Lietuvos Vyriausybė svarstė daugybę emigracijos problemos sprendimo strategijų, tačiau emigracijos, ypač protų nutekėjimo nesustabdė. O ką siūlo patys svetur daug pasiekę mūsų tautiečiai?
Žilvinas Mecelis – vienas tokių, kuris jau gali rinktis, kurioje pasaulio finansų sostinėje dirbti už lietuvišku masteliu aukštą atlygį. Dabar jis dirba su Londone įsikūrusiu investicijų fondu „Covalis Capital“, anksčiau vadovavo investavimo padaliniui „Noble Group“ kompanijoje Honkonge, Niujorko investicijų fondo „Zimmer Lucas Partners“ departamentui, dirbo viename didžiausių Europos alternatyvaus investavimo fondų „GLG Partners“.
Ž.Mecelis stebisi, kad apskritai Lietuvos valdžia nesusieja protų nutekėjimo ir valstybės biudžeto. Aukštos kvalifikacijos specialistų emigracija itin skaudžiai kerta per mokesčių surinkimą, vadinasi, per valstybės ateities perspektyvas.
Ž.Mecelio idėjos, kaip realiai spręsti ir protų nutekėjimo, ir Lietuvos valstybės biudžeto – “Veido” interviu.

Ž.M.: Emigracija – ne tik socialiniai nuostoliai, kai žmogus išvažiuoja, dalis emigrantų vaikų auga atskirai nuo vieno ar abiejų tėvų, žlunga šeimos ir panašiai, bet ir didžiulis nuostolis valstybei, vertinant ateities mokesčių surinkimo perspektyvą. Tačiau Lietuvoje nevyksta gilesnės ir platesnės diskusijos ta tema, nors diskusija apie emigraciją turėtų būtinai apimti mokesčių mokėtojų skaičių ir mokesčių surinkimo lygį.
Jei nekuriame gerai apmokamų darbo vietų, prarandame nemažas mokesčių sumas ir skatiname emigraciją. Vos tūkstantis sėkmingų lietuvių, kurie čia, Lietuvoje, uždirbtų vakarietišką atlyginimą, galėtų išlaikyti dešimteriopą skaičių pensininkų, palyginus su tuo, kiek jų išlaiko tiek pat asmenų, gaunančių minimalią algą. Maža to, jei nebus aukštų pajamų darbo vietų, ne tik negrįš emigrantai, bet ir Lietuvoje gyvenantys protai ieškos tokių darbo vietų svetur. Taip valstybėje mažės žmonių, turinčių vertingų idėjų, o valstybės biudžetas negaus pajamų, kurių reikia pensijoms, mokytojams, policininkams gydytojams, valstybės investicijoms.
Didžiojoje Britanijoje ir kitose ES šalyse aktyviai dirbama, siekiant privilioti protus – net Portugalija visai neseniai įvedė ir tyliai reklamuoja lengvatines mokestines sąlygas aukštai apmokamiems profesionalams, tuo tarpu Lietuvoje tokia diskusija tik mezgasi.
VEIDAS: Ką konkrečiai siūlote, kad padėtis keistųsi?
Ž.M.: Pirma, reikia panaikinti mokesčių neteisybę. Lietuvoje darbo santykių sutartis yra sudarę apie 1 mln.žmonių, iš jų 300 tūkst. – valstybės sektoriaus darbuotojai, t.y. išlaikomi valstybės biudžeto. Vadinasi, apie 700 tūkst. žmonių, kurie dirba privačiame sektoriuje ir gauna palyginti su kitomis ES šalimis palyginti mažas vidutines pajamas (apie 1,7 tūkst. Lt į rankas) yra atsakingi už didžiosios dalies mokesčių į valstybės biudžetą surinkimą, t.y.sveikatos, švietimo, saugumo, socialinės apsaugos sistemų išlaikymą. Taip pat moka ir už daugumos 600 tūkst. pensininkų pensijas, valstybės įsipareigojimus, vaikų išlaikymą, oficialių bedarbių išmokas.
Tačiau apie 300 tūkst. įvairių nedirbančių pagal darbo santykius asmenų turi mokesčių lengvatų: 120 tūkst. ūkininkų, 60 tūkst. vykdančių individualią veiklą ir 40 tūkst. veikiančių su verslo liudijimais turi „Sodros“ lubas bei lengvatų pajamų mokesčiams (30 proc. sąnaudų atskaitą be pateisinamų priežasčių ir pan.). Kodėl tuomet IT specialistai, inžinieriai ar finansų analitikai turi mokėti visus mokesčius, nors tai – eksportą kuriančios profesijos, specialistai, galintys dirbti ir svetur, o lengvatiniais mokesčiais skatinamos dirbančiųjų grupės – daugiausia vietinių, kitose šalyse sunkiau pritaikomų profesijų veiklos, man niekas negali paaiškinti. Jei visi tie 300 tūkst. žmonių, turinčių mokesčių lengvatų, susimokėtų standartinius mokesčius, tai turėtų didžiulę paskatą ir kitiems brangiai apmokamiems žmonėms mokėti mokesčius Lietuvoje, o tai leistų padidinti neapmokestinamą minimumą ir iš to išloštų visi mažiau uždirbantieji.
VEIDAS: Kaip dar siūlote keisti galiojančius mokesčius?
Ž.M.: Pokyčius reikėtų daryti konstruktyviai, kad visi jaustųsi truputį pralaimėję, truputį laimėję. Pradėti reiktų nuo elementarių mokesčių sistemos pakeitimų – darbo santykiuose įvesti „Sodros“ įmokų lubas (juk išmokų lubos yra, o įmokų – ne), išlyginti kapitalo ir darbo apmokestinimą daugmaž ties 15 proc. riba ir, kaip minėjau, visiems kiek įmanoma suvienodinti mokesčius be išimčių. Mokesčių surinkimas turėtų padidėti, o per neapmokestinamo minimumo pakėlimą būtų galima mažinti mokesčius tiems, kurie gauna mažesnius nei vidutinius atlyginimus.
Lietuvoje apskritai mokesčius mokėti skatinama per baimę būti nubaustam. O atsiradus mokesčių teisingumo, solidarumo jausmui, tikiu, nors kažkiek mažėtų ir šešėlis. Tai sudarytų sąlygas kurti gerai apmokamas darbo vietas ir konkuruoti su kitomis šalimis dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Dabar mūsų valstybė su kitomis apskritai nekonkuruoja dėl gerai apmokamų darbo vietų, nėra net tokios strategijos. Didžioji Britanija, nepaisydama imigracijos problemų, turi imigracijos skatinimo programą gerai apmokamoms darbo vietoms aukštos kvalifikacijos darbuotojams, kovoja dėl protų, suteikia mokestines paskatas jiems čia atvažiuoti, nes ši valstybė supranta, kad reikia pritraukti gabių žmonių ir tokių mokesčių mokėtojų, kurie mokės didelius mokesčius. Beje, ir aš emigravau iš Niujorko į Londoną dėl šios priežasties ir pirmus trejus metus mokėjau perpus mažesnio nei standartinis tarifas mokesčius. Bet vis tiek valstybei tai apsimoka.
VEIDAS: Kalbate apie „Sodros“ įmokų lubas, apie solidarumą. Tačiau dabartinė valdančioji dauguma, atvirkščiai, žadėjo progresinius mokesčius ir kai kurie rinkėjai tik todėl už juos ir balsavo.
Ž.M.: Valstybėje, kuri turi tokią didžiulę emigracijos problemą, progresinių pajamų mokesčių įvedimas būtų didelė klaida, o progresinių pajamų mokesčių poveikis biudžeto surinkimui būtų labai negatyvus. Vienintelė Lietuvoje progresyvinių mokesčių kryptis, turinti perspektyvą – mažiau uždirbančiųjų asmenų mokesčių mažinimas bei didinimas leidžiamų atskaitymų (pavyzdžiui, už auginamus vaikus).
VEIDAS: Vis dėlto kaip paaiškintumėte Lietuvos dirbantiesiems, kurių atlyginimo vidurkis „popieriuje“ siekia 2,3 tūkst. Lt, kodėl jie turi atiduoti mokesčiams apie 500 Lt ir išgyventi už likusius, o tas, kuriam jau po tokių pat mokesčių lieka dešimteriopai daugiau, turėtų mokėti mažesnio tarifo mokesčius?
Ž.M.: Pirmiausia reikia atskirti pajamų mokesčius nuo „Sodros“ – juk „Sodra“ yra ligos ir senatvės išmokų draudimas, taigi ir turėtų veikti draudiminiu kaupimo principu. Tačiau Lietuvoje taip nėra – „Sodra“ tiesiog yra perskirstymo sistema, kurios pagalba mokame dabartiniams pensininkams, ir ji neturi nieko bendro su draudimu ir kaupimu. Be to, „Sodros“ lubos jau egzistuoja tiems 300 tūkst. asmenų, tokiems kaip notarai, advokatai, ūkininkai, dirbantieji su verslo liudijimais.
Tuo tarpu pajamų mokesčiai Lietuvoje jau yra progresiniai – juk neapmokestinamas pajamų dydis labiausiai pasitarnauja mažai uždirbantiems. Tad reikia suprasti, kad „Sodros“ lubų įvedimas labiausiai pasitarnautų ne turtingiems asmenims, o profesionalams, investavusiems laiko ir pinigų į aukštąjį mokslą perspektyviose profesijose.
Šiuo metu daugiau nei 10 tūkst. litų uždirba saujelė žmonių – paprasčiausiai neturime ką apmokestinti progresiniais pajamų mokesčiais. O tokia alga Europoje net nėra vidutinis mėnesinis gero profesionalo Europoje atlyginimas – jis bent  pusantro karto didesnis. Antra, „Sodros“ lubos būtų prieinamos visiems – tai reiškia, kad bet kuris darbuotojas būtų suinteresuotas mokytis, tobulėti, kad kurtų didesnę pridėtinį vertę, uždirbtų daugiau ir iš to gautų naudos. Trečia, turtinguosius galima apmokestinti kitaip – per mokesčius už turtą, kas daug geriau atspindi turtinę nelygybę. Duokime galimybę tiems, kurie neturi jokio kito, išskyrus intelektinį kapitalą savo darbo dėka, susikurti ir finansinį kapitalą – iš to valstybė tik laimės.
VEIDAS: Tačiau kad ir kaip reformuotume mokesčių sistemą, Lietuvoje mokami sąlyginai dideli atlyginimai vis tiek nepalyginami su vakariečių. Tai kaip atsivilioti į Lietuvą ar bent jau išlaikyti aukščiausios kvalifikacijos darbuotojus?
Ž.M.: Sovietų sąjungos „dėka“ neturime kapitalo – savo Rothschildų dinastijų su didžiuliu kapitalu. Žmonės, kurie  nori užsidirbti, čia turi užsidirbti per darbo santykius, tik vienetai turi kapitalo. Tačiau darbą apmokestiname nekonkurencingai, ir tai yra emigraciją skatinantis veiksnys, nes išvažiuoja žmonės, kurie nori dirbti ir užsidirbti. O juk žmonės yra pagrindinis Lietuvos resursas.
Pagal oficialią „Sodros“ statistiką žmonių, kurie uždirba daugiau kaip 10 tūkst. per mėnesį, Lietuvoje yra tik kiek daugiau nei 0,5 proc. dirbančiųjų. O kiek tarp jų yra ne privataus verslo, t.y. valstybinių įmonių ar įstaigų vadovų? Išvada tokia: verslininkų Lietuvoje yra, bet jie nekuria gerai apmokamų darbo vietų. Ir net dirbantys užsienio įmonių padaliniuose, kurie uždirba daugiau, pavyzdžiui, aukštos kvalifikacijos specialistai iš „Barclays“ ar „Danske banko“, geriausi IT specialistai, tie, kieno darbas  konkurencingas tarptautiniu mastu, kai tik pasieks konkurencingą lygį, emigruos. Tai jau dabar vyksta. „Sodros“ lubos, darbo apmokestinimo sumažinimas, lengvatų ir išimčių naikinimas (minėtiems 300 tūkst. dirbančiųjų ne pagal darbo santykius) skatintų mokėti visus mokesčius, užuot ieškojus landų juos legaliai apeiti, emigruoti ar iškelti įmonę į palankesnių mokesčių valstybę. Tada padidėtų ir biudžeto surenkamumas.
VEIDAS: Lietuvoje džiaugiamasi, kad emigrantai kasmet artimiesiems į Lietuvą atsiunčia apie 4 milijardus litų ir tai nemažas indėlis ekonominei situacijai.
Ž.M.: Žinoma, tai pagalba, bet vertinant iš fiskalinės pusės sunku tai vertinti palankiai. Jei nors dalis tokių sumų mokesčių forma tiesiogiai patektų į biudžetą, augtų pensijos ir algos medikams, policininkams, mokytojams. O jiems reikia kuo greičiau jas kelti, nes jauni specialistai viliojami kitų ES šalių.
VEIDAS: Bet viešasis sektorius ir taip neadekvačiai brangus, didelis, neefektyvus.
Ž.M.: Šalia minėtos mokesčių reformos siūlyčiau kitą svarbią strukturinę reformą: per artimiausius penkerius metus reikia perpus sumažinti valstybės aparatą. Būtina mažinti ir visą viešąjį sektorių, nes jei valstybėje gyvena mažiau žmonių, mažiau reikia ir viešojo sektoriaus darbuotojų. Dabar palyginus viešojo sektoriaus tarnautojų skaičių su kita dirbančia populiacija, Lietuvoje šis santykis vienas didžiausių ES. Taip negali būti, nes viešasis sektorius išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, tad jei statistiškai matyti, kad mokėtojų mažėja, privalo mažėti ir jų išlaikomų asmenų.
Bet likusiems dirbti valstybės tarnautojams, gydytojams,  policininkams, mokytojams reikia bent 50 proc. padidinti  atlyginimus  ir efektyvinti jų darbą.
Dar vienas aspektas, su kuriuo reikia kovoti – korupcija. Juk kai kurie valdininkai dešimtmečiais dirba valdžios institucijose už palyginti ne tokius jau didelius atlyginimus. Nejaugi jie tokie Lietuvos patriotai? O gal reikėtų paklausti, iš kur tuomet kai kurių namai prestižiniuose sostinės mikrorajonuose ar užmiesčio vilos? Korupciniai dalykai – tai valstybės vėžys.
VEIDAS: Vyriausybė prieš porą savaičių priimtose Migracijos politikos gairėse pripažino, kad išsiversti be imigrantų bus sunku. Bet kaip įveikti neigiamas visuomenės nuostatas?
Ž.M.: Mūsų  emigracija, kaip sakoma, aukščiausios rūšies, nes Lietuvos pasas – tai ES pasas, kuris leidžia gyventi ir dirbti ES, daug kur kitur laisvai keliauti. Tuo tarpu imigracijos politika – kaip Baltarusijoje.
Visos šalys priima žmones, kurie atneša mokesčius. Mes daugiau galvojame apie emigrantų susigrąžinimą, bet ir imigracijos procesas turi būti – gal, pavyzdžiui, „žalios kortos“ principu, remiantis norinčiųjų imigruoti kvalifikaciją? Jei žmogus su savo išsilavinimu ir atlyginimu nori persikelti čia iš Ukrainos, nes ten neįmanoma vystyti švaraus verslo,  ir čia mokėti nemažus mokesčius, kodėl ne? Bet reikia paaiškinti mūsų gyventojams, kodėl mes jį priimam – nes jis per sumokamus mokesčius prisidės prie pensijų mokėjimo bei algų biudžetininkams didinimo. Jei šių dviejų punktų nesujungsime, žmonės greičiausiai prieštaraus, nes imigarntų atžvilgiu esame gana uždara tauta.
VEIDAS: Turite idėjų, kaip iš tiesų stabdyti protų nutekėjimą efektyviu būdu – per mokesčių sistemą. Kodėl jų nepasiūlote Lietuvos valdžios institucijoms?
Ž.M.: Siūlau. Štai pateikėme savo idėjas vienos ministerijos atstovams, siūlysime ir premjerui, kitoms ministerijoms. Bet vos pasiūlius nustatyti „Sodros“ įmokų lubas, atsakoma – oi, čia politiškai negerai. Bet juk skaičiavimai rodo, kad tuo pačiu galima padidinti neapmokestinamą  minimumą – taip daugmaž visi laimėtų. Ir tik socialdemokratai, jų lyderis Algirdas Butkevičius galėtų dabar daryti, kas reikalinga, nes turi didelį visuomenės pasitikėjimą.
Bet jei nieko nebus daroma, daugiau uždirbantys žmonės radikalės ir imsis kitų priemonių – emigruos, perkėlinės verslą su visais darbuotojais į kitas šalis. Lietuvoje ir taip turime žlugdančią emigraciją, bet nedalyvaujame globaliame konkurencijos dėl itin kvalifikuotų dirbančiųjų procese. Reikia susieti emigraciją su mokesčių politika ir resursų valdymu, nes turime vienintelį resursą – žmones. Mes net nesuvokiame, kad emigracija – tai problema su fiskaliniu efektu.
O kas bus po šešerių metų, kai baigsis trečiasis ES paramos etapas? Ką darysime 2020 m.: protai išvažiavę, ES pinigų nežinia kiek bus; į biudžetines pareigas niekas nenorės eiti, nes nebus iš ko mokėti arba ką „susikombinuoti“, o didžiausius mokesčių mokėtojus būsime praradę; imigrantų bijome; mokesčių lengvatomis skatinome ne „eksportuojamas“ profesijas, o notarus, advokatus ir „turginius“ verslo liudijimus?
Pažiūrėkite į Detroito statistiką – buvo 2,2 mln. gyventojų, dabar 1,2 mln., iš kurių 800 tūkst. priklausomi nuo miesto biudžeto. Ir pas mus taip gali būti, juk gyvename atviroje ES erdvėje, kur yra laisvas asmenų judėjimas. Paradoksas: per visus nepriklausomybės metus dėl emigracijos Lietuva prarado apie 40 proc. darbingų mokesčių mokėtojų – daugiau, nei per Antrąjį Pasaulinį karą. Ir šis procesas nesustoja. Jau dabar daugeliu rodiklių atsiliekame nuo Latvijos ir Estijos – tuoj galėsime lygintis tik su Bulgarija ar Rumunija.
Jei niekas nesikeis, turime visus šansus tapti ES Detroitu – net jei emigracijos mastas ir kiek mažės. Juk ir toliau prarasime protus, kurie kurtų mūsų valstybėje gerus, progresyvius pokyčius, čia daug uždirbtų ir mokėtų teisingus mokesčius. Protų nutekėjimo efektas mokesčių surinkimui ilgainiui kirs labai skaudžiai. Sprendimų reikia ieškoti nedelsiant.