BFL

Dovaidas PABIRŽIS

„Lietuvos išsivystymas pasiekė tokį lygį, kai tolesnis ekonomikos augimas yra tiesiogiai priklausomas nuo pokyčių švie­ti­mo, sveikatos apsaugos ir socialinių problemų sprendimo srityse. Ėjimas pirmyn, tikintis, kad gaminsime geriau, par­duosime brangiau ir uždirbsime daugiau, neatskiriamas nuo mus siejančios socialinės infrastruktūros“, – sako kon­sul­tacinės įmonės „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ direktorius, ES integracijos ekspertas Darius Žeruolis.

– Su kokiu požiūriu šiandien susiduria kandidatės į Europos Sąjungą, palyginti su atmosfera, kuri vyravo Lietuvai ir kitoms valstybėms derantis dėl stojimo?

– Tuo metu atrodė, kad tai nėra kažkokia šventinė atmosfera, bet iš tikrųjų mūsų stojimo laikotarpiu vilčių apie Europos susivienijimą, istorinių klaidų ištaisymą, pasidalijimo panaikinimą buvo daugiau abiejose pusėse. Kita vertus, Vakarų visuomenėse ir tada vyko įvairios diskusijos. Pavyzdžiui, Nyderlandų parlamente svarstyta, ar Baltijos šalys iš viso yra valstybės. Tuo metu tai ryškiai neiškilo, bet tai, kad dabar Nyderlandų rinkėjai balsavo prieš Ukrainos sutarties ratifikaciją, visiškai nestebina. Įstojusio dešimtuko sutartis buvo viena ir tuomet nebuvo galimybės kažką atkabinti ar kelti atskirus klausimus.

Pa­bėgėlių krizė ir reakcija į ją dar kartą iškėlė vertybinių ir visuomenės nuomonės takoskyrų, kurios atitinka geležinės uždangos ribas.

„Brexit“ problematika šiandien akivaizdžiai susijusi su plėtros pasekmėmis. „Pasilikime ES“ stovykla teisingai bando atsieti imigraciją, kuri davė jai daugiau naudos nei žalos, nuo narystės ES. Ta pati retorika buvo naudojama ir Tony Blairo vyriausybės, derantis dėl ES 2007–2013 m. biudžeto. Atviru tekstu per privačius pokalbius buvo sakoma: mes sukūrėme daugiau darbo vietų Lietuvos žmonėms negu Lietuvos vyriausybė. Tai naudinga Jungtinei Karalystei, bet tą naudą visų pirma reikia jiems įrodyti.

Kai 2006–2007 m. buvo pasisukta į Bal­ka­nus, jau tada pasijuto nenoras plėstis tokiomis didelėmis bangomis, o tik atskirai sprendžiamais vienetiniais atvejais. Po Kroatijos priėmimo Prancūzijoje kiekviena plėtra turės būti ratifikuojama referendumu. Tai rodo ne tik visuomenės, bet ir politinio elito susirūpinimą. Tos įtampos jau buvo juntamos iki didžiosios ekonominės krizės, o ji tai tik užaštrino. Pa­bėgėlių krizė ir reakcija į ją dar kartą iškėlė vertybinių ir visuomenės nuomonės takoskyrų, kurios atitinka geležinės uždangos ribas. Tai tik paryškino, kad struktūriniams, visuomeniniams pokyčiams dešimties metų neužteko.

– Pagal populiarią teoriją, ES integracija turėtų vykti tarsi sūkurys, įtraukiantis vis kitas, platesnes gyvenimo sritis. Tačiau neatrodo, kad šiandien tai vyksta.

– Visiškai aišku, kad šiandien metas integracijai gilinti nėra palankus. Europos Komisija, ES sutarčių sergėtoja, teikia įvairių pasiūlymų, bet visų dėmesį yra prikausčiusi migracijos krizė. Labai nedideli inkrementiniai postūmiai vyksta dėl administracinės naštos mažinimo, bet tai užgožia kiti dalykai. Gerais laikais tai būtų la­biau eksponuojama, bet akivaizdu, kad čia yra tolimesnio sugrįžimo į darbą įprastinėmis aplinkybėmis klausimas.

Šiandien patekome į situaciją, kurios prieš 10 metų buvo neįmanoma prognozuoti. Niekas nenuspėjo nė pasaulinės ekonominės krizės, o parama ES plėtrai visada buvo siejama su ekonomine gerove.

– Jei kalbėsime apie Lietuvą, po 2020-ųjų galime tikėtis mažesnio europinių išteklių indėlio mūsų gyvenime. Jūsų manymu, ar Lietuva užtektinai tam ruošiasi ir mato bendrą vaizdą, kaip atrodys įvairios visuomenės gyvenimo sritys po šios datos?

– Taip, Lietuvos politikams ir valstybės tarnautojams tai yra žinomas dalykas. Finansų minis­tras apie tai viešai yra kalbėjęs jau 2014-aisiais – kad čia greičiausiai paskutinis toks dosnus finansavimo laikotarpis, savo apimtimi panašus į 2007–2013 m. Jau tuomet išreikšta nuogąstavimų, kad priklausomybė nuo ES indėlio į mūsų biudžetą, viešųjų investicijų dalį šiek tiek gąsdina ir reikės išmokti nuo to atprasti.

Reikės įprasti daugiau mokėti patiems, o ne vien gauti iš turtingesnių Vakarų Europos valstybių mo­kesčių mokėtojų.

2013–2014 m. projektai buvo programuojami labiau žvelgiant per sąnaudų ir naudos priz­mę, stengiantis bent jau nesukurti papildomos naštos biudžetui, nes kai kuriose srityse buvo aiškiai apsiskaičiuota. Vandenvala – klasikinis to­­kių perteklinių investicijų pavyzdys. 2003–2004 m. mažai kas prognozavo tokio mas­to emigraciją, nors demografinė tendencija jau tada buvo neigiama. Tai nereiškia, kad Lie­tuvos provincijos gyventojai nenusipelno ge­resnio vandens ar nuotekų tvarkymo, bet tai nebūtinai turėjo vykti centralizuotu būdu.

Lietuvos BVP vienam gyventojui auga, turbūt jau šiuo laikotarpiu viršysime 75 proc. ribą ir nebebūsime tarp mažiau išsivysčiusių valstybių. Su tuo susijęs Vyriausybės sprendimas dėl Vilniaus regiono atskyrimo.

Kita bendra tendencija yra ta, kad ES vis mažiau linksta duoti pinigų negrąžinamų subsidijų pavidalu ir pereinama prie lengvatinių pa­skolų. Lietuvoje tai nėra jokia naujiena, bet jų svoris bendrame pakete didėja. Todėl reikės įprasti daugiau mokėti patiems, o ne vien gauti iš turtingesnių Vakarų Europos valstybių mo­kesčių mokėtojų.

Kitas klausimas susijęs su bendrąja žemės ūkio politika ir jos ateitimi. Prie tiesioginių išmokų mūsų žemdirbiai spėjo greitai priprasti. O tai yra gerai organizuota grupė, nevengianti ir Briuselyje su traktoriais ar su šakėmis pasirodyti. Vėlgi palyginamasis tiesioginių išmokų svoris mažėja, tačiau nebus taip, kad šiandien milijardai, o rytoj – nulis.

Lietuvos dalyvavimas sprendžiant pabėgėlių krizę pagerins derybų pozicijas dėl būsimo ES biudžeto, todėl ir čia turime būti solidarūs.

– Šiandien ES parama Lietuvai sudaro apie 4 proc. šalies BVP. Kokią dalį ji gali sudaryti naujuoju finansiniu laikotarpiu ir kas gali nukentėti labiausiai?

– Sudėtingas klausimas. Stojant į ES atrodė, kad egzistuoja kažkokia objektyvi metodologija, tačiau iš tiesų tai yra politinis susitarimas. Tai nėra iš anksto daugeliui metų išrašyta ir akmenyje iškalta formulė. Tą parodė ir derybos dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo programos. Iš teisinės pusės stojimo sutartyje labai aiškiai įtvirtintas ES įsipareigojimas finansuoti tiek, kiek reikės. Tačiau nieko panašaus – vėl reikėjo aiškinti ir įrodinėti kiekvieną eilutę.

Kai kuriais vertinimais, du trečdalius finansinės, ekonominės naudos vis tiek davė laisvas prekių, paslaugų ir žmonių judėjimas, o likusį trečdalį – tiesiogiai matoma finansinė parama.

Labai priklausys nuo to, kokio dydžio ap­skritai bus ES biudžetas. Yra aiški tendencija skirti daugiau pinigų europinėms programoms. Būtent čia Lietuvai reikėtų labiau pasistengti. Yra nacionalinis vokas, kai gauname tuos kelis milijardus eurų, bet kitą dalį dar galime laimėti dalyvaudami europiniuose konkursuose, kur lėšas administruoja atskiros ES agentūros arba Europos Komisija. Čia mūsų aktyvumas per mažas. Išsivysčiusioms ES ša­lims dažnai tai yra vienintelis paramos šaltinis ir jos dalyvauja su tikrai labai aukštos kokybės pasiūlymais.

Vis labiau pereinama nuo subsidijų prie lengvatinių paskolų. Taikomas principas – visa tai, kas gali būti susigrąžinta, neturi būti padovanota. Infrastruktūros projektų fondų ateitis yra būtent tokia. O vadinamiesiems minkštiesiems projektams – investicijoms į gebėjimus – kažkokia paramos dalis, matyt, liks.

Kai kalbame apie finansus, svarbu suvokti, kad parama nėra svarbiausia, ką gavome iš ES. Kai kuriais vertinimais, du trečdalius finansinės, ekonominės naudos vis tiek davė laisvas prekių, paslaugų ir žmonių judėjimas, o likusį trečdalį – tiesiogiai matoma finansinė parama.

– Jūsų atlikti tyrimai parodė, kad maždaug trys ketvirtadaliai visos paramos buvo išmokėta statybininkams arba kitaip panaudota statybos projektuose. Infrastruktūros, pastatų daug, bet gerokai mažiau dėmesio skiriama tam, kas yra tų pastatų viduje, o tų statybų rezultatas ne visada atkeliauja iki žmogaus. Kaip galima tai pakeisti ateityje?

– 2014–2020 m. buvo atskirų ministerijų pa­stangos tą problemą spręsti. Infra­struk­tū­ri­nius projektus vykdyti nėra visiškai paprasta, bet lengviau. Ši atsiejimo problema yra ir pa­čioje ES, nes egzistuoja du atskiri fondai. Tai reiškia, kad į investicijas nežiūrima kompleksiškai: pradžioje bus pastatas, o paskui jau žiūrėsime.

Ta problema iš dalies atsirado ir dėl to, kad per pirmąjį dešimtmetį norėta, jog ta parama pasiektų visus ir būtų matoma visoje Lie­tuvos teritorijoje. Dabar atėjo laikas ją stambinti, labiau koncentruoti ir nukreipti į veiklą. Negaliu kalbėti apie visus projektus, bet, pavyzdžiui, Kultūros ministerijos paveldo atnaujinimo projektuose šiandien tai yra vienas iš kriterijų.

– Visuomenės raidos požiūriu tos sritys, kurias integracija į ES palietė mažiausiai – švietimas, sveikata ir socialinė apsauga, ir atrodo mažiausiai pažengusios bei reformuotos. Ar matote tokių galimybių, kad ilgesnis buvimas Bendrijoje galėtų skatinti pažangą šiose srityse?

– Taip, mes tą matėme nuo pat stojimo pradžios. Pasirengimas narystei ypač pakeitė Lietuvos įstatymų bazę ir daugelį gyvenimo sričių. Prisitaikymas prie ES teisės išardė arba apardė interesų grupes ir išskaidrino viešąją politiką, sugriovė nusistovėjusius įtakos politikai kanalus, kurie nėra patys geriausi. Mažiau to įvyko būtent tose srityse, kurias ir ES teisė reglamentuoja mažiau.

Lietuvos išsivystymas pasiekė tokį lygį, kai tolesnis ekonomikos augimas yra tiesiogiai priklausomas nuo pokyčių švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinių problemų sprendimo srityse.

Pirmasis narystės dešimtmetis buvo didelės finansinės paramos dešimtmetis, taip pat ne­baigtų integracijos projektų laikas: stojimo į Šengeno erdvę, fizinių susijungimų energetikos, transporto srityse. 2016-ųjų pradžioje prak­tiškai buvo išspręsta visa stojimo į Eu­ropos Sąjungą darbotvarkė. Lietuvos išsivystymas pasiekė tokį lygį, kai tolesnis ekonomikos augimas yra tiesiogiai priklausomas nuo pokyčių švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinių problemų sprendimo srityse. Per dešimtmetį pagal skurdo ir nelygybės rodiklius praktiškai nepajudėjome. Tolesnis ėjimas pirmyn, tikintis, kad gaminsime geriau, parduosime brangiau ir uždirbsime daugiau, neatskiriamas nuo mus siejančios socialinės infrastruktūros. Ar ES gali tai pakeisti? Vargu. Įvairios rekomendacijos rašomos metų metais, bet padėtis nesikeičia. ES galimybės čia kažką nurodyti yra ribotos.

Infrastuktūros projektus sykį išbandžius, po to sėkmingai galima dauginti, o socialinėje srityje viskas nėra taip paprasta, nes turime reikalą su žmonių grupėmis. Čia egzistuoja baimė suklysti ar išgirsti blogų dalykų, o rezultatas nėra iš anksto pamatuojamas. Todėl čia per didelė baimės nuotaika, kad jei nepavyks, tai viskas blogai. Su protingomis investicijų sumomis tolerancijos rizikai galėtų būti daugiau. Tai platesnė valstybės bėda, kai norima sprendimo, kuris šimtu procentų pasiteisins. Bet jeigu nebandysi problemų išspręsti, niekada nepavyks, nes sprendimas dažnai yra rizikingas.