Dalydama simbolinio dydžio pinigines pašalpas sovietiniams karo veteranams Baltijos šalyse, Rusija įgyja galimybę sudaryti jai lojalių Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečių bei gyventojų sąrašus.

Pastarosiomis savaitėmis po Lietuvą pasklido laiškai iš Rusijos ambasados: sovietiniams karo veteranams, stribams, Vengrijos ir Čekoslovakijos sukilimus prieš sovietinę okupaciją ir komunistinį režimą malšinusiems sovietų armijos kariams pranešama, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino įsaku jiems skiriama piniginė pašalpa iki gyvos galvos. Tereikia nusiųsti į Rusijos ambasadą savo pasų kopijas bei duomenis apie banko sąskaitą, ir kas mėnesį į ją pradės kapsėti „Putino grašiai“: nuo 35 iki 70 Lt, atsižvelgiant, matyt, į nuopelnus ar amžių.
Ne tai esmė. Čia svarbu tai, kad Rusijos siūloma pinigų suma – ganėtinai kukli ir jokios esminės įtakos veteranų pragyvenimo lygiui turėti negalės. Tegu Vakarų sankcijos kasdien vis smarkiau veikia Rusijos ekonomiką, ypač finansus, bet Maskva dar pakankamai turtinga, kad galėtų pasiūlyti užsienyje gyvenantiems veteranams gerokai didesnę finansinę paramą. Tačiau tuomet ši taptų visų geidžiama ir prarastų savo tikrąją paskirtį – atskirti „saviškius“ nuo svetimų. Mat siūlydama labiau simbolinę, nei tikrą, piniginę paramą Baltijos šalyse gyvenantiems sovietiniams veteranams Rusija akivaizdžiai siekia visai kitų tikslų, nei šiaip finansinis jų gyvenimo palengvinimas.
Pirmiausia tai propagandinis ėjimas, skirtas Rusijos vidaus vartojimui. V.Putino įsakas „Dėl priemonių kai kurių kategorijų veteranų, gyvenančių Lietuvos Respublikoje, Latvijos Republikoje ir Estijos Respublikoje, materialinė padėties pagerinimo“ buvo paskelbtas gegužės 8-ąją, Rusijoje plačiai minimos sovietų pergalės prieš Vokietiją dienos išvakarėse. Įsakas akivaizdžiai buvo viena iš sudėtinių šventinių „priemonių plano“ dalių, turinčių dar labiau sustiprinti tuo metu piką pasiekusią Rusijos visuomenės euforiją dėl Krymo užgrobimo ir pradėtos netiesioginės agresijos Pietų Ukrainoje. Skirtas parodyti, kad Kremlius nepamiršo „kenčiančių tėvynainių“ ne tik „Novorosijoje“, bet ir Baltijos šalyse. Ir taip sustiprinti V.Putino, kaip Sovietų Sąjungos atkūrėjo, įvaizdį.
Antras tikslas – taip pat propagandinis, bet nukreiptas į Baltijos šalių visuomenes. Pensijos tiek Lietuvoje, tiek pas kaimynus tikrai nėra didelės ir tie keli litai, tegu negali apčiuopiamai pagerinti sovietinių veteranų gyvenimo, tačiau gali sukelti visai apčiuopiamą kaimynų, negaunančių tokių „Putino grašių“, pavydą. Visi juk žinome, kad litas svetimoje piniginėje visados atrodo svaresnis nei savoje.
„Štai man Putinas davė priedą prie pensijos, o ką tau davė Grybauskaitė (variantai: Landsbergis, Lietuva, nepriklausomybė), kad tu už ją balsavai?“ – tokį ar panašų retorinį klausimą netrukus išgirs ne vieno veterano ar stribo laiptinės kaimynai. Ir čia visai nesvarbu, kiek davė. Svarbu – kad Putinas davė priedą prie pensijos, o Lietuva – nedavė (dargi per krizę ir sumažino).
Dabar, Seimui pagaliau pradėjus rimčiau finansuoti krašto apsaugos poreikius, jo prieigose vėl ėmė būriuotis gražiai nupieštais plakatais apie sunkią pensininkų dalią nešini senoliai, vedami buvusio sovietų armijos karininko. Taigi tokia Kremliaus propagandos sėkla turėtų kristi į neblogai išpurentą dirvą.
Trečias tikslas – pasiųsti žinią Baltijos šalyse gyvenantiems sovietiniams veteranams, kad Rusija jų nepamiršo, suteikiant ne tiek materialinę, kiek moralinę paramą. Tai liudija faktas, kad „Putino grašiai“ skiriami ne vien Antrojo pasaulinio karo veteranams, bet ir stribams, jau po oficialios karo pabaigos kovojusiems su Baltijos šalių išsivadavimo judėjimais, ir tiems sovietų armijos kariams, kurie dalyvavo baudžiamosiose akcijose prieš laisvės siekusias Vidurio Europos tautas.
Europoje kruvinas Vengrijos revoliucijos numalšinimas 1956-aisiais, kaip ir 1968-ųjų „Prahos pavasario“ sutraiškymas sovietų tankų vikšrais yra vienareikšmiškai smerkiami, tad ne savo noru Europos Sąjungoje atsidūrę sovietiniai veteranai šiandien jaučiasi nejaukiai ir nelabai turi kam pasigirti „jaunystės žygdarbiais“. O po vadinamosios Kononovo bylos, kai už latvių valstiečių žudymą nuteistas sovietinis partizanas, nepaisant Rusijos pagalbos, pralaimėjo prieš Latviją, kurios teismo sprendimą bandė ginčyti Europos Žmogaus Teisių Teisme Strasbūre, daugelio sovietinių veteranų nuotaika turėjo smarkiai sugesti: Europa pripažino, kad netgi Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų gretose kariavusieji gali būti teisiami už padarytus karo nusikaltimus.
Pastaruoju metu ir Lietuvos teismai vis labiau įsidrąsina teisti stribus, ir tegu skelbiami nuosprendžiai labiau simboliniai, nei realios bausmės, čia svarbu pats faktas: sovietinio karo veterano statusas, kadaise gynęs jo savininką nuo bet kokių valdžios persekiojimų, šiandieną tapo parijo žyme. Tokiomis aplinkybėmis Rusijos ir asmeniškai jos prezidento V.Putino dėmesio ženklas turėjo gerokai pagerinti stribų ir laisvės malšintojų nuotaiką.
Na, ir ketvirtas, tikriausiai pats svarbiausias tikslas: dalydama šias pašalpas Rusija iš esmės sudarinėja jai ir jos vykdomai politikai lojalių Baltijos šalių gyventojų duomenų bazę. Nejau ne keista, kad Rusijos ambasada, siuntinėdama laiškus: a) ne informuoja veteraną apie jam skirtą pašalpą, bet siūlo ją gauti – tai yra pašalpai skirti reikalingas gavėjo sutikimas; b) prašo ne vien banko sąskaitos numerio, bet nori, cituoju, „išrašo iš banko su visais jūsų asmeninės sąskaitos rekvizitais“; c) prašo atsiųsti paso kopiją, nors akivaizdu, kad siųsdama laišką konkrečiam veteranui Rusijos ambasada jau turi ir jo vardą bei pavardę, ir duomenis apie tarnybos laiką bei vietą, ir adresą?
Sovietiniai karo veteranai, jų šeimų nariai – tai labiausiai Rusijai lojali, labiausiai jos propagandai imli ir bendradarbiauti su Rusija linkusi Baltijos šalių visuomenės grupė, tačiau ir tarp jų gali pasitaikyti visokių. Akivaizdu, kad į siūlymą (ypač po agresijos Ukrainoje) gauti grynai simbolinius „Putino grašius“ atsilieps tik tie, kuriems priimtina agresyvi Rusijos politika. Tie, kurie į Rusiją žiūri kaip į agresorę, siunčia ambasados darbuotojus velniop. Tokie į lojalistų sąrašus įtraukti nebus. O štai tie, kurie atsilieps, jų vaikai ir anūkai taps ta terpe, kurioje Rusijos tarnybos pradės savo žaidimus: vienų paprašys ateiti su gėlėmis į sovietų karių kapus, kitų – į kokį prorusišką mitingą, su trečiais vis pasikalbės apie žmonių nuotaikas jų gyvenamojoje vietovėje.
Galiausiai tarp „Putino grašius“ gaunančiųjų atras ir tokių, kurie sutiks prireikus priglausti pas save vieną kitą „žalią žmogeliuką“ ar pasaugoti jiems skirtus daiktus. Tokie veiksmai vadinami agentūros verbavimu, atitinkamai reikia juos ir vertinti.