Sergejus Kanovičius
Tarp Vilniaus ir Briuselio gyvenantis poetas, visuomenės veikėjas Sergejus Kanovičius, kaip pats sako, šiuo metu įgyvendina savo gyvenimo projektą „Dingęs štetlas“. Prieš kurį laiką visuomenei jau buvo pristatytos įspūdingai atkurtos Šeduvos kapinės, sutvarkytos miestelio apylinkėse vykusių žydų žudynių vietos, Šeduvos centre iškilo išskirtinio grožio Romo Kvinto monumentas, atkurti ir miestelio kultūros namai. Tačiau tai kol kas yra tik pusė darbo – Šeduvoje planuojamas ir visos Lietuvos žydų istoriją prikelsiantis Dingusio štetlo muziejus.
Su šio projekto iniciatoriumi S.Kanovičiumi „Veidas“ kalbėjosi ir apie išlikusį žydų paveldą, lietuvių ir žydų santykius, istorinio atminimo klystkelius bei atminties politiką Lietuvoje.
Dovaidas PABIRŽIS
– Kaip įvertintumėte projektą „Dingęs štetlas“ Rytų ir Vidurio Europos kontekste? Kas labiausiai lėmė jo sėkmę?
– Kad ir kaip tai banaliai skambėtų, „Dingusį štetlą“ laikau savo gyvenimo projektu – toks yra mano santykis su juo. Mano tėvas sukūrė rašytinį paminklą Lietuvos žydams, o man nusišypsojo laimė kartu su mecenatais ir nuostabia komanda – Jonu Dovydaičiu, istorike dr. Egle Bendikaite, dr. Sauliumi Kaubriu, muziejininke Milda Jakulyte-Vasil, architektu Algimantu Kanču, skulptoriumi R.Kvintu, projektų vadove Rūta Anulyte ir daugeliu kitų pamėginti sukurti materialų Lietuvos žydų istorijos paminklą. Ar pasisekė, spręsime, kai bus padaryta viskas.
Kol kas pasiekėme tų rezultatų, kurių ir norėjome. Projektas, manau, yra unikalus dėl dviejų priežasčių. Jis yra visa apimantis: kruopščiai, neperdedu – po centimetrą Šeduvos žydų kapinės atkurtos beveik tokios, kokias jas užklupo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Identifikuoti 400 ten palaidoti žmonės – tiek, kiek leido antkapių kokybė.
Rašoma istorinė studija apie Šeduvos žydų istoriją, o jos autoriai – E.Bendikaitė ir S.Kaubrys medžiagą rinko Izraelyje, JAV ir Pietų Afrikos Respublikoje, ne tik Lietuvoje. Kuriamos mobiliųjų telefonų aplikacijos, kurios ves susidomėjusius Šeduvos gatvėmis bei gatvelėmis ir pasakos, kas buvo tuose šimtmečiais stovinčiuose namuose.
Įpusėta mano ir režisieriaus Sauliaus Beržinio dokumentinė juosta „Suakmenėjęs laikas“. Pagaliau visą šitą darbą vainikuos pasaulinio garso architektų projektuojamas Dingusio štetlo muziejus, kuris bus pastatytas priešais senąsias Šeduvos žydų kapines.
Antroji priežastis – aplinka: tai tikra, neišgalvota miestelio aplinka, neperkelta į sostines. Toks memorialinis kompleksas Europoje yra unikalus.
Drįstu sakyti, kad dirbdamas prie šio projekto supratau kelis svarbius dalykus – kas yra tikroji mecenatystė ir ką reiškia investicija į šalies kultūrą.
– Kokį įsivaizduojate Dingusio štetlo muziejų Šeduvoje?
– Štetlo – mažo miestelio, kuriame gausiai kadaise gyventa žydų su lietuviais, kultūra ir jos istorija yra beveik nežinoma. Su ja niekur neįmanoma susipažinti. Mes mėginsime tą spragą užpildyti, naudodamiesi unikalia būsimo muziejaus padėtimi: tikros tikrų žmonių kapinės, tikros nebe bevardžių, o labai konkrečių žmonių masinių žudynių vietos, tikras štetlas su tikrais namais ir gatvėmis, tikros kelių šeimų istorijos.
Žodis „litvakas“ šiandien dažniausiai girdimas tada, kai vyksta kokie nors verslo forumai, kartais, kai norima pasigirti kokia nors laiku iš Lietuvos išvykusia ir taip išsigelbėjusia pasaulio įžymybe. Bet ir Jaša Heifecas, ir Leonardas Cohenas, ir Grigorijus Kanovičius yra gimę žmonių, kuriuos užaugino štetlo aplinka, šeimose.
Pasakosime paprastų Lietuvos gyventojų istorijas. Manau, kad daugelį nustebinsime tiek, kiek ir patys buvome nustebę, prieš pradėdami darbą. Manėme, kas ta Šeduva, kas toje Dievo užmirštoje provincijoje galėjo įdomaus vykti. Kaip aš klydau, manydamas, kad tai buvo gūdi provincija su nuobodžiu gyvenimu. Taigi viena maloniausių patirčių yra matyti, kaip griūva mano paties susikurti stereotipai.
Kadangi einame nepramintu keliu – tokių muziejų nėra ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, – konsultuojamės su pasaulinio lygio specialistas. Pavyzdžiui, su Lenkijos žydų istorijos muziejaus POLIN kuratore Barbara Kirschenblatt-Gimblett.
– Dingusių štetlų Lietuvoje turime daug. Kaip manote, ką galima būtų padaryti, kad šiandieniame gyvenime labiau pasijustų štetlo praeitis?
– „Dingęs štetlas“ pasakos apie Šeduvą. Beveik identiškai gyvenimas klostėsi ir kituose Lietuvos miesteliuose. Šeduvos pagrindu papasakosime ir apie jų istoriją. O likimas jų visų be išimties buvo tas pats. Skyrėsi tik skaičiai duobėse.
– Kokie kiti paminklai, susiję su Lietuvos žydų istorija, turėtų būti atkurti pirmiausia? Kokios didžiausios kliūtys tai padaryti?
– Jau esu sakęs, kad Lietuvoje yra pakankamai žydų mirtį liudijančių ženklų. O štai ženklų, kad kokiam nors miestelyje yra gyvenę žydai, kokį pėdsaką to miestelio istorijoje jie paliko – nerasi nė su žiburiu. Tad reikėtų rūpintis ne tik mirties ženklais – reikėtų rodyti bei pasakoti ir apie gyvybės ženklus. O mirties ženklai? Be abejo, turi būti deramai sutvarkytos visos be išimties masinių žydų žudynių vietos ir, kiek įmanoma, žydų kapinės.
Paradoksalu ir gal net šventvagiška, bet tos vietos tampa labai gausaus turizmo dėmesio objektais. Kol kas, deja, didesnės dalies jų būklė yra apgailėtina.
– Ar Lietuvoje atminties politikai skiriama užtektinai dėmesio? Ar lietuviai apskritai pasižymi jautria istorine atmintimi?
– Manau, kad jūsų klausimas įvardija ir pačią problemą – sakote „atminties politika“. Atmintis tapo politikavimo auka. Kol nevyko karas Ukrainoje, Lietuvoje nuolat vyko atminties karai. Manau, kad jautri atmintis nėra yda, manau, kad tai privalumas. Tik gaila tik, kad politikai tuo jautrumu pernelyg dažnai manipuliuoja.
– Su kokiomis problemomis žydai susiduria, jei susiduria, šių dienų Lietuvoje?
– Nežinau, ką galvoja visi Lietuvos žydai, bet pasakysiu, kas kliūva man ir tiems, kuriuos palyginti gerai pažįstu. Viena vertus, negalime paneigti ir atsidžiaugti didėjančiu visuomenės geranoriškumu ir tolerantiškumu. Kita vertus, jaučiamės nepaprastai įžeisti, kai matome kai kurių institucijų pastangas išbalinti ir pateisinti garbinimą tų, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie to, kad šiandien žydai Lietuvoje yra išmirštantis etnosas. Pastangos teisinti LAF ar Laikinąją vyriausybę žeidžia mūsų nužudytų protėvių atminimą.
Tai barjeras, kurį pašalinus pranyktų ir daugybė Lietuvos kritikų. Mokykimės stiprybės iš kitų ir nekartokime klaidų, už kurias turės atsakyti jų nepadariusios ateinančios kartos. Lietuva yra lietuvių žemė. Ir lietuviai, o ne kas kitas, yra tos žemės ir joje esančios atminties šeimininkai. Todėl už viską šeimininkai ir atsako.
Nežinau, kas šiandien sugebėjo suskaičiuoti, kad žydų Lietuvoje yra 5 tūkstančiai. Statistikos departamento 2011 m. duomenimis, žydais Lietuvoje save laikė 3050 žmonių. Ką noriu tuo pasakyti? Tik tiek, kad tiesa ne tik beišnykstantiems žydams reikalinga. Mano naivia nuomone, tiesa reikalinga lietuviams, nes, jei neįvyks stebuklo, po penkiasdešimties metų skaičiuosime ne paskutinį Švenčionių ar Žagarės, o paskutinį Vilniaus žydą.
Nelabai sutirštinsiu spalvas, jei pasakysiu, kad pastarojo meto Lietuvos gyventojų genocidų ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) valstybės vadovams ir visuomenei pateiktos išvados apie Joną Noreiką ir Kazį Škirpą įžeidžia visus Lietuvos žydus, padorius piliečius. Kokį absurdišką teisinį precedentą sukuria Teresė Birutė Burauskaitė, pasirašydama išvadas, kuriose teigiama, kad „J.Noreika buvo įtrauktas į nusikaltimą“. Todėl jis nekaltas, kad tas nusikaltimas vyko ir jis padėjo jam įvykti?
Kaip valstybės patriotu galima vadinti žmogų, kurio organizacijos vienas iš tikslų buvo žydų naikinimas Lietuvoje? Kadaise mėginau diskutuoti su profesoriumi Vytautu Landsbergiu apie tai, kad šio centro veikla diskredituoja genocido sąvoką, nes ta veikla, kaip dabar jau akivaizdžiai matyti, skirta ne genocidui Lietuvoje tirti, bet jam pateisinti, ginti su naciais kolaboravusios vyriausybės narius. Genocido centro veikla geresniems žydų ir lietuvių santykiams tikrai nepasitarnauja.
– O kaip vertinate Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikų perlaidojimą Lietuvoje?
– Jei tai būtų buvusios privačios privataus asmens laidotuvės – neabejotinai laikyčiausi taisyklės, kad apie mirusius geriau gerai arba nieko. Bet tos laidotuvės labiau iškėlė ne J.Ambrazevičiaus gyvenimo priešpriešas ar nuklydimus. Kadangi joms buvo suteiktas valstybinis statusas, vertinti tenka to asmens, kaip Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovo, laidotuves – beje, nei tas laidotuves rengusieji, nei jose dalyvavusieji to fakto ir neneigė.
Nemanau, kad Norvegijoje būtų įmanomos valstybinės Vidkuno Quislingo perlaidojimo iškilmės, o Prancūzijos vyriausybė skirtų pinigų Philippe’ui Petainui ar jo vyriausybės nariams kaip nors pašlovinti. Tai buvo klaida.
Esu mėginęs atkalbėti nuo dalyvavimo tose laidotuvėse ir profesorių V.Landsbergį. Apeliavau anuomet į kelis dalykus – klausiau, ar tokia (nuo)dėmė iš tikrųjų reikalinga jo garbiai biografijai, klausiau, ar medis, pasodintas jo motinos Onos Landsbergienės žygdarbiui Holokausto muziejuje „Yad Vashem“ Izraelyje nėra svarbesnis už J.Ambrazevičiaus legitimacijos pastangas? Galop paklausiau, ar tikrai toks poelgis ir vėl neprivers už daromą klaidą atsakyti vaikus ir anūkus. Buvau kantriai ir pagarbiai išklausytas, bet į laidotuves profesorius vis tiek nuvyko.
Toks ir siūlomas pasirinkti diskursas: kam svarbesnis kokio su naciais kolaboravusios ir žydus tyliai aukojusios Laikinosios vyriausybės ministro diskursas, o kam žydus gelbėjusieji? Kaip taikliai pastebėjo Tomas Venclova, „jei kolaboravai su naciais, bet vėliau ėjai partizanauti ir kokį komjaunuolį ar komisarą nudobei, būsi LGGRTC pagarbintas ir nūdienos valstybės pagodotas“.
Manau, kad pats J.Ambrazevičius melagingo herojiško Laikinosios vyriausybės naratyvo kūrėjams nelabai rūpėjo ar rūpi. Rūpėjo kitokie žemiški dalykai – Birželio sukilimo be žydų kraujo melagingas diskursas, ne gebėjimas prisiimti kaltę už ne mūsų darytus nusikaltimus, o nenoras prisiimti moralinę atsakomybę.
– Ar Laikinosios 1941 m. vyriausybės veikla Lietuvoje apskritai yra pakankamai ištirta ir įvertinta?
– Laikinosios vyriausybės pagrindą sudarė K.Škirpos vadovaujamas LAF – tai ne mano, o tarptautinės komisijos, sudarytos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti, išvada. LAF ir LLV veiklą Lietuvos ir užsienio istorikai, teikę išvadas minėtai komisijai, įvertino, be kita ko, kaip antisemitinę. LAF nariai pirmosiomis karo dienomis ir tapo pirmaisiais žydšaudžiais.
Bet mums dėl visokiausių smulkmeniškų interesų mėgino ir tebemėgina įrodinėti kvailą tiesą – aukos buvo, o vykdytojų nebuvo. Jei ir randamas vienas kitas, tai į klausimą, kas jam vadovavo, kas buvo jo ideologas, – tyla. Net LGGRTC gėdingai mėgina susiaurinti žydų genocido Lietuvoje sąvoką iki tiesioginių žudynių vykdytojų. Bet juk ir Adolfas Hitleris tiesiogiai nėra nieko nužudęs…
Pamažu tas neprigulmybės tėvų kurtas Birželio sukilimo diskursas ima aižėti, griūti tarsi kortų namelis, nes melas, net palaikomas didžiuliais mokesčių mokėtojų pinigais, ištikimų, bet melagingų dvaro istorikų, yra bejėgis prieš nekaltai pralietą kraują. Jo, kraujo, neapgausi.
Laikinoji vyriausybė nė piršto nepajudino, kad bent žodžiu apgintų bendrapiliečius Lietuvos žydus nuo prasidėjusio masinio naikinimo. Laikinosios vyriausybės ir LAF adeptai yra žalingo diskurso autoriai. Pagal jį, kolaboravimas su ruduoju okupantu buvo ir yra kur kas mažesnė nuodėmė nei kolaboravimas su raudonuoju.
Tą naratyvą geriausiai atspindi Genocido muziejus su nediduke per dešimtmečius išverkta kertele dviem šimtams nužudytų žydų „pagerbti“. Tokia suvalstybinta gėda.
Ką jau kalbėti apie LGGRTC išduodamas pažymas apie LAF, jo vadovus ir Laikinąją vyriausybę. Vienoje jų, pasirašytoje T.B.Burauskaitės, pavyzdžiui, aiškinama, kad K.Škirpa nedalyvavo VII forto žudynėse, nevadovavo pirmiesiems Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalionams, kurie masiškai žudė žydus. Tiesa, prieš tai T.B.Burauskaitė ir K.Škirpą, ir jo vadovaujamo LAF veiklą įvardija kaip antisemitinę. Bet jis, matote, „nespėjo“ ar „negalėjo“ asmeniškai atvykti į žydų šaudymus VII forte.
Įsivaizduokite, kad kokia nors Vokietijos valstybinė institucija sako, jog A.Hitleris nėra prisidėjęs prie Holokausto, nes nėra jokių įrodymų, kad jis yra kažką pats nužudęs. Ad absurdum.
Vieša paslaptis, kad centras yra vienos politinės jėgos propagandinis įrankis, kuris, man regis, dar turi ir visiškos neliečiamybės statusą. Net akivaizdžiai manipuliuodamas faktais, jis lieka kaip neprieinama kritikos tvirtovė. Didžiausiu jo ir jo užsakovų „nuopelnu“ laikyčiau paralelinės tikrovės sukūrimą. Tikrovės, kuri su faktais neturi nieko bendra.
Kad ir kaip savo prisiminimus post factum redagavo J.Ambrazevičius, kad ir kaip mėgino sukilimą redaguoti K.Škirpa – žydai buvo žudomi pirmosiomis karo dienomis. Tą darė LAF ir TDA baltaraiščiai, kuriuos neabejotinai veikė sisteminga LAF iš Berlyno diriguojama nacistinė antisemitinė propaganda. Bet ir vėl nėra kaltų.
Žydams Lietuvoje buvo leista turėti ir minėti jų, būtent jų – žydų, o ne Lietuvos tragediją, įvardyti aukas. Bet budelių ar jų ideologų – nė kvapo.
Grįždamas prie jūsų klausimo apie atminties politiką drįsčiau teigti, kad LGGRTC tapo pirmąja to politikavimo auka, bet negalint to pripažinti šiandieninė LGGRTC veikla, mano galva, visuomenei yra žalinga. Tiesą pakanka pasakyti vieną kartą.
Manau, kad LGGRTC, nepaisant vienos politinės jėgos patronavimo, teks neišvengiamai reformuoti: nuo dabartinės situacijos nukenčia ir labai nemažai padorių ten dirbančių istorikų bei tyrėjų, kurie galbūt net nenutuokia, kad jų darbo vaisiai arba dedami į stalčius, arba pateikiami tam, kad melagingas naratyvas pragyventų dar kelerius ar keliolika metų.
Politikų dviveidiškumas taip pat yra žalingas, nes visuomenei nuolat siunčiamos dvi žinios: kai tą patį politiką pamatai ryškiai besifotografuojantį su Lietuvos žydų bendruomenės atstovais ar Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje, o po kelių dienų matai jį skaitantį ašaringas kalbas apie J.Ambrazevičių ir jo Vyriausybės sėbrus, tai nebesuvoki, kas yra ta tamsumas prašalinanti tiesa ir kada pagaliau ji pasieks ir Lietuvos tamsiuosius istorijos užkaborius.
– Jei kalbėtume apie nepriklausomos Lietuvos 25-metį, kaip įvertintumėte lietuvių ir žydų santykius per šį laikotarpį? Kas galėjo būti geriau?
– Visada viskas galėjo būti geriau. Praeities nebepakeisi, todėl geriau kalbėkime apie tai, ką padaryti, kad geriau būtų rytoj. Neturiu stebuklingo recepto. Manau, kad atviras, nuoširdus bendravimas, aiškus praeities šešėlių įvardijimas pasitarnautų ne tik ir ne tiek lietuvių ir žydų santykiams. Jis būtų apskritai naudingas Lietuvai ir Lietuvos visuomenei – ar čia žydai gyventų, ar ne. Reikia paprasčiausiai nustoti meluoti. Sau ir kitiems. Tai tik politinės valios ir sąžinės klausimas.
– Daugelis jaunesnių žmonių šiandien apie žydus daugiausia sužino iš naujienų apie Izraelio politiką, konfliktus, bet ne iš lietuviškosios jų praeities. Kaip apibūdintumėte vyraujančią opiniją apie Izraelį Lietuvoje? Ar ji pagrįsta?
– Jau anksčiau buvau pastebėjęs tendenciją puikius, tiesiog pavyzdinius Lietuvos santykius su Izraeliu pateikti kaip puikius santykius su Lietuvoje gyvenančiais žydais ar netiesioginį mėginimą užlyginti praeities paliktas duobes. Tai du visiškai skirtingi aspektai. Pažįstu nuoširdžių antisemitų, kuriems imponuoja Izraelis. Jie gali pasakyti, kad žydus Lietuvoje žudė, nes žydų buvo NKVD, o Izraelis yra nuostabu, nes „rodo tiems arabams“.
Valstybinėje plotmėje dviejų valstybių bendradarbiavimas džiugina, jis yra sveikintinas ir visokeriopai skatintinas. Bet, mano galva, to bendradarbiavimo rezultatai neteiktini kaip Lietuvos vidaus problematikos, susijusios su istorinės atminties klausimais, pakaitalas.
– Lietuvoje iki šiol gajūs stereotipai apie žydus – kasdieniai posakiai, anekdotai, paprastai atėję iš praeities įsitikinimų ar neišprusimo. Kodėl jie išlieka?
– Manau, kad su stereotipais kovoti galima tik vienu būdu – švietimu. Stereotipai gimsta iš tamsos ir gyvena tamsuma, o, kaip pasakytų vienas tuos antisemitinius stereotipus išpažinęs poetas, „ir tiesa, ir šviesa mūs žingsnius telydi“.
Tiesa ir šviesa yra neatsiejami švietimo elementai. Tam reikia gero vadovėlio ir gero mokytojo.