Lietuvos savivaldai trūksta savivaldos – kaip iššifruoti šią dažnai savivaldybininkų kartojamą frazę, aiškinamės su Savivaldybių asociacijos direktore Roma Žakaitiene.

R.Ž.: Savivaldybės visada kartoja, kad nenori tapti vykdomaisiais komitetais, – jos nori būti savarankiškesnės. Funkcijų centralizacija ar, atvirkščiai, jų primetimas savivaldybėms neklausiant, ar jos gali jas įgyvendinti, ir dar be reikiamo finansavimo, – viena esminių problemų Lietuvoje. Tą pastebi ne tik pačios savivaldybės: Europos Tarybos Vietos ir regionų valdžios kongreso monitoringo grupė, šiemet po vienuolikos metų vėl vertinusi, kiek savivalda Lietuvoje atitinka Europos vietos savivaldos chartiją, pasigedo daugiau finansavimo savivaldybėms deleguotoms funkcijoms atlikti, bendruomenių nuomonės priimant sprendimus, didesnės valdžios decentralizacijos, kad jos institucijos būtų kiek įmanoma arčiau žmogaus.
Daug buvo tikimasi iš apskričių reformos – kad savivaldybės galės priimti daugiau sprendimų. Deja, funkcijų padaugėjo mažai.
VEIDAS: Merai labiausiai piktinasi, kad savivaldai neperduota tvarkyti žemė. Ar tai iš tiesų didysis regionų plėtros trukdis?
R.Ž.: Jei savivaldybėms būtų atiduota žemės disponavimo – ne nuosavybės – teisė, būtų lengviau pritraukti investuotojų, operatyviau įgyvendinti projektus. Europoje beveik visur savivaldybės disponuoja žeme, į tai jau antrą kartą atkreipė dėmesį ir minėta Europos Tarybos monitoringo grupė.
VEIDAS: Tačiau aiški ir priežastis, kodėl priimtas toks sprendimas: korupciniai skandalai savivaldybėse neduoda pagrindo pasitikėti.
R.Ž.: Visuomenės apklausų duomenimis, savivaldybėmis žmonės pasitiki labiau nei Vyriausybe ar Seimu. O savivaldybių yra šešiasdešimt, tad kai kurioje nors vienoje nutinka kas blogo, prilimpa visoms.
Ne tik Lietuvoje centrinė valdžia tikina, kad ji geriau tvarkys reikalus, nes valdo biudžetą. Bet turėdamos savarankišką biudžetą, ir savivaldybės galėtų gerai tvarkytis. Dabar jos iš tiesų labai priklausomos nuo centrinės valdžios, o pasitikėjimą juk gali įgyti tik turėdamos tokias pareigas, kuriomis gali įrodyti, jog tikrai galima jomis pasitikėti.
VEIDAS: Kokių funkcijų, be disponavimo žeme, savivaldybės nori, bet negauna?
R.Ž.: Jei jau savivaldybės pagal įstatymą yra už kurią nors sritį atsakingos, pavyzdžiui, už šilumos ūkį, tai norėtų būti atsakingos iki galo – kad joms leistų ir nustatyti šilumos kainas. Baiminamasi, kad prieš rinkimus tai būtų politizuojama – neva numušamos kainos, taip sužlugdant šilumos tiekimo įmones. Bet rinkimai vyksta ir į centrinę valdžią, o prieš juos priimama visokių populistinių dalykų.
VEIDAS: Vis dėlto savivaldybės labai skirtingos: teisės vienodos, bet prieniškiai priversti už šilumą mokėti beveik dvigubai brangiau nei molėtiškiai.
R.Ž.: Pagrindinis šilumos kainos dėmuo – kuro kaina, o ji priklauso ir nuo valstybės politikos, kiek deramasi, kad ji būtų mažesnė. Dabar visi sako: būtų pigiau, jei visur šildymui būtų naudojamas biokuras. Tačiau reikia prisiminti, kad gavusios ES struktūrinių fondų pagalbą pačios savivaldybės turėjo nuspręsti, kur investuoti: į vandentvarką, biokuro katilus ar kitą opiausią regionui problemą. Tos savivaldybės, iki kurių buvo nutiesti dujų vamzdžiai, investavo į kitas sritis, nes dujos buvo pigios, kiti buvo priversti ieškoti kuro alternatyvų. Šiandien pastarieji išlošė – moka už šilumą pigiau.
Savivaldybės deda visas pastangas, kad per ateinantį 2014–2020 m. ES finansinį laikotarpį ES paramą investuotų į biokatilus, mat nors biokuras pigesnis už dujas, jei savivaldybės pertvarkytų šilumos tiekimą tik skolindamosi iš bankų, šilumos kaina būtų dar didesnė nei dabar.
VEIDAS: Kaip vertinate tai, kad vis daugiau savivaldybių reiškia norą perimti į savo rankas šilumos, kitas komunalinių paslaugų įmones? Kodėl Lietuvoje negalioja aksioma, kad privačios įmonės tvarkosi efektyviau?
R.Ž.: Negalima sakyti, kad paslaugų kainą lemia nuosavybės forma. Savivaldybės nori ne tiek perimti įmones, kiek kitokios kainų už paslaugas nustatymo metodikos. Dabar gyventojai nebepajėgia susimokėti už šilumą, tikinama, jog sumažinus kainas įmonės bankrutuotų, bet paskui paaiškėja, kad jos dirba pelningai, ir tie pelnai didesni, nei galėtų būti. Savivaldybės garantuoja, kad jei jos turėtų daugiau įtakos nustatant šilumos kainas, šios būtų mažesnės. Bet vėl žadama kažką atimti iš savivaldybių, atiduoti valstybės įmonei.
VEIDAS: Vis dėlto kas lemia didžiulius skirtumus tarp savivaldybių, pradedant gatvių valymu žiemą? Gal dėl to ir linkstama labiau pasitikėti viena nacionaline įmone?
R.Ž.: Daug kas priklauso nuo tarybų narių reiklumo. Tačiau nevienodi ir savivaldybių finansavimo šaltiniai, pavyzdžiui, priskirtos prie probleminių ar esančios Ignalinos atominės elektrinės regione gavo papildomą finansavimą. Arba štai Vilnius surenka daugiau gyventojų pajamų mokesčio, bet yra donoras kai kurioms kitoms savivaldybėms, todėl negali vykdyti norimų investicinių projektų, turi skolų. Savivaldybių finansavimo metodika neturėtų būti tokia, kad visas krūvis būtų užkrautas vienam ar dviem miestams.
Jau ne kartą keltas klausimas, ar savivaldybės turi išgyventi tik iš gyventojų pajamų mokesčio. Pokyčių esama: padidindamos turto mokestį jos jau gali priversti juridinius asmenis geriau tvarkyti savo turtą. Visame pasaulyje turto mokestis yra savivaldybių, bet pas mus jį moka tik juridiniai asmenys.
Be to, kitokia turėtų būti ir Lietuvos regioninė politika. Dešimt regionų plėtros tarybų, į kurias įeina merai ir tarybų nariai, turėtų turėti daugiau funkcijų, rūpintis to regiono bendrais projektais, o ne tik padalyti nelabai didelius europinius pinigus. Žinoma, norėtųsi, kad regioninei politikai 2014–2020 m. iš ES būtų skirta ne 11 proc., kaip dabar, o kur kas didesnė suma.
VEIDAS: Tačiau mūsų savivaldybės skiriasi ne tik viena nuo kitos. Ypač didžiuliai skirtumai tarp mūsų provincijos savivaldybių ir, tarkime, Vakarų Europos savivaldybių – ten lauko tualetų neberasi.
R.Ž.: Dėl to kaltas ir mūsų pripratimas. Pavyzdžiui, vykdant geriamojo vandens  ES reikalavimus daug kur nutiesti vamzdžiai, bet kai kur žmonės kategoriškai atsisako prisijungti, jei tik reikia už savo pinigus nutiesti kelis metrus trasos. Jie motyvuoja, kad šulinio vanduo skanesnis.
VEIDAS: Savivaldybės nori daugiau finansinio savarankiškumo, bet mažuma merų sugeba rasti investuotojų, imtis ambicingų projektų.
R.Ž.: Viskas priklauso nuo žmonių: jei savivaldybėje – darbinga, kūrybinga, stipri komanda, galima laukti gero rezultato. Gaila žiūrėti, kaip sunkiai dirba tos tarybos, kurių merams visą laiką reikia laviruoti tarp partijų, stengiantis išsilaikyti. Todėl Savivaldybių asociacija jau seniai siūlo įteisinti tiesioginius merų rinkimus. Tai turėtų stabilizuoti darbą savivaldybėse, sutelkti jas ūkinei veiklai, o ne politinei kovai.
VEIDAS: Kaip suprasti: savivaldybės skundžiasi, kad turi per mažai funkcijų, tačiau jas gavusios vėl dejuoja nepajėgiančios jų vykdyti?
R.Ž.: Per ketverius metus savivaldybių biudžetai sumažinti 607,7 mln. Lt, o funkcijos tos pačios. Džiaugiamės, kad atsirado nors viena – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri ne buldozerio principu primetė naują tvarką, o pasiūlė eksperimentą: savivaldybėms prisiimti atsakomybę skirstant socialines pašalpas. Manau, kitąmet bus dar daugiau norinčiųjų prisidėti prie šio eksperimento.
Asociacija turi dar vieną siūlymą: savivaldybėms leisti sutaupytas lėšas pasilikti kitoms socialinėms reikmėms, ir tada nebereiks nė eksperimento. Savivaldybės kelia klausimą tik dėl kompensacijų už šildymą: jei šiluma brangs nepaisant savivaldybių valios, tai turi likti valstybės deleguota funkcija su tam skirtais biudžeto pinigais.
VEIDAS: O kaip savivaldybės vertina siūlymus joms perimti daugiabučių renovavimą?
R.Ž.: Vis daugiau diskutuojama, kad savivaldybių įmonės būtų atsakingos už atskirų kvartalų renovavimą, būtų kredito ėmėjos. Savivaldybės to nesikrato: asociacija pasirašė susitarimą su Aplinkos ministerija, Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra. Bet siūlome susieti renovavimo programą su kompensacijomis už šildymą, nes šiandien įkalbinti renovuoti namą žmones, gaunančius kompensacijas, beveik neįmanoma.
VEIDAS: Kodėl Lietuvoje stringa savivaldos reforma? Likome vieni iš nedaugelio ES teturinčių vieną savivaldos lygį?
R.Ž.: Dar 2007 m. asociacija pareiškė savo nuomonę: Lietuvoje savivalda užtektinai reformuota. Daugiau savivaldybių steigti nereikia, nes dabartinės tokio dydžio, kad jų biudžetas sudaro galimybes jas vystyti, o lėšų patrupinimas nieko gero neduotų. Beje, ir Europoje, pavyzdžiui, Danijoje, Latvijoje, kitose šalyse, savivaldybės stambinamos.
Pas mus kai kas siūlo visoms seniūnijoms suteikti savivaldybių statusą – tada jų turėtume 550. Bet jau šiandien savivaldybėms regionuose trūksta kvalifikuotų specialistų, pavyzdžiui, architektų. Antra, tokiu atveju iš biudžeto išlaikoma valdininkų armija didėtų, bet klausimas, ar užtikrintume didesnę jų paslaugų kokybę. O juk apskričių reforma siekta mažinti biurokratų kiekį.
Ko tikrai trūksta, tai žmonių dalyvavimo savivaldoje. Ieškome būdų, kaip stiprinti bendruomenes: atsirado seniūnaičių institucija, 8 mln. Lt suma skiriama bendruomenių projektams – gavusios po 100 ar 200 tūkst. Lt jos pačios apsisprendžia, ar keliuką asfaltuoti, ar kultūros centre salytę įsirengti.
VEIDAS: Bet ar jūs pažįstate savo seniūnaitį?
R.Ž.: Nei jį rinkau, nei pažįstu. Seniūnaičiai prigijo kaimiškose vietovėse, kur buvo stiprios bendruomenės. Dažnai vyksta diskusijos, ar miestuose apskritai reikalingos net seniūnijos, pavyzdžiui, Klaipėdoje, Panevėžyje jų nėra. Nors miestų teritorijos didelės, gyventojų daug, bet jų savivaldybės pajėgios užtikrinti ir seniūnijų funkcijų vykdymą.
VEIDAS: Koks yra siektinas savivaldos Lietuvoje modelis ir kaip jį pasiekti?
R.Ž.: Savivaldybės nori teisių, nebijo atsakomybės ir siekia tokios sistemos, kuri leistų dirbti stabiliai. Dabar egzistuojančios galėtų pakankamai gerai tvarkytis, jei tik bus tam reikalingas finansavimas, atsiras daugiau tiesiai į savivaldybę ateinančių mokesčių – gyventojų pajamų, turto, gal net dalis PVM. Reikia, kad savivaldybės aiškiai žinotų, už ką jos atsako, ir kartu su centrinės valdžios institucijomis – darbo birža, mokesčių inspekcija ir kt. – spręstų tos teritorijos problemas. O stabilumo pridėtų ir tiesioginiai merų rinkimai.

“Įgyti pasitikėjimą savivaldybės gali tik turėdamos tokias pareigas, kuriomis gali įrodyti, kad jomis tikrai galima pasitikėti.”