BFL

K.Ž.: Yra suskaičiuota, kad už 60 kv. m standartinio buto šildymą sąskaita šiemet gali būti vidutiniškai 60–80 Lt per mėnesį didesnė nei pernai. Bet taip pat yra daug veiksnių, kurie tą kainą gali mažinti. Seimui priėmus prezidentės pateiktas Šilumos ūkio įstatymo pataisas ypač didelę naudą pajus didieji miestai – Vilnius ir Kaunas. Skaičiuota, kad sostinės daugiabučių gyventojai sutaupys apie 7 proc., arba 2 ct nuo kWh, vadinasi, 60 kv. m standartiniam butui sąskaita sumenktų apie 30 Lt. Sąskaitos mažės ne tik dėl to, kad iš tarifo išimamas šilumos punktų priežiūros mokestis, bet ir dėl galimybės gyventojams patiems pasirinkti vartojimo režimą, kiek namui šilumos reikia, ar vienodai šildytis dieną ir naktį. Tai gali leisti sutaupyti dar iki 30 proc. šilumos kainos.
Energetikos ministerija pasiūlė dar vieną mechanizmą – kad Lietuvos elektrinė perteklines dujas perleistų termofikacinėms elektrinėms, kas dar galėtų sumažinti šilumos kainą 3–4 ct už kWh, tai yra dar apie 12–15 proc. Skaičiuojant 60 kv. m butui tai būtų dar minus 30–40 Lt per mėnesį. Vadinasi, susumavus Šilumos ūkio įstatymo ir ministerijos siūlymo naudą, sąskaita padidėtų jau nebe 80, o tik 20–30 Lt.
VEIDAS: Tačiau kai kurie ekspertai tikina, kad, skaičiuojant ilgesniu laikotarpiu, dėl Šilumos ūkio įstatymo pataisų vartotojams šiluma gali netgi brangti, nes gyventojai turės patys prižiūrėti šilumos punktą, vadinasi, ir keisti įrangą.
K.Ž.: Netiesa. Esame suskaičiavę, kad dabar už šilumos punkto priežiūrą, kuri įtraukta į šilumos kainą, 72 butų namas Vilniuje per metus turėtų sumokėti 16 tūkst. Lt. Pagal įstatymo pataisas išeliminavus iš šilumos tarifo mokestį už punkto priežiūrą vidutiniškai toks namas per metus mokės apie 5 tūkst. Lt, tai yra tris kartus mažiau nei dabar. Jei šilumos punkto nusidėvėjimo terminas 10 metų, tai per šį laikotarpį šilumos tiekėjui namas sumokėdavo apie 160 tūkst. Lt, dabar tai atsieis apie 50 tūkst. Lt, vadinasi, gyventojai sutaupys 110 tūkst. Lt. O galingiausias šilumos punktas kainuoja 30 tūkst. Lt.
VEIDAS: Ar lapkritį, kaip žadėjo energetikos ministras, bus išbandyta Jūsų minėta Lietuvos elektrinės ir termofikacinių elektrinių schema, nepaisant to, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) pirmininkė Diana Korsakaitė pareiškė, jog komisija vis tiek neperžiūrės kainos, nes tai neskaidrus, neatitinkantis teisės normų, konkurenciją iškraipantis ir dalį vartotojų diskriminuojantis siūlymas?
K.Ž.: Dabar intensyviai dirbame su termofikacinėmis elektrinėmis, jos atlieka skaičiavimus. Projektą deriname, kad jis atitiktų visus įstatymų, jų įgyvendinamųjų aktų reikalavimus ir VKEKK šilumos kainos nustatymo metodiką. Radus bendrą sprendimą, tikimės, ir VKEKK nuomonė turėtų pasikeisti. Laikomės atverstos knygos principo – skaidrumas turėtų būti maksimalus. Tikrai nepriimsime tokio sprendimo, kuris neatitiktų teisės aktų reikalavimų.
VEIDAS: O kuo blogas Vilniaus mero Artūro Zuoko siūlymas perskirstyti elektros kvotas ir daugiau jų skirti termofikacinėms elektrinėms, kas leistų atpiginti šilumą sostinėje?
K.Ž.: Idėja svarstytina, bet realizacija šiuo metu netinkama. Pagal dabar galiojančius teisės aktus ir VKEKK kainų nustatymo metodikas šilumos vartotojai naudos iš to sulauktų tik nuo 2013 m. Be to, tik 40 proc. naudos galima būtų skirti šilumos kainai mažinti, o kita pelno dalis – 60 proc. – elektros gamintojams. Tad didžioji dalis naudos liktų tik „Vilniaus energijai“.
VEIDAS: A.Zuokas taip pat pareiškė įtariantis, kad Vyriausybės planai turėti visą Lietuvos metinį poreikį patenkinantį suskystintų gamtinių dujų terminalą stabdo biokuro plėtrą, nes šildymui pradėjus naudoti biokurą terminalo projektas gali pasirodyti nepatrauklus statytojams. Ar ši sąmokslo teorija turi pagrindo?
K.Ž.: Tie projektai visai nesusiję. Pagal įstatymus savivaldybės turi išimtinę kompetenciją organizuoti šilumos tiekimą savo teritorijoje vartotojams pigiausiu ir naudingiausiu būdu. Ir turime puikių pavyzdžių, kai savivaldybės ne politikuoja, o dirba, su šilumos tiekėju ieškodamos bendrų sprendimų. Štai šią vasarą Naujojoje Akmenėje, kur šiluma buvo viena brangiausių Lietuvoje, perėjus prie biokuro, šildymas nuo rugsėjo 1 d. tapo pigesnis nei Vilniuje. Kitas pavyzdys: Radviliškis, pasistatęs naują biokuro katilinę, taip pat atpigino šildymą. Štai jums ir atsakymas į A.Zuoko klausimą.
VEIDAS: Kuras galutinėje kainos struktūroje sudaro apie 70 proc., tačiau 81 proc. šilumos gaminama iš brangių ir vis brangstančių dujų. Kaip priversti visas savivaldybes pereiti prie biokuro?
K.Ž.: Vienas variantas – planavimą ir reguliavimą atiduoti į valstybės rankas, savivaldybėms paliekant tik vykdytojų funkciją. Tačiau toks variantas savivaldybėms nepatrauklus. Kitas variantas – kad savivaldybės dirbtų savo darbą, kaip šiemet padarė Naujoji Akmenė, Radviliškis, anksčiau Molėtai, Ignalina, kur šilumos kWh kainuoja 18–20 ct, o ne 30 ct. Tai efektyviau, nei kurti sąmokslo teorijas, kad dujų terminalas, kuris atsiras tik 2014 m., trukdo pereiti prie biokuro ir sumažinti šilumos kainą vartotojams.
VEIDAS: O gal vis dėlto teisi Savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė, kuri piktinasi, kad kaltė dėl padėties šilumos sektoriuje verčiama savivaldybėms, tačiau dabar jos neturi daug įtakos šilumos kainoms?
K.Ž.: Faktai kalba patys: teisinė bazė nesikeitė nuo 2003 m., priėmus Šilumos ūkio ir savivaldos įstatymus. Per tą laiką vienoms savivaldybėms galių pakako, kitoms – ne?
R.Žakaitienės kaltinimai turi pagrindo dėl ES struktūrinių fondų paramos. Iš tiesų 2007–2013 m. finansavimo laikotarpiu biokuro plėtrai buvo numatyta nedidelė suma, bet taip buvo sutarusios ankstesnės Vyriausybės. 2014–2020 m. tam sieksime didesnės paramos.
VEIDAS: Kaip pats minėjote, šilumos sektoriuje labai daug politikavimo. Tai kelia ir šilumos kainą. Kaip to atsikratyti?
K.Ž.: Pagrindą politikavimui labiausiai išmuša viešumas. Dabar politikavimas kyla iš reguliacinės sistemos: jei techninį, ekonominį sprendimą dėl konkrečių kainų priima savivaldybės taryba, sunku išvengti politikavimo. Energetikos ministerijos siūlymas: viską, kas susiję su šilumos ūkio plėtra, planavimu, kainodara, turi nustatyti nepriklausoma institucija – nepriklausomas reguliuotojas, kuris vadovautųsi ne politiniais argumentais, o tik įstatymais ir visiems aiškiomis metodikomis.
Žinoma, yra kita alternatyva, kurią remia tik savivaldybės, – joms atiduoti visą atsakomybę už šilumos ūkį ir kainas. Ir šis variantas gali būti svarstomas, tačiau jei savivaldybės turės sprendimo teisę, gali būti sunku pasiekti valstybės strateginių tikslų, pavyzdžiui, kad 2050 m. 60 proc. šilumos būtų gaunama iš biokuro.
VEIDAS: Ar palaikote siūlymus, kad, kaip Lenkijoje, neūkiškai tvarkomų daugiabučių gyventojams būtų panaikintos valstybės mokamos kompensacijos už šildymą, o už normatyvą viršijančios energijos suvartojimą gyventojai mokėtų kaip už teršalus?
K.Ž.: Lenkijoje tokie principai paspartino renovaciją. Nors nieko nauja neišrasta: principas aiškus – teršėjas moka. Nesugalvosime didesnės renovacijos paskatos, kaip per ekonominius svertus. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad kompensacijos diskriminuoja dalį šilumos vartotojų: daugiabučiuose gyvena 70 proc., tačiau tie, kurie šildosi individualiai, negauna jokių kompensacijų. Prievartos renovuoti namus neturi būti, bet panaikinus kompensacijas renovacija paspartėtų savaime, nes žmonės natūraliai pradėtų skaičiuoti savo pinigus. Aš palaikyčiau tokį siūlymą.
VEIDAS: Esate pripažinęs, jog Vyriausybė ne viską padarė, kad mažėtų šildymo kainos. Kokių ilgalaikių priemonių šilumos sektoriaus problemoms spręsti siūlote?
K.Ž.: Ką tikrai reikia daryti, tai keisti galiojančią reguliacinę sistemą, kuri dabar nepakankamai skatina šilumos tiekimo įmones siekti efektyvesnių rodiklių. Parengtas projektas dėl naujos infrastruktūros reguliuotojo tarnybos, kuri sujungtų į vieną dabar tris tarnybas – VKEKK, Ryšių reguliavimo tarnybą ir Valstybinę energetikos inspekciją. Ši nauja institucija būtų pajėgi peržiūrėti reguliacinę sistemą, metodikas, sudėlioti reikiamus kriterijus ir siektinus rodiklius. Turėtų būti nustatytas efektyvios įmonės modelis, o tiems šilumos tiekėjams, kurie jo neatitiktų, būtų numatytas laikotarpis nustatytiems rodikliams pasiekti. Jei to nevyktų, savo veiklos neefektyvumą (t.y. šilumos kainos skirtumą) jie turėtų kompensuoti savo pelno sąskaita.
Antra, sieksime skatinti biokuro dalies šilumos ūkyje didinimą: jei nesi žaliosios energijos gamintojas, vadinasi, esi teršėjas, o teršėjas turi už tai mokėti atitinkamą mokestį. Taip pat esame pateikę projektą dėl energijos išteklių biržos steigimo: ji paskatintų konkurenciją, o vartotojai ir šilumos tiekėjai galėtų biokurą pirkti už skaidrią ir prieinamą kainą, nors ir dabar ji dukart mažesnė nei gamtinių dujų.