R. Tamulevičiaus nuotr

Psichologija. „Kaip neblaivus nepageidaujamas prie automobilio vairo, taip ir suirzęs turėtų būti nušalintas nuo bet kokių tarpusavio santykių aiškinimosi. Pykčiu liepsnojantis protas užaštrėja ir susiaurėja, todėl į akis drebiama teisybė itin žeidžia“, – apie dažno asmens negebėjimą nesikarščiuoti ir neužgaulioti šalia esančiojo savigarbos kalba psichologas, psichoterapeutas, savivaldybių mokymo centro „Dainava“ direktorius Zenonas Streikus.

VEIDAS: Kokių bendravimo klaidų dažniausiai pasitaiko žmonių tarpusavio santykiuose? Į ką, jūsų nuomone, vertėtų atkreipti dėmesį siekiant sklandesnės komunikacijos?

Z.S.: Didžiausia bėda, kad nebemokame kalbėti savo vardu. Jei dažniau aplinkiniams primintume, kaip jaučiamės (pvz., man nepatinka, aš supykau, įsižeidžiau), galbūt išvengtume jų kritikos ir atrodytume nuoširdesni. Žmogaus gebėjimas ramiai išsakyti savo jausmus ir mintis leidžia kitiems jį geriau suprasti. Taip pat siūlyčiau nepamiršti vadinamųjų stebuklingų frazių: gerbiu tavo požiūrį, vertinu tavo nuomonę, bet mano pozicija šiuo klausimu kita, ir pan. Visą gyvenimą mokomės bendrauti, o tai, ar išmokstame, ir lemia mūsų sėkmę bei susikalbėjimą su šalia esančiaisiais. Ne intelektas ir ne jokios kitos savybės, o gebėjimas susikalbėti mums sukelia pasitenkinimo gyvenimu jausmą.

VEIDAS: Kodėl mums tokia svarbi bendravimo kokybė?

Z.S.: Šiuolaikiniame pasaulyje tarp gyvenimo ir bendravimo kokybės išties galime dėti lygybės ženklą – tai lyg sinonimai. Nuo to, kaip ir kiek bendraujame su aplinkiniais, praktiškai ir priklauso mūsų pasitenkinimo gyvenimu jausmas ir tai rodo, ar kokybiškai gyvename. Absoliučiai visose psichologijos ir religijos teorijose pabrėžiama, kad siekdami gerų santykių su aplinka visų pirma turime sutarti patys su savimi. Taigi nuo to, koks yra vidinis dialogas (negatyvus ar pozityvus) savo paties atžvilgiu, galime spręsti, ar taikūs ir harmoningi esame. Dvasios ramybė yra mūsų gyvenimo pagrindas.

VEIDAS: Kai kada bendraujant vienam iš dviejų tenka smarkiai nuobodžiauti, nes priešais sėdintis niekaip neužsičiaupia. Koks turėtų būti idealus kalbėjimo ir klausymosi santykis?

Z.N.: Ne veltui žmogui duotos dvi ausys ir viena burna. Bendraujant klausymosi ir kalbėjimo santykis turėtų būti labai panašus. Gebėdami išklausyti kitą demonstruojame pagarbą jo mintims ir žodžiams, tai parodo mūsų draugiškumą asmens nuomonei. Kita vertus, nereikėtų pamiršti indėnų posakio, kad jei jau kalbi, tavo žodžiai turėtų būti gerokai svaresni už tylą.

VEIDAS: Kaip mus veikia nuolat besiskundžiantys ir verkšlenantys asmenys?

Z.S.: Kadangi esame linkę nesąmoningai perimti žmonių, su kuriais dažniausiai bendraujame, nuostatas, elgesį, įsitikinimus ir vertybes, labai svarbu pasitraukti nuo negatyviai mąstančių individų. Priešingu atveju tai gali tapti visų jūsų gyvenimo nelaimių priežastimi. Ne taip svarbu, kas stengiasi apnuodyti jūsų požiūrį į gyvenimą ar į tarpusavio santykius (draugas, bendradarbis ar šeimos narys), – kur kas sveikiau bendrauti su gyvenimą mylinčiais, linksmais ir pozityviais asmenimis (su ereliais kilti visuomet geriau, nei su vištomis kapstytis). Atsirinkę žmones, su kuriais jums pakeliui, kurie jūsų nenuodija savo negatyvumu, nenukreipia nuo išsikeltų gyvenimo tikslų, pasieksite daug daugiau, nei klausydamiesi verksmingų gyvenimu besiskundžiančiųjų istorijų. Verkšlenti pastaruoju metu labai populiaru, bet geriau apsaugoti nuo to savo protą ir jausmus.

VEIDAS: Teigiate, kad reikėtų atsiriboti nuo žmonių, kuriems pokalbis su mumis tarnauja tarsi paguodos telefonas. Bet ar neliksime su savo pozityvumu vienui vieni? Juk ne visuomet sekasi, kiekvienam pasitaiko sunkesnių dienų…

Z.S.: Jei pagalvojus apie vieną ar kitą asmenį nuotaika sugenda, natūralu, kad patys jam rečiau skambiname. Taip pat jau įrodyta, kad asmenys, itin dažnai savo žodyne vartojantys įvardį „aš“, nėra patys mieliausi pašnekovai. Žmones kur kas labiau sieja įvardis „mes“. Kai yra apie ką pasišnekučiuoti, kuo pasidalyti, draugystė stiprėja. Psichiatrų pastebėjimai rodo, kad psichiatrinėse gydomų ligonių žodyne įvardžio „aš“ vartojimas 12 kartų dažnesnis nei sveikų žmonių. Taip pat pastebėta, kad žmogui sveikstant šio įvardžio vartojimas jo kalboje mažėja.

VEIDAS: Siekdami patogesnio ir modernesnio gyvenimo šiandien bendraujame virtualioje erdvėje, socialiniuose tinkluose, naudodamiesi išmaniaisiais telefonais. Ar tai prilygsta gyvam pasimatymui?

Z.S.: Jokios technologijos negali prilygti bendravimui ~tete-a-tete~, akis į akį. Sunku ir praktiškai neįmanoma užmegzti stipraus tarpusavio ryšio su kitu jo nepalietus, nepamačius gyvai ir pan. Nepamirškite, kad tik periferinis žmogaus matymas leidžia „skenuoti“ ir išgirsti tam tikrus niuansus, dažnai slypinčius už žodžių. Kol kas jokia technika to nepakeitė, o mokslininkai pastebi, kad būtent gyvo prisilietimo (apsikabinimo ar pabuvimo su pačiais artimiausiais intymioje erdvėje) vis labiau ir stinga mūsų gyvenime. Žymi JAV psichoterapeutė Virginia Satir yra pasakiusi, jog norint, kad jūsų vaikas išgyventų, per dieną jam būtini bent keturi apkabinimai, kad būtų sveikas, šį skaičių tektų padidinti iki aštuonių, o 12 kartų vaiką vertėtų apkabinti, jei linkite jam laimės. Tą patį reikėtų pritaikyti sutuoktiniams, šeimos nariams. Jeigu tarpusavio santykiuose nuolat trūksta apsikabinimo, artimo kontakto, pasibučiavimo, ilgainiui atšąlama.

VEIDAS: Kuo mums toks reikšmingas gyvas kito žmogaus prisilietimas ar apkabinimas?

Z.S.: Endokrinologijos ir biochemijos mokslas išaiškino, kad jau po šešių sekundžių apsikabinimo smegenyse išsiskiria itin biologiškai svarbios medžiagos (tokios kaip meilės ir prieraišumo hormonu Vokietijos mokslininkų pakrikštytas oksitocinas. Įprastai su juo siejamas laimės ir pasitikėjimo savimi jausmas), itin reikšmingos mūsų žmogiškumui. Bent jau man iki šiol neteko girdėti, kad kas nors būtų gailėjęsis, jog per mažai laiko leido socialiniame tinkle ar išmaniajame telefone. Paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis žmonės labiausiai gailisi per mažai laiko skyrę savo artimiesiems, per retai juos apkabindavę, nesakę, kaip stipriai myli.

VEIDAS: Kaip mus veikia asmenų, kurie nėra draugiški ar gero linkintys, buvimas šalia?

Z.S.: Į asmeninę erdvę įprastai įsileidžiame tuos asmenis, kuriais pasitikime ir su kuriais galime būti atviri. Jei šalia atsiduria svetimas žmogus, tai iš mūsų pareikalauja daug emocinės energijos, tai labai gerai paaiškina, kodėl kartais jaučiamės visiškai išsunkti. Šiuo atveju net tardytojai, siekdami palaužti nusikaltėlį, pasodina jį ant kėdės patalpos viduryje ir prieina labai arti – įpastai tai suveikia ir pasipriešinimas įveikiamas.

Kiekvienam mūsų intymi erdvė nepaprastai svarbi (ją valdome pasąmoningai). Jeigu vieno ar kito žmogaus nemėgstame, stengiamės atsisėsti nuo jo atokiau, o prie artimo asmens, priešingai, norisi artėti. Tačiau reikėtų atminti, kad kiekvienu atveju asmeninio bendravimo ribos gana skirtingos, tarkime, Azijos kraštuose žmonės kalbėdamiesi vienas prie kito prieina kur kas arčiau nei europiečiai. Mums įprasta bendrauti per ištiestos rankos atstumą. Šiek tiek artimesni esame su savo sutuoktiniais, vaikais, tėvais ir draugais. Šiuo atveju artimas kontaktas tarnauja mums kaip nepaprastas emocinis tarpusavio santykių penas.

VEIDAS: Greitas gyvenimas, nuolatinė skuba, stresas, matyt, šiandien aplenkia retą visuomenės narį. Kaip išlikti žmogumi ir neprarasti to, kas gražiausia, kai aplinka gana atšiauri?

Z.S.: Žydų mokslininkai tvirtina, kad esant net ir nepaprastai agresyviai aplinkai (pvz., kalėjime) galima išlaikyti pagarbą sau. Jie, kalinami lageriuose, stengėsi gyventi įprastą gyvenimą neįprastomis sąlygomis: valėsi dantis, šukavosi, užsiėmė pagalba ir kūryba, taigi neišdavė savęs, o tai pakankama, kad galėtum atlaikyti visą neigiamą krūvį. Tačiau tie, kurie prarasdavo pozityvų dialogą su savimi, neišlikdavo.

VEIDAS: Kas slopina aplinkinių norą bendrauti su vienu ar kitu žmogumi?

Z.S.: Žalingiausias ir didžiausias bendravimo priešas – destruktyvi kritika. Ji menkina žmogaus savivertę, sujudina pasitikėjimą savo jėgomis, slopina bet kokį įkvėpimą ir kūrybiškumą. Po kritikos įprastai driekiasi apmaudo ir abejonių šleifas, duodantis pradžią negatyvioms emocijoms. Rytų išminčiai sako, jog kalbant apie kito žmogaus trūkumus ir mūsų protas į juos panyra, taigi reikėtų atminti, kad protingi tuo tiesiog neužsiima. Tai savotiškas atsakymas, kodėl mes taip vertiname žmones, kurie sakydami malonius dalykus pozityviai nuteikia, skatina eiti pirmyn, palaiko, o ne stabdo ir žlugdo.

Kita vertus, net ir didžiausias priešiškumas yra geriau nei jokio bendravimo. Didžiausia bausmė žmogui yra vienatvė. Dažnai žmogus pats save į ją ir uždaro. O negebėjimas megzti santykių su kitais visuomenės nariais veda individą į išprotėjimą (nors žmogus gyvas, jo bendravimo kokybė nulinė).

VEIDAS: Tačiau kritika neišvengiama bendraujant ir su pačiais artimiausiais. Kaip ji veikia, tarkime, sutuoktinių tarpusavio santykius?

Z.S.: Jautriausiai išgyvenami, o kartais ir didžiausiu streso šaltiniu virsta būtent santykiai su sutuoktiniu. Arčiausiai esantys ir geriausiai mus pažįstantys žmonės ir žeidžia skaudžiausiai, o santykių griūtis gali sukelti pačią tikriausią sumaištį. Taigi šiuo atveju destruktyvi kritika ar pašaipa ardo ir žlugdo porų tarpusavio ryšius. Siekis ieškoti trūkumų kitame parodo paties kritikuotojo nevisavertiškumą. Dažnas įsivaizduoja, kad kritika padės kitą žmogų pakeisti, šis taps panašesnis į mus, tačiau įvyksta priešingai. Perauklėti kito mes negalime, todėl nė nevertėtų mėginti. Užtat daug ką galime keisti tobulindami save. Tarkime, mūsų vaikams didžiausią įtaką daro būtent mūsų elgsena ir tai, kaip mes su jais bendraujame. Pasąmoningai sekdami ir imituodami analogišką elgesį jie daug ką perima iš tėvų.

VEIDAS: Prie destruktyvių ir tarpusavio santykius griaunančių veiksnių priskiriama ne tik kritika, bet ir pavydas, kerštas. Kaip šios emocijos veikia ir keičia mūsų visuomenę?

Z.N.: Tiek pavydas, tiek kritika sukelia nepaprastai saldžių jausmų, bet vis dėlto tai yra strėlė, bene labiausiai žeidžianti ją paleidusį asmenį. Visais atvejais toks elgesys destruktyvus. Tarkime, pavydas neatsiejamas nuo menkavertiškumo, siekio pažeminti kitą. Nesusimąstome, kad reikėtų ne menkinti tą, kuriam geriau sekasi, ar iš jo tyčiotis, o stengtis į jį lygiuotis, pačiam pasitempti. Taigi ir su jus kritikuojančiu, jums pavydinčiu ar kerštaujančiu asmeniu reikėtų elgtis geriau, nei jis su jumis elgiasi. Neverta vargti eikvojant savo laiką ir energiją – tegul pozityvus elgesys būna viskas, ko jis gali tikėtis iš jūsų.

Visuomet laimėsite sugebėję įžvelgti kitame daugiau gero nei blogo. Gyvųjų net Dievas neteisia, taigi didžioji bėda ištinka tuomet, kai kurie nors iš mūsų pasijunta aukštesni už dievus, leisdami sau teisti aplinkinius. Lietuvoje šiuo metu stebiu baisią tendenciją: daugeliui žmonių svarbu įrodyti savo tiesą, o ne išlaikyti darnius tarpusavio santykius. Pamiršę, kad tiesa turi labai daug veidų, žmonės dėl jos aukoja bendravimą su jiems svarbiais asmenimis. Deja, pamiršta, kad santykių taip greit neatkursi.

VEIDAS: Šiandien labai daug diskutuojama apie tai, kad tėvai skiria per mažai laiko vaikams, sutuoktiniai susitinka tik po darbų, praktiškai jau tik lovoje, taigi bendravimas su pačiais artimiausiais gana minimalus. Kaip tokią situaciją siūlytumėte keisti?

Z.N.: Vokietijoje atliktas eksperimentas parodė, kad didelei žmonių grupei pakėlus algas jų pasitenkinimo gyvenimu jausmas praktiškai nekito (pasitenkinimas padidėjo vos 2 proc.), o štai įgijus artimą draugą jis šoktelėjo 15 proc. Šis pavyzdys iliustruoja, kad nepaprastai svarbu palaikyti artimus ryšius ne tik su šeimos nariais, bet ir su tolėliau gyvenančiais draugais (rekomenduojama jiems rašyti ar skambinti). Kiekvienas mūsų turėtų jaustis atsakingas už pačių artimiausių žmonių ratą ir kokybiško kontakto su jais palaikymą.

VEIDAS: Ar yra būdų, leidžiančių sušildyti bei atgaivinti net ir labiausiai pašlijusius tarpusavio santykius?

Z.S.: Parodyti, kad esi atvira asmenybė, nėra sudėtinga, pakanka per pirmas sekundes sutikus kito asmens akis užmezgi atvirą kontaktą: pasisveikinti, pasiteirauti, kaip jam einasi ir pan. Jei toks gestas neatliekamas, kito žmogaus pasąmonėje užsifiksuoja informacija, kad jūs kažkoks neaiškus. Vėliau peržengti jau nustatytą ribą gana sunku. Tačiau nereikėtų pamiršti: bet koks bendravimas su aplinkiniais prasideda nuo taikos radimo savyje. Visuomenės mylimi ir mėgstami asmenys neturi laiko ir noro teisti kitus. Deja, aplink mus daugėja žmonių, kurie nepakenčia šalia esančiųjų ir kitokių nei jie patys.

VEIDAS: Žvelgti į pasaulį pro tos pačios spalvos akinius išties reta, o gal ir snobiška, tačiau kaip siūlytumėte tai keisti?

Z.S.: Olandų psichologai siūlo metodą, leidžiantį prisijaukinti nepatinkantį asmenį. Jei tokį turite šalia savęs, pasistenkite surasti dešimt šio asmens bruožų, už kuriuos galėtumėte jį gerbti. Galbūt jis labai talentingas, darbštus, mažiau bijantis ir pasižymintis didesne drąsa už jus? Nė nepastebėsite, kaip jūsų priešiškumas sumažės ir jis jums taps kur kas mielesnis. Šis metodas itin tinkamas ne tik profesiniuose, bet ir asmeniniuose, poros ar šeimos tarpusavio santykiuose. Bent kelias minutes skyrę mintims apie sau artimą asmenį, surašę teigiamus jo bruožus, prisiminsite dalykus, kuriuos rutina įprastai užgožia.

VEIDAS: O gal visas negatyvias mintis nevalingai nukreipę į šalia esančius žmones apsaugome save nuo neigiamų emocijų, tiesa, apnuodydami jomis aplinkinius?

Z.S.: Kaip neblaivus nepageidaujamas prie automobilio vairo, taip ir suirzęs turėtų būti nušalintas nuo bet kokių tarpusavio santykių aiškinimosi. Pykčiu liepsnojantis protas užaštrėja ir susiaurėja, todėl į akis drebiama teisybė itin žeidžia. Supykusiems asmenims turėtų būti uždrausta bendrauti, o juo labiau aiškintis tarpusavio santykius. Tokiomis aplinkybėmis prisakome baisių dalykų, norėdami žmogų įskaudinti, sutrypiame jo savigarbos jausmą, o paskui patys graužiamės. Santykiams pavojingiausias dalykas – mūsų pačių išsiderinimas. Tik nurimę ir susitvardę galime bendrauti su kitais.

Kas nutinka mums nesusivaldžius? Išprovokuojamas konfliktas, aplink esantieji skuba gintis, aiškintis, dažnai nuklystama į asmeniškumus, o tuomet kelio atgal jau nėra. Žmogus, kuris tave nors kartą įžeidė ar pažemino, visam laikui išbraukiamas iš emocinės erdvės ir daugiau nebeprisileidžiamas. Taigi vertėtų atminti, kad gebėjimas valdyti savo emocijas yra vienas šiuolaikinių reikalavimų siekiant gyventi kokybišką gyvenimą, norint kažko pasiekti ir būti įvertintam. Mokslas vadina tai emociniu intelektu. Vienas šio termino autorių Danielis Golemanas teigia, kad neleisdami įsisiūbuoti savyje kilusiai negatyviai emocijai (baimei ar nerimui) ir sugebėję ją suvaldyti nulemiame 85 proc. karjeros ir asmeninio gyvenimo sėkmės.

VEIDAS: Klausantis jūsų vis labiau aiškėja, kad bendravimas ir žmonių tarpusavio santykiai – viena sudėtingiausių ir daugiausiai nesusipratimų keliančių sričių.

Z.S.: Bendravimas reikalauja išties daug drąsos ir atima bene daugiausiai energijos, o jei dar prisimintume, kiek žmonių bijo kalbėti viešai… Nepaprastai slegia atsakomybė ir baimė, kad tavo asmenybė gali būti paniekinta ir sukritikuoja. Matyt, tai ir sėja paniką.

VEIDAS: Išeitų, kad individo savigarba – lyg nepajudinama tvirtovė, prie kurios prisiartinus gali kilti rimtas pavojus?

Z.S.: Žmogus išties labiausiai saugo ir vertina savigarbos jausmą, o jos griovimas suvokiamas kaip pats didžiausias pažeminimas. Ypač tam jautrūs asmenys, kurių savigarba trapi (pvz., nuteistieji). Visus „šarvus“ įprastai nusiimame bendraudami su artimiausiais žmonėmis, tačiau ir jie kartais pataiko mums į itin skausmingą vietą. Tokiais atvejais nuoskauda ilgai nedingsta, o noras atvirai pasišnekučiuoti kurį laiką negrįžta. Taigi neturėtume pamiršti: savigarbos jausmas yra visos asmenybės pamatas. Būtų gerai, jei šalies sėkmė būtų matuojama ne bendruoju vidaus produktu (BVP), o žmonių tarpusavio santykiais ir jų pasitenkinimo gyvenimo jausmu. Taptume nepalyginti laimingesne visuomene.

VEIDAS: Kai kurie mūsų nesėkmes dramatizuoja, klampindami aplinkinius ir patys save į susidariusią situaciją. Ar galima išmokti į kritines situacijas reaguoti racionaliau ir labiau pamatuotai?

Z.S.: Tarpusavio santykiuose mes taip pat labai mėgstame daryti dramblį iš musės, o paskui, žiūrėk, ir nebeišmaitiname jo. Vienas didžiausių tarpusavio santykių žinovų – prancūzų rašytojas, pilotas, humanistas Antoine’as de Saint-Exupery, labiausiai žinomas dėl apsakymo „Mažasis princas“, savo knygose pabrėžia, kad didžiausias žmonių turtas – bendravimas. Nieko svarbesnio nebuvo, nėra ir nebus. Kito kelio būti laimingiems tiesiog nėra.