjų pirkimų pažeidimų, bet Švedijoje, Danijoje, kitose šalyse žmonės orientuojasi į valstybės gerovę, nes suvokia: jei padarys gerai ir teisingai, ir patiems bus geriau. Deja, pas mus dėmesys neretai nukreiptas tik į savo kišenę. Lygintis su tokiomis šalimis Lietuvai dar sunku. Kai bendrauju su švedų ar danų viešųjų pirkimų tarnybomis, jų darbuotojai nesupranta kai kurių mūsų aktualijų.
VEIDAS: Tad ar sustabdžius Klaipėdos suskystintų dujų terminalo dujotiekio statybos projekto sutarties pasirašymą nebus sutrikdyta Lietuvai svarbaus projekto eiga?
Ž.P.: VPT sustabdė šį viešąjį pirkimą gavusi dviejų vokiečių kompanijų pretenzijas dėl galimų Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų, o įvertinusi šių pažeidimų riziką padarė išvadą, kad tokie įtarimai gali pasitvirtinti. Kadangi sutartis dar nepasirašyta, VPT gali įpareigoti perkančiąją organizaciją ištaisyti pažeidimus. Nekreipiant dėmesio į gautas pretenzijas, Lietuvai tai gali daug kainuoti, nes neteisėtai sudaryta sutartis turi būti nutraukta, nebus pasiektas pirkimo tikslas ir bus prarasti pinigai. Stabdydama sutarties pasirašymą kokiam mėnesiui dviem, kol gaus dokumentus ir įvertins pirkimo teisėtumą, VPT siekia apginti viešąjį interesą.
VEIDAS: O ar normalu, kad viešųjų pirkimų konkursai taip dažnai skundžiami, ir dažniausiai dėl formalių reikalavimų? Kaip atbaidyti nuo noro piktnaudžiauti šia teise?
Ž.P.: Skųsti konkurso rezultatus – kiekvieno tiekėjo teisė. Tačiau teisybė – yra piktybinių skundėjų, kurie nelaimėję bando sužlugdyti projektą. Teismo procesas, skaičiuojant su apeliacijomis, trunka ir iki dvejų metų, o po tiek laiko projektas gali būti jau nebereikalingas. Beje, teismai patys galėtų rodyti iniciatyvą už nepagrįstus skundus piktybiniams skundėjams taikyti baudas.
Su teisingumo ministru Juozu Bernatoniu kalbėjomės, kad išgelbėtų specializuotas teismas, arba jei būtų įsteigta kokia speciali institucija, panašiai kaip prie VPT apie 2002-uosius veikusi ikiteisminių ginčų komisija. Tiesa, jos trūkumas buvo, kad teisinius dalykus sprendė ne teisininkai. Bet tokia komisija galėtų veikti nebūtinai prie VPT, svarbu, kad ji turėtų galių atsijoti akivaizdžiai nepagrįstus skundus.
VEIDAS: Esate siūlęs VPT darbuotojų skaičių didinti iki 277. Vis dėlto ar tikrai padėtų, jei prie kiekvieno pastatytume po kontrolierių? Gal įmanoma nesąžiningumą viešųjų pirkimų srityje užkardyti sisteminiais pokyčiais, įstatymų pataisomis?
Ž.P.: Neabejoju, kad VPT pasieks tokį darbuotojų skaičių. Dabar VPT yra 85 darbuotojai, tačiau keletą metų tarnybai buvo skiriamos naujos funkcijos, o darbuotojų – ne. Šiandien VPT patikrina tik 4 proc. viešųjų pirkimų, pagaunama tik maža dalelytė pažeidėjų.
VPT darbuotojų gausinimas susijęs ne tik su kontrolierių skaičiumi – jų reikia ir mokymų konsultavimo, sutarčių vykdymo priežiūrai, viešojo intereso gynimui, viešųjų pirkimų teisinės bazės stiprinimui. Esant tokiai situacijai, kokia dabar susidariusi Lietuvoje, užkardyti nesąžiningumą organizuojant viešuosius pirkimus tik įstatymų pataisomis neįmanoma. Jei nesąžiningi viešojo pirkimo dalyviai, ypač jei tiek konkurse dalyvaujančioji, tiek perkančioji organizacija, visada bus rastas būdas, kaip apeiti net ir patį tobuliausią įstatymą. Pavyzdžiui, sudarant įvairius draudžiamus susitarimus su kitais viešojo pirkimo dalyviais, ar kai pati perkančioji organizacija yra nesąžininga ir tik imituoja pirkimą. Pastarąją problemą būtų galima išspręsti, jei perkančiajai organizacijai būtų numatyta atsakomybė už tinkamai ir efektyviai jų veiklai skirtų lėšų panaudojimą, į tai būtų atsižvelgiama skiriant finansavimą kitiems metams.
VEIDAS: Kurios pastarųjų kelerių metų naujovės davė didžiausią teigiamą efektą, o kurios gal ir neigiamą? Ką dar siūlytumėte keisti?
Ž.P.: Teigiama tai, kad reikalaujama ne mažiau kaip 50 proc. pirkimų vykdyti elektroninėmis priemonėmis, įvesta prievolė pirkimo dokumentus skelbti kartu su su skelbimu apie pirkimą, reikalavimas perkančiajai organizacijai pirkimo dokumentuose pateikti subrangovų keitimo tvarką.
Naujovė – nuo šių metų Centrinė pirkimų agentūra tapo savarankiška viešąja įstaiga, gavo dideles galias ir per šiuos metus turi pasirengti nuo 2014 m. įsigaliosiančiai naujai tvarkai, kai valstybės įstaigos privalės pirkti pačias stambiausias, standartines prekes ir paslaugas per centrinę perkančiąją organizaciją.
Dar siūlysime priimti bendras supaprastintų pirkimų taisykles, nes dabar visi į jas prisirašo ko tik nori, ir padaugėjo pažeidimų. Skaidrumą taip pat padidintų viešai skelbiami viešųjų pirkimų komisijų protokolai. Pradėjome kurti elektroninę rizikos sistemą: dabar tikrintinus pirkimus, įvertindami rizikos veiksnius, atrenka VPT darbuotojai, o ateityje tai vertins elektroninė pirkimų rizikos sistema, nepriklausoma nuo žmogiškojo faktoriaus. Taip pat ketiname įkurti skambučių centrą, kuris konsultuos tiek tiekėjus, tiek perkančiąsias organizacijas.
Kursime ir naują centrinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą. Šiandien jau 83 proc. pirkimų vyksta elektronine forma. Tačiau problema ta, kad 2007 m. VPT su ES finansine parama įsigyta sistema lyg ir nebloga, bet VPT negali jos valdyti ar tobulinti: pagal sutartį penkerius metus ją aptarnavo sistemą pardavusi įmonė, o toliau 50 metų visos jos valdymo teisės perduotos trečiajam asmeniui – švedų įmonei „EUS Holdings Limited”, o už tos sistemos priežiūrą reikalaujamas 50–100 tūkst. Lt mėnesio mokestis. Tokių pinigų mes neturime, tad bandysime įsidiegti naują, paprastesnę ir lankstesnę sistemą, o svarbiausia – savo sistemą, kurią patys galėsime valdyti ir tobulinti.
VEIDAS: Ar tai nereiškia, kad ir pati VPT vykdė abejotino skaidrumo pirkimą?
Ž.P.: Praktiškai tai buvo pinigų išmetimas į balą, sąmoningai valstybę pririšant prie ilgalaikių įsipareigojimų. Be kita ko, vadovaujant ankstesniam direktoriui sistemą pirko iš “Hewlett Packard” bendrovės, kurioje dirbo ir akcijų, tegu ir labai nedaug, turėjo Rimantas Žylius, 2008 m. tapęs ūkio viceministru, vėliau ir ministru, ir kuravęs viešuosius pirkimus. Kaip jis galėjo būti atsakingas už VPT, nežinau. O mūsų etikos sargams – VTEK tai atrodė normalu.
Apskritai pastaruosius porą metų dėl viešųjų pirkimų tarp politikų nebuvo nei sutarimo, nei supratimo, nei aiškaus plano, kaip juos skaidrinti. Tikiuosi, dabar tai atsiras.