Dar vieno lietuviško banko žlugimą lydi daugiau įtarinėjimų dėl šio proceso skaidrumo nei diskusijų apie sisteminius pokyčius, kurie užkirstų kelią tokioms griūtims. Nors, teisybės dėlei, nelabai kam beliko kristi: lietuviško kapitalo bankų, išskyrus nedidelį nišinį Medicinos, nebeliko, o kitiems leistis į tokias avantiūras, kokių imdavosi prieš beveik pusantrų metų žlugęs „Snoras“, o dabar Ūkio bankas, neleidžia griežti pagrindiniai bankai užsienyje.
Vis dėlto Ūkio banko griūtis – stresas ir nuostoliai ne tik su juo susijusiems asmenims, bet ir visiems mokesčių mokėtojams, nes vėl kitų klaidoms ir/ar nusikaltimams apmokėti reikės ir visų mokesčių mokėtojų milijonų. Kaip, kuo ir kada baigsis paskutinio lietuviško banko agonija ir ko iš jos derėtų pasimokyti, kalbėjomės su laikinuoju Ūkio banko administratoriumi Adomu Ąžuolu Audicku. Tiesa, pokalbis vyko penktadienį, kai galutinis derybų taškas su Šiaulių banku dar buvo nepadėtas.
VEIDAS: Į klausimą, ar šią savaitę Ūkio banko indėlininkai galės naudotis savo sąskaitomis, premjeras Algirdas Butkevičius atsakė: „Bus privaloma, kad būtų įmanoma.“
A.A.: Taip gali būti, bet šiuo momentu to negaliu garantuoti. Mano, kaip Ūkio banko laikinojo administratoriaus, didžiausias tikslas ir yra, kad kuo greičiau žmonės galėtų prieiti prie savo indėlių, galėtų naudotis banko paslaugomis, ypač tie, kuriems tai gyvybiškai svarbu – socialinių išmokų gavėjai, pensininkai. Intensyviai dirbame, bet uždavinys labai didžiulis, dar yra labai daug techninių klausimų, kuriuos reikia išspręsti, ir nesinori padaryti klaidų, dėl kurių banko klientai paskui nukentėtų. Bet dėsime visas pastangas, kad banko klientai galėtų prieiti prie savo pinigų kuo greičiau.
VEIDAS: Ar dar gali keistis minėta 800 mln. Lt suma, kiek Ūkio banko problemoms spręsti turės skirti valstybė?
A.A.: Vyriausybė patvirtino 800 mln. Lt kaip maksimalią sumą. Panašiai tiek ir reikės susitarti su banku, su kuriuo deramės.
VEIDAS: Ar dėl paties Šiaulių banko, su kuriuo deratės, jums nekyla jokių klaustukų? Pavyzdžiui, kaip pagrindiniu jo akcininku galėjo tapti Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) – juk jam nebūdinga tapti komercinio banko pagrindiniu akcininku. Ar analizavote, kas jį atsivedė į Lietuvą?
A.A.: Manau, Šiaulių bankas tikrai yra geras, patikimas, stabilus, skaidrus ir nėra toks rizikingas, koks buvo Ūkio bankas. Taip, tai nelabai didelis bankas, bet prie jo prijungus gerąją Ūkio banko dalį jis reikšmingai išsiplės. O toks institucinis investuotojas kaip ERPB suteikia pasitikėjimo ir stabilumo. Mano žiniomis, ERPB dalyvauja ne vieno banko kapitale, bet vadovaujasi tam tikrais principais, pavyzdžiui, niekada neperka kontrolinio akcijų paketo. Kas atvedė šį banką į Lietuvą, nežinau, bet pasidomėsiu.
VEIDAS: Jus kaltina tik imitacija ieškant Ūkio banko perėmėjo, nes bankams išsiųstame kvietime to imtis buvo nurodyta, kad jau pasirašytas ketinimų protokolas su Šiaulių banku.
A.A.: Čia ir yra aukščiausio lygio skaidrumas, koks tik gali būti. Buvo pasakyta, kad pasirašytas ketinimų protokolas dėl neįpareigojančių derybų pradžios – ne susitarimas perduoti turtą, o tik susitarimas pradėti neįpareigojančias derybas tam, kad nustatytume, ar kuris nors bankas pajėgus ir ar nori perimti Ūkio banko turtą bei įsipareigojimus. Tokius ketinimus reikėjo žinoti Lietuvos bankui renkantis alternatyvą, ar skelbti bankrotą, ar perduoti gerąją Ūkio banko dalį kitam bankui. Žinoma, visuomet geriau perduoti turtą ir įsipareigojimus, bet jei nėra kam, tos alternatyvos kaip ir nebūtų reikalo nagrinėti. Įvertinome padėtį rinkoje ir pamatėme, kad vienas bankas rimtai tuo domisi. Mano manymu, čia nėra neskaidrumo, ir tokių klausimų neturėtų kilti.
VEIDAS: Ar jūsų pasirinkimas su Šiaulių banku pasirašyti ketinimų protokolą buvo pagrįstas tuo, kad Ūkio bankas jau anksčiau svarstė galimybę su juo jungtis?
A.A.: Taip, su Šiaulių banku dėl susijungimo gana ilgai derėjosi ir pats Ūkio bankas. Abu bankai vienas kitą pakankamai gerai pažinojo, tad Šiaulių bankas įsivaizdavo, kaip galėtų atrodyti jų susijungimas. Šiuo požiūriu Šiaulių bankas gal ir turėjo tam tikrą pranašumą, nes jau buvo įgijęs įdirbį. Tačiau mūsų pasirinkimui ankstesnis šio banko bendravimas su Ūkio banku nepadarė įtakos. Nulėmė kitkas – kad Šiaulių bankas vienintelis rimtai pradėjo derėtis. Siūlėme ir kitiems, bet kai kurie net neatvyko pokalbio ar pareiškė nedalyvausiantys procese, o vienas sakė, kad jį domina tik nedidelė dalis Ūkio banko antrinių įmonių. Tai nelygiavertis pasiūlymas, palyginti su Šiaulių banku. Pagal įstatymą būtina perkelti visus draustus įsipareigojimus, vadinasi, reikia suformuoti panašios vertės paketą. Jei kitas bankas perimtų tik kelias antrines įmones, iš indėlių draudimo fondo reikėtų pervesti nebe 800 mln. Lt, o gal net 2,5 mlrd. Lt sumą.
VEIDAS: Ar jau aišku, ką perima Šiaulių bankas? Pavyzdžiui, kas bus su „Žalgiriu“, „Kauno diena“, kita Ūkio banko valdyta žiniasklaida?
A.A.: Kol kas nėra aišku. Šiaulių bankas žiūri ir analizuoja visą turtą. Norime perduoti kuo didesnę jo dalį, bet Ūkio bankas valdė nemažai turto, kurio bankas neturėtų turėti, tad į šią dalį Šiaulių bankas žiūri skeptiškai. Be to, vienas pagrindinių jo akcininkų ERPB laikosi politikos spekuliatyvinio pobūdžio turto neimti.
VEIDAS: Ar neįmanoma teisiškai sureguliuoti, kad pagrindinis banko akcininkas banko nepaverstų vien savo verslo ir avantiūrų finansavimo šaltiniu? Juk nenormalu, kad beveik pusė banko paskolų buvo susijusios su Vladimiro Romanovo ir jo aplinkos verslu.
A.A.: Tokių apribojimų yra ir Lietuvoje, ir kitose šalyse. Tačiau, kaip minėjo ir Lietuvos bankas, iš pradžių tokia padėtis nebuvo žinoma, nes banke paskolos, susijusios su pagrindiniu akcininku ir jo aplinka, buvo išduodamos ne tiesiogiai, o per ofšorines kompanijas. Buvo sukurtas labai sudėtingas tinklas, kuriame pamatyti skaidrų vaizdą buvo labai sunku. Lietuvos bankui išsiaiškinus kai kuriuos ryšius, paaiškėjo ir tikroji padėtis.
VEIDAS: Privačiam bankui pagal tarptautinius reikalavimus neleidžiama užsiimti didelėmis nekilnojamojo turto operacijomis. Juk nebuvo galima nepastebėti kylančios „Žalgirio“ arenos, objektų Maskvoje, Balkanuose.
A.A.: Taip, su nekilnojamuoju turtu susijusi veikla gali sudaryti tik nedidelę banko veiklos dalį. Bet čia jau klausimas Lietuvos bankui.
VEIDAS: Bankas, krepšinio komanda, žiniasklaida, arenos – tokia pati ir „Snoro“, ir Ūkio banko schema, na, kalbant apie Ūkio banką prie to dar reikėtų pridėti ir V.Romanovo idea fix eiti į politiką. Pagal jūsų turimus duomenis apie Ūkio banką kaip vertintumėte – ar V.Romanovas tik avantiūristas, ar ir sąmoningas vagis?
A.A.: Nenoriu spėlioti. Turbūt gali būti visaip.
VEIDAS: Esate sakęs, kad Ūkio bankas Lietuvos bankui teikė neteisingas finansines ataskaitas. Ar neturėjo Lietuvos bankas, kurio vadovas Vitas Vasiliauskas neslepia, kad Ūkio banku nuolat domėjosi tuoj po „Snoro“ žlugimo 2011-ųjų pabaigoje, anksčiau užkirsti kelią dabartinei situacijai? Kas blogai Lietuvos banko priežiūros sistemoje?
A.A.: Tą geriau galėtų pasakyti Lietuvos bankas. Kaip jo atstovai viešai ir minėjo, po paskutinio inspektavimo buvo nustatyta, kad buvo nepadaryti reikšmingi atidėjiniai.
VEIDAS: Vis dėlto kaip reikėtų keisti teisinę bazę ar jos įgyvendinimą, kad valstybei nereikėtų visų mokesčių mokėtojų pinigais gelbėti neatsakingų bankininkų iššvaistytų bankų?
A.A.: Manau, reikėtų peržiūrėti nekilnojamojo ir apskritai turto vertintojų licencijavimo sistemą, prižiūrėti, kad jie dirbtų kokybiškiau. Tai galioja ir auditoriams. Kartais tiek turto vertintojų, tiek auditorių savireguliacija yra nepakankama.
VEIDAS: Pasaulyje pripažintos audito kompanijos – „Ernst & Young“ „Snoro“ atveju, „Deloitte“ Ūkio banko atveju – sąmoningai ar ne, bet nepastebėjo tikrosios bankų padėties. Ar tikrai ir kitose šalyse auditoriai neprisiima jokios nei finansinės, nei kitokios atsakomybės už savo išvadų padarinius, nors už auditą jiems mokamos didžiulės sumos?
A.A.: Pasaulyje yra buvę įvairių situacijų, ir ne visuomet būna kalti auditoriai. Kartais auditorių kompanijos ir nukentėdavo, pavyzdžiui, 2001 m. po „Enron“ bankroto žlugo ir viena iš stambiausių penkių pasaulio audito kompanijų „Arthur Andersen“. Audito kompanijoms svarbiausia jų reputacija.
VEIDAS: Tačiau su „Deloitte“, ko gero, Lietuvos bankas sutarties nenutrauks.
A.A.: Aš pats nesu kalbėjęs su tais auditoriais, kurie auditavo Ūkio banką, todėl man sunku atsakyti, kodėl jie šiame banke nematė tiek bėdų, kiek pamatė Lietuvos bankas ar po to mes. Reikėtų atlikti tam tikrą tyrimą ir išsiaiškinti su banką auditavusiais asmenimis.
VEIDAS: Ar laikinasis administratorius, siekdamas, kad jo administruojamas bankas ir valstybė patirtų kuo mažiau nuostolių, negali inicijuoti teisinių procesų, kad sąmoningai ar nesąmoningai nuslėpę tikrąją banko padėtį auditoriai kompensuotų dėl to patirtus nuostolius?
A.A.: Tai nepatenka į mano atsakomybės ribas. Mano, kaip laikinojo banko administratoriaus, pagrindinis uždavinys, kad indėlininkai kuo greičiau prieitų prie savo pinigų. Mano mandatas – nustatyti banko finansinę būklę (ką jau padariau), parinkti alternatyvas, ką daryti su banku (tą jau padariau), pasirinkti vieną iš siūlytų alternatyvų, o kai ji bus įgyvendinta ir indėlininkai galės naudotis savo pinigais, tuo mano darbas bus baigtas.
VEIDAS: Pats dirbote valstybės institucijoje. Pasakykite, kodėl akivaizdžiai pasitikėjimo nekeliančius bankus rinkosi ne tik patiklūs pensininkai, bet ir valstybės institucijos, savivaldybės?
A.A.: Galima ieškoti įvairių atsakymų, bet vienas jų objektyvus – tai viešųjų pirkimų aspektas. Valstybės institucijos turi vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymu, tad jos skelbia konkursą dėl einamųjų sąskaitų, dėl terminuotų indėlių laikymo, ir laimi bankai, kurie kartais nėra labai aukšto pasitikėjimo lygio.
VEIDAS: Per 23-ejus nepriklausomybės metus jau bankrutavo dvidešimt lietuviškų bankų. Ar tikite, kad gali sėkmingai egzistuoti lietuviškas bankas, neturintis turtingos užsienietės „motinos“?
A.A.: Tai įmanoma, bet tikrai sunku. Lietuvos mažiesiems bankams, kurių prestižas nėra toks kaip skandinaviškų, sunku veikti, nes jie negali pigiai pritraukti finansinių išteklių, vadinasi, turi gana brangiai mokėti už indėlius. Kadangi jie brangiai moka už indėlius, tai ir skolina brangiau, vadinasi, neturi konkurencinio pranašumo. Bankui svarbu pasitikėjimas, prestižas, o lietuviški bankai tuo nespindėjo, be to, didelis bankas dažnai turi didesnį konkurencinį pranašumą.
VEIDAS: Kalbama, kad reikia didinti indėlių draudimo tarifą. Bet ar liko bankų (neminint kredito unijų), kuriuos gali prireikti gelbėti?
A.A.: Jei būčiau viceministras, šį klausimą pakomentuočiau, bet dabar nelabai galiu to daryti. Tai komentuoti turi valstybei vadovaujantys asmenys.
VEIDAS: Lietuvos banke dirba beveik 600 darbuotojų, iš jų apie šimtą – komercinių bankų priežiūros srityje. Ironizuojama, gal vertėtų uždaryti Lietuvos banko priežiūros skyrių, nes kaip ir neliko ką prižiūrėti – skandinaviški bankai prižiūrimi „motinų“, Šiaulių – ERPB.
A.A.: Uždaryti priežiūros padalinio nereikia, bet jam darbo tikrai sumažės.
VEIDAS: Vis dėlto kaip reikia keisti teisinę bazę, kad bankų žlugimai nebesikartotų?
A.A.: Pastaruosius dešimt metų tokie atvejai buvo du, bet jie neprisidarė bėdų per vieną dieną. Pradėjus dirbti Lietuvos banko priežiūros padalinio, kaip ir viso Lietuvos banko, naujiems vadovams buvo imtasi ryžtingesnių veiksmų, Lietuvos bankų sistema tapo tvarkingesnė ir švaresnė. O teisinių reguliavimo aktų yra pakankamai. Gal daugiau vertėtų kalbėti apie jų įgyvendinimą.
VEIDAS: Tokioje jautrioje kaip bankai srityje pasitikėjimo nepridėjo ir įtarimai dėl pačios Ūkio banko operacijos skaidrumo: dar rudenį Ūkio bankui gelbėti po viešųjų pirkimų Lietuvos bankas atsirinko savo vadovo V.Vasiliausko bendrakursio ir studentiško bendrabučio kambario draugo advokatų kontorą „Raidla, Lejins & Norcous“, ši šiam darbui kaip konsultantą nusamdė jus. Paskui jūs, paskirtas laikinuoju administratoriumi, nusamdėte juos. O juk kalbama apie didžiules sumas: advokatų kontorai buvo skirta apie 350 tūkst. Lt.
A.A.: Man atrodo, paaiškinau pakankamai aiškiai, bet dalis žiniasklaidos girdi ir interpretuoja informaciją taip, kaip jai reikia. Taip, aš turėjau paslaugų sutartį su šia advokatų kontora, bet nebuvau joje įdarbintas, o tik pasamdytas kaip ekspertas. Dirbau prie kelių projektų, iš kurių vienas buvo susijęs su Ūkio banku. Kai buvo skelbiamas banko moratoriumas ir buvau kviečiamas laikinuoju administratoriumi, mano pasiūlymas buvo paketinis – nėjau vienas, o su komanda tų žmonių, kurie apie Ūkio banko padėtį labai gerai žinojo ir buvo puikiai pasirengę visiems galimiems veiksmams. Buvome kaip konsorciumas ir kitaip būti negalėjo.
VEIDAS: Kaip manote, kiek užtruksite, kol atliksite savo, kaip laikinojo administratoriaus, misiją?
A.A.: Jei susiderėsime ir pasirašysime su Šiaulių banku sutartį dėl Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perdavimo, blogajai Ūkio banko daliai bus iškelta bankroto byla. Kai ji bus iškelta, bus paskirtas bankroto administratorius. Tada ir baigsiu savo laikinojo administratoriaus pareigas. Tai turėtų įvykti per tris keturias savaites.
VEIDAS: Naujų darbo pasiūlymų jau gavote?
A.A.: Kol kas neturiu laiko galvoti nei apie siūlymus, nei apie kitus dalykus, nes su komanda dirbame po šešiolika valandų per parą be savaitgalių. Kitų minčių, kaip kad atkurti banko veiklą ir indėlininkams kuo greičiau suteikti prieigą prie pinigų, kol kas neturiu.