Profesoriaus habilituoto daktaro Giedriaus Uždavinio profesinė karjera trunka maždaug tiek, kiek širdies chirurgijos mokslo tradicijos Lietuvoje.

Jūratė Mockuvienė

Prieš 50 metų jauną medicinos mokslus bebaigiantį studentą įtraukė profesionalų žiedas. Minint širdies chirurgijos penkiasdešimtmetį Lietuvoje, šios medicinos srities istoriją prisimename kartu su prof. Giedriumi Uždaviniu.

VEIDAS: Kokios yra širdies chirurgijos Lietuvoje ištakos?

G.U.: 1962 m. Lietuvoje kūrėsi Širdies ir kraujagyslių tyrimo laboratorija su terapine bei chirurgine dalimis. Chirurginė dalis atiteko Vilniaus universitetui ir tuo metu zenite buvusiam chirurgijos korifėjui, Hospitalinės chirurgijos katedros Vilniaus universiteto Medicinos fakultete vedėjui prof. Pranui Norkūnui.

Tuo metu ten sukinėjausi kaip bebaigiantis medicinos studijas 23-ejų studentėlis, norintis tapti chirurgu. Be vienu iškiliausių Lietuvos kardiochirurgų tapusio Algimanto Marcinkevičiaus, Medicinos fakulteto vivariume eksperimentuodavo tuometiniai docentai Antanas Sučila, Augustas Pronckus ir Alfonsas Dirsė. Tad natūralu, kad P.Norkūnas mane pažinojo ir 1962 m. spalio 23 d., kai buvo įkurta Širdies ir kraujagyslių tyrimo laboratorija, į ją buvau pakviestas ir aš. Tapau pirmuoju naujosios Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos darbuotoju.

Po metų P.Norkūnas, pastebėjęs labai gabų docentą A.Marcinkevičių ir jo greitą progresą atliekant eksperimentines širdies operacijas, atidavė jam laboratorijos vairą. A.Marcinkevičius tuomet jau specializavosi širdies patologijų gydymo srityje, jo mokslo vadovas buvo garsus Maskvos širdies chirurgijos profesorius Eugenijus Mešalkinas, vėliau mums talkinęs pirmąkart operuojant širdį dirbtinės kraujo apytakos priedangoje.

Nuo 1963 m., kai baigiau medicinos mokslus ir pradėjau dirbti, tapau vyr. moksliniu bendradarbiu bei visaverčiu laboratorijos darbuotoju. Greitai į laboratorijos veiklą įsitraukė ištikimi profesoriui Bendrosios chirurgijos katedros darbuotojai Daumantas Kavoliūnas, Vytautas Sirvydis, Vytautas Triponis bei ką tik studijas baigę Egidijus Barkauskas, Jonas Sabonis, Lina Pinigytė, Eugenijus Kosinskas, Meilė Černiauskaitė, kurių didžioji dalis – mano kurso draugai.

Prof. A.Marcinkevičius buvo ta akumuliuojanti ir burianti asmenybė, savo profesionalumu bei asmeninėmis savybėmis sugebėjusi uždegti ir kitus garsiausiais savo srities specialistais tapusius medikus. Kai mes susibūrėme, mūsų aukščiausias tikslas buvo padaryti pirmąją širdies operaciją su dirbtine kraujo apytaka.

VEIDAS: Kada įvyko pirmoji operacija panaudojant dirbtinę kraujo apytakos sistemą?

G.U.: Po stažuotės Novosibirsko kraujo apytakos patologijos institute pas gyvenamąją vietą pakeitusį tą patį E.Mešalkiną 1964 m. spalio 14 d. tokia operacija pirmą kartą atlikta ir Vilniuje. Panaudojus dirbtinės kraujo apytakos aparatą 14 metų mergaitei buvo užsiūtas įgimtas širdies skilvelių pertvaros defektas. Kitą dieną buvo užsiūtas prieširdžių pertvaros defektas. Pacientė iki šiol gyva, mes ją kviečiame į širdies chirurgijos paminėjimo renginius.

Širdies operacijos Vilniuje buvo daromos nuo 1957 m. Pirmąją operaciją atliko chirurgas iš Geležinkelininkų ligoninės Borisas Efrosas, vėliau – A.Sučila, A.Pronckus, o Kaune – prof. Jurgis Brėdikis. Bet visos jos buvo uždaro tipo operacijos nenaudojant dirbtinės kraujo apytakos.

Aš, V.Sirvydis ir V.Triponis buvome operacijai asistuojantys jauni chirurgai. Išskirti norėčiau V.Triponį ir E.Barkauską, kurie, pradėję nuo širdies chirurgijos, vėliau tapo atskirų kraujagyslių klinikų vadovais, sukūrė kraujagyslių chirurgijos mokyklą.

VEIDAS: Nuo to laiko medicina pažengė septynmyliais žingsniais. Kokių principinių pokyčių įvyko?

G.U.: Dirbtinės kraujotakos įdiegimas leido išplėsti operacijų diapazoną – operuoti visas įgimtas ydas, keisti dirbtiniais širdies reumato paveiktus vožtuvus, šuntuoti užakusias vainikines arterijas. Tam prireikė spartaus anesteziologijos, reanimatologijos, biochemijos, hematologijos, kardiologijos, aritmologijos įdiegimo, sukuriant šių specialistų komandas.

Pasidarė įmanoma atlikti labai sudėtingas operacijas, reikalaujančias „rimto remonto“, tokias kaip širdies persodinimas, plyšusios aortos aneurizmos operacija, išplėstinės operacijos po infarkto, atkuriant kairiojo skilvelio tūrį ir geometriją, pataisant vožtuvus, atliekant koronarinį šuntavimą. Taigi tam pačiam ligoniui atliekant keletą operacijų vienu metu, be dirbtinės kraujo apytakos prijungimo ir mano minėtų gydytojų komandų mes nieko negalėtume padaryti.

Kita vertus, atsirado minimalių pjūvių ir endoskopinės širdies operacijos.

Taigi mažesnės apimties operacijos patyrė didžiulių pokyčių, nes atsirado galimybių vaizdo asistuojančiomis priemonėmis panaikinti defektus ir sumažinti pjūvius iki minimumo.

Šiandieninė širdies chirurgija apima ištisą mozaiką: nuo labai lengvų procedūrų, atliekamų per mažus pjūvius, iki labai sudėtingų aortos šaknies ar visos širdies ir plaučių keitimo operacijų.

VEIDAS: Kokią vietą Lietuvos širdies chirurgija užima Europoje ir pasaulyje?

G.U.: Visą laiką, o ypač po nepriklausomybės atkūrimo, ėjome tuo pačiu keliu kaip ir Europa. Todėl Lietuvos chirurgai buvo priimami į tarptautines organizacijas. Aukščiausias mūsų įvertinimas ir pripažinimas – 2005 m. pasaulio širdies chirurgų kongresas Vilniuje. Norint gauti galimybę organizuoti tokį kongresą reikėjo turėti pasaulinį pripažinimą ir įdirbį. Nors širdies chirurgui girtis – nuodėmė, bet iš esmės mūsų širdies chirurgijos lygis yra pasaulinis.

Akademikas prof. Aleksandras Laucevičius, būdamas gydytojas ir puikiai suprasdamas, ką gali duoti kooperacija, labai daug padarė, kad kardiochirurgai ir kardiologai vieningai pultų gyvenimą gerokai trumpinančias širdies ligas. Taigi praėjus 50 metų turime suburtą aukščiausio lygio sintetinę gydytojų brigadą, iš kurių kiekvienas – asmenybė, bet veikdami viena kryptimi, panaudodami technologijas ir savo žinias, jie sukūrę hibridinę širdies chirurgiją, suteikė kardiologijai ir širdies chirurgijai naują kokybę.

Daugelį dalykų atliekame per punkcines skylutes, naudodami sudėtingą optiką, dirbdami pailgintais instrumentais, leidžiančiais su ultragarso pagalba širdyje pagriebti neužsidarantį vožtuvą, nutiesti dirbtinę chordą ar įdėti dirbtinį vožtuvą. Tai kardiochirurgų ir kardiologų kooperacijos bei vieni kitų supratimo vaisius. Tai, be jokios abejonės, pats didžiausias Vilniaus širdies chirurgų laimėjimas per visus 50 metų.

PR