„Kurti sėkmės istorijas šiandien nepalyginti lengviau nei nepriklausomybės priešaušryje. Tereikia pasitikėti savimi ir žvelgti į pasaulį, kaip į neišnaudotą galimybę, tačiau dalis mūsų visuomenės lindi savo kiaute, nes taip gyventi saugiau“, – teigia psichologas, koučingo specialistas ir trijų vaikų tėtis Dainius Baltrušaitis.

VEIDAS: Savo darbe vadovaujatės susitelkimo į sprendimus metodu. Kaip jis gelbsti sprendžiant kasdienes problemas?

D.B.: Susitelkimo į sprendimus filosofija ateina iš trumpalaikės, į sprendimus orientuotos šeimos terapijos, kurią, kaip atsvarą JAV paplitusiai psichoanalizei, su savo kolegomis plėtojo psichoterapeutai Steve’as de Shazeris ir Insoo Kim Berg. Jie teigė, jog psichoanalizė kai kuriais atvejais užtrunka pernelyg ilgai, kad žmogus kažko pasiektų ar pakeistų savo gyvenimą: esant kritinėms situacijoms reikalingi greiti sprendimai. Jei asmuo ateina su virve vienoje rankoje ir su muilu kitoje, esminė problema turi būti išspręsta per pirmą susitikimą. Taigi siekiant efektyvumo buvo išskirti du postulatai, kurie ir tapo susitelkimo į sprendimus pagrindu.

Pirmasis jų teigia: jei jums kažkas nesiseka, liaukitės tai darę ir užsiimkite kažkuo kitu. Taigi šiuo atveju reikia keisti ne tikslą, o kelią, kuriuo einama. Daugeliui būtent tai ir pakiša koją. Kaip atskleidžia psichologiniai tyrimai, žmonės, užuot keitę pasirinktą kelią, net ir nesėkmės atveju braunasi juo su keliskart didesne inercija, tikėdamiesi pramušti sieną. Deja, nieko nepeša, tik tuščiai išsvaisto savo energiją.

O štai antrasis postulatas skatina daryti tai, kas sekasi (jei pasisekė kartą, tikėtina, kad ir ateityje pasiseks, taigi reikėtų tam skirti daugiau pastangų). Šiuo atveju svarbu išsiaiškinti, ar žinome, kas mums sekasi. Žmonės per mažai analizuoja sėkmingą savo patirtį. Kaip pavyzdys šiuo atveju galėtų būti įmonė, pasiekusi ypač gerų rezultatų. Norėdami pasidžiaugti sėkme darbuotojai išgeria šampano, pasiskirsto premijas ir išsivaikšto namo. Tačiau išanalizavus veiksnius, padėjusius pasiekti norimo tikslo, ateityje būtų kur kas aiškiau, ko reikia imtis. Taigi mes per mažai analizuojame sėkmingą (kaip mums pavyko, ką padarėme) ir per daug – negatyvią (kas dėl to kaltas, kodėl nepasisekė ir pan.) patirtį.

VEIDAS: Ar nėra taip, kad susitelkimas į sprendimus nuima nuo mūsų dalį atsakomybės?

D.B.: Šiuo atveju atsakomybė neatsiejama nuo susitelkimo į sprendimus, tačiau nereikėtų jų suvokti kaip amerikietiško pozityvizmo. Susitelkimas į sprendimus – konstruktyvus pozityvizmas, kai žiūrime į dalykus, kurie mums sekasi, ieškome, kaip juos dar labiau išnaudoti, kad galėtume pasiekti dar daugiau.

VEIDAS: Teigiama, kad kiekvienas pokytis turi savo kainą. Matyt, jos ir nulemtas žmonių dvejojimas ryžtis naujai rytdienai?

D.B.: Kalbame apie psichologinę ir materialinę riziką, kuri neatsiejama nuo nežinomybės ir baimės. Mes niekada nežinome, kokia bus ateitis, tačiau gyvenimas per trumpas taikstytis su mūsų netenkinančia kasdienybe. Tiesa, svarbu suvokti, kad visko, kas mums netiks, pakeisti negalėsime. Brandus, dabartinę aplinką priimantis ir joje gebantis būti, sąmoningas žmogus turėtų suvokti, kad kai kada neverta aklai brautis prie užsibrėžto tikslo, aplink nepastebint daugiau jokių galimybių. Man regis, šiuo metu ypač stokojame gebėjimo gyventi neapibrėžtume matant galimybes.

VEIDAS: Pakalbėkime apie tai, kas gelbsti judant norimų pokyčių link.

D.B.: Kaskart, kai suvokiame pokyčio duodamą mums naudą, imame keistis nepaisant to, kiek mums metų, kokia mūsų fizinė būklė ir pan. Kas suskaičiuos, kiek žmonių yra metę gerai mokamus darbus, atsisakę svaiginančios karjeros ir surizikavę savo materialine gerove vien tam, kad laimėtų kokybiškesnį gyvenimą.