sinergas

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Tiesaus atsakymo, kur slypi žmogaus laimė, nėra ir negali būti. Ne veltui mano amžiaus sulaukęs vokiečių literatūros klasikas Johannas Wolfgangas Goethe rašė, kad per savo gyvenimą laimingas buvo gal tik keturias dienas“, – liūdnai šypteli filosofas, fizikas ir Lietuvos sinergetikos tėvas Saulius Kanišauskas (71 m.).

Tiesių atsakymų savo knygose „Jūsų laimės paslaptys“ ir „Likimo anatomija“ nepateikiantis ir todėl save suktu žmogumi vadinantis Mykolo Romerio universiteto profesorius – spalvinga asmenybė. Jis yra dirbęs mokytoju Pravieniškių nuteistųjų kolonijoje, buvęs Vilniaus planetariumo direktoriumi.

– Kaip jautėtės dirbdamas Pravieniškėse? Ar neslėgė jauno žmogaus nuteistųjų kolonijos sienos?

– Anaiptol. Tai vienas įdomesnių mano gyvenimo etapų. Pirmiausia dėl kolegų, kuriuos ten sutikau. Nemažai jų – buvę mokyklų direktoriai, prakutę ir norintys prisidurti prie pensijos. Taip pat – talentingi, savo vietos gyvenime ieškantys jauni žmonės. Net ir tarp kalinių buvo aukštąjį mokslą baigusių ir auksines rankas turinčių. Bet didžioji dalis jų į kolonijos mokyklą eidavo per prievartą, antraip nebūtų gavę siuntinių ir pan.

Apie kito tragišką gyvenimą romaną parašiau, bet jam nebeparodžiau: nusižudė į laisvę išėjęs.

Ilgą laiką kalint pabendravimas tampa šiokia tokia pramoga. Su vienu kaliniu taip susidraugavome, kad jis man gelbėjo įrengiant automatines sistemas fizikos kabinete. Apie kito tragišką gyvenimą romaną parašiau, bet jam nebeparodžiau: nusižudė į laisvę išėjęs.

– Esate 16 knygų autorius. Kodėl nesirinkote rašytojo kelio? Juk tai, regis, jūsų genuose.

– Ketinau pasukti į literatūrą, bet tėvas nuginčijo, kad vyras privalo užsiimti rimta profesija: esą romanus galima ir be aukštojo mokslo rašyti. Tą patį kartojo ir mano bendraklasė, dar tik būsima žmona Irena Turauskaitė, su kuria drauge esame jau 59-eri metai. Kas man beliko? Rinktis iš techninių specialybių pačią netechniškiausią – astrofiziką. Bet ir ją studijavau vos trejus metus, nes visus sušlavė sovietų armija.

Grįžęs, nors ir nebaigęs aukštųjų mokslų, įsidarbinau Pravieniškių vidurinėje pamaininėje mokykloje, kolonijoje. Dažnai pajuokauju, kad ten atsėdėjau 10 metų. Dirbdamas fizikos mokytoju tuo pat metu mokiausi ir įgijau radijo inžinieriaus specialybę. Vėliau sulaukiau kvietimo dirbti Vilniaus planetariume.

– Vilniaus planetariumo direktoriaus pareigos, kurias ėjote 15 metų, – dar  vienas netikėtumas gyvenime?

– Prisimenu, kad pirmą kartą ten apsilankius ir pačiam galva apsisuko. Žmones visais laikais traukė žvaigždės, romantika… Bet šiandien sakau, kad man tiesiog pasisekė. Buvau vienas iš 40 žmonių, kuriam pavyko išspręsti astronomo Gunaro Kakaro uždavinį. To pakako, kad tapčiau Vilniaus planetariumo, tuo metu įsikūrusio J.Basanavičiaus gatvėje, vadovu. Vėliau su architektu Algiu Nasvyčiu išvaikščiojome visą Vilnių, kol radome naujam pastatui tinkamą erdvę. Šiauliams ne taip pasisekė. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę numatytų lėšų neliko, taigi šio miesto planetariumas tiesiog dingo iš valdžios planų.

Niekas mūsų gyvenime nevyksta veltui: vėliau iš tų paskaitų gimė mano knygos, monografijos.

Eidamas planetariumo direktoriaus pareigas skaitydavau mokomąsias paskaitas mokytojams ir moksleiviams – susidomėjusių pilna salė prisirinkdavo. Tačiau, matyt, niekas mūsų gyvenime nevyksta veltui: vėliau iš tų paskaitų gimė mano knygos, monografijos.

– Vienoje jų – „Sinergetinio pasaulėvaizdžio kontūrai. Filosofiniai ir moksliniai aspektai“ sinergetiką pristatote kaip naują, neklasikinį mokslą. Kaip reikėtų jį suprasti?

– Sinergetika turi ir kitokių pavadinimų, pavyzdžiui, JAV, iš dalies ir Prancūzijoje ji vadinama kompleksiškumo teorija. Vienas iš sinergetikos tėvų Nobelio premijos laureatas Ilja Prigožinas tai vadina disipatyviųjų struktūrų teorija. Bet aš vartoju Hermanno Hakeno terminą „sinergetika“. „Sin“ – kolektyvus, bendras, „energija“ – kažkoks veiksmas.

Kęstutis Pyragas Romeo ir Džuljetos meilės tragediją apskaičiavo formulėmis ir parodė, kad kitokios išeities šiuo konkrečiu atveju ir negalėjo būti.

Taigi sinergetika yra mokslas, aprėpiantis daugybę įvairiausių mokslo šakų: kvantinę mechaniką, chaoso teoriją, fraktalų teoriją, katastrofų teorijas, ir t.t. Kai kalbama apie sinergetikos išskirtinumą, svarbu žinoti, kad fizinėje, socialinėje ir psichinėje tikrovėje nėra nieko pastovaus: ir žvaigždžių, ir žmogaus gyvenime vyksta nuolatiniai lūžiai, krizės, katastrofos, kurios gali baigtis tragiškai (mirtimi) arba gali perkelti į naują kokybę. Štai vietoj paprastos žvaigždės atsiranda kažkoks pulsaras, neutroninė žvaigždė arba žvaigždė milžinė, kuri savo ruožtu vėl evoliucionuoja. Žmogų tie patys dėsningumai taip pat perveda į naują kokybę: jei ištinka gili krizė ar depresija ir sugebama iš to išbristi, tampama visai kitokiu, pradedama naujai mąstyti, elgtis. O paskui – vėl naujos krizės.

Remiantis sinergetikos dėsningumais galima modeliuoti ir meilės problemas. Štai fizikas Kęstutis Pyragas Romeo ir Džuljetos meilės tragediją apskaičiavo formulėmis ir parodė, kad kitokios išeities šiuo konkrečiu atveju ir negalėjo būti.

Kurį laiką manyta, kad sinergetika žmonių mąstyme padarys perversmą, bet žinant, jog pasaulis nestabilus, o žmogus priverstas visą laiką rinktis, iškyla pasirinkimų problema. Ją aprašau savo monografijoje „Socialinio modeliavimo filosofinės problemos“, kurioje pateikiau pavyzdžių, kad net ir viską apskaičiavus žmonių gyvenime daug kas įvyksta neplanuotai. Pavyzdžiui, jei būtų buvę paklausyta išankstinių mokslininkų įspėjimų, nebūtų buvę Černobylio avarijos, Sibire nebūtų įvykusi milžiniška hidroelektrinės griūtis, kuri nusiaubė milžiniškas teritorijas. Taigi, nors ir numatomos galimos pasekmės, kažkodėl pasielgiama savaip.

– Apie chaosą visuomenėje savo monografijoje rašė ir žinomas rusų kilmės sociologas, Niujorko, Londono ir Paryžiaus mokslo akademijų narys A.Davydovas. Kokia reikšmė chaosui, jūsų vertinimu, tenka žmogaus gyvenime?

– A.Davydovas kalba apie auksinę matematinę taisyklę bei iš jos plaukiančią pasaulio ir darnios visuomenės formulę, kuri pritaikoma ir socialinėje plotmėje, dar kitaip vadinamą socialine sinergetika. Jis kalba apie tai, kad jei pasaulyje vyrautų vien harmonija, ilgainiui įsivyrautų stagnacija. Taigi visuomenėje privalo būti bent 6 proc. alkoholikų, 6 proc. savižudžių, 6 proc. žmogžudžių ir įvairiausių kitų rūšių nukrypimų.

Teisiausi šiuo atveju, matyt, filosofai humanistai, tvirtinantys, kad apie dėsnius galime svarstyti tik tol, kol mūsų tai neliečia.

Kai kuriose srityse tai tik apytikslis skaičius. Tarkime, jei kalbame apie ekonomiką, nedarbą, bedarbių jau yra apie 10 proc. Bet jei bedarbių bus daug mažiau, ekonomika sustos, visi tingės dirbti (kuriam galui dirbti – aš ir taip uždirbu, ir taip esu patenkintas, darbą visuomet gausiu) ir suinteresuotumas, motyvacija dirbti nepaprastai sumažės. Tada ištiks krizė ir žlugs visa ekonominė sistema.

Kai kurie matematinę istoriją rašantys autoriai savo dėsniais bando parodyti, kad net ir karai ar epidemijos kyla neatsitiktinai. Teisiausi šiuo atveju, matyt, filosofai humanistai, tvirtinantys, kad apie dėsnius galime svarstyti tik tol, kol mūsų tai neliečia. Sėdint šalia mirštančiojo jie netenka prasmės.

– O jei svarstytume apie neįgalų asmenį, kuris negirdi, nemato ir paralyžiuotas leidžia savo dienas ant patalo, ar galime pagrįsti jo gyvenimo prasmingumą?

– Garsus Austrijoje neurologijos ir psichiatrijos profesorius humanistas Viktoras Franklis savo tyrimais įrodo, kad net ir tuomet, kai žmogus neįgalus, jam dar lieka vidinis pasaulis, ir iki galo neaišku, kas vyksta jam esant sensorinės deprivacijos būklės, kai neveikia išorės dirgikliai. Sunku pasakyti, ką ligoniai jaučia, todėl kalbėti apie eutanaziją esant tokiai situacijai iš principo nedera. Sukelti sensorinę deprivaciją gali ne tik tyla, bet ir nuolatinis monotoniškas vėjo gaudimas. Apie tai yra pasakoję Antarktidoje lankęsi speleologai. Jų teigimu, nėra nieko baisiau už prasidėjusias haliucinacijas. Sunku suvokti, ką tokiomis aplinkybėmis patiria žmogaus sąmonė ir kaip tai ją veikia.

Kai kuriais atvejais raudoną mygtuką nuspaudęs kandidatas būdavo išvežamas tiesiai į psichiatrijos ligoninę.

Charleso Tarto, kuris tyrinėjo pačias seniausias smegenų dalis, esančias smegenų pakaušyje, tyrinėjimai atskleidė, kad net menkiausiais elektromagnetiniais sudirginimais paveikus senąsias smegenų dalis, kurios, atrodo, atsakingos tik už gyvybines funkcijas, sukeliama tai, ką mes paprastai vadiname haliucinacijomis, o šios yra tokios tikroviškos, kad praktiškai neįmanoma atskirti nuo realybės.

– Išorės dirgikliai žmogaus neveikia ir kosmose. Minėjote, kad esate ne kartą apie tai diskutavę su ten buvusiais kosmonautais…

– Rusų kilmės kosmonautas Viačeslavas Zudovas yra pasakojęs, kad būsimi kosmonautai su tuo susiduria dar nepakilę į kosmosą. Testuojamas kandidatas uždaromas į kosminio laivo imitaciją – surdokamerą, nedidelę patalpą, kurioje patiria visišką izoliaciją nuo išorinės aplinkos ir yra stebimas 24 val. per parą. Vienintelis tiriamojo kontaktas su išoriniu pasauliu – raudonas mygtukas, kurį paspaudęs jis išeitų į laisvę, bet neišbuvęs dviejų parų galutinai netektų galimybės pakilti į kosmosą. Pasak kosmonauto Georgijaus Grečkos, iš surdokameros išėjęs žmogus būdavo sutinkamas su daug didesnėmis puokštėmis, nei grįžęs iš kosmoso. Kai kuriais atvejais raudoną mygtuką nuspaudęs kandidatas būdavo išvežamas tiesiai į psichiatrijos ligoninę. Ne vienas nuo visiškos izoliacijos išprotėjo.

– Ar žinoma, kokias užduotis tekdavo įveikti kandidatams, patekusiems į surdokamerą?

– Anksti ryte atplėšęs voką kandidatas rasdavo jame kortelę su užduotimi. Tarkime, gulkite ir miegokite 16 valandų. Išmiegojus 8 valandas tai skamba kaip prakeiksmas, bet kur dingsi: jei nori į kosmosą, atsikelti negalima.

Kitoje kortelėje – nurodymas plauti grindis 4 valandas. Vėliau duodami sudėtingi mintino skaičiavimo uždaviniai. Išbandymai psichologiniai, ekstremalūs, o jų tikslas – kuo visapusiškiau ir išsamiau ištirti būsimą kosmonautą. A.Zudovas yra pasakojęs, kas socialinės deprivacijos sąlygomis nutikdavo pačių keisčiausių dalykų, pavyzdžiui, jis pats, nemokantis piešti, surdokameroje ėmėsi paveikslų tapymo.

– Jei žmogus nesugeba tapyti įprastomis aplinkybėms, kyla klausimas, kaip jam tai pavyksta atsiribojus nuo išorės dirgiklių: įsijungia metafizinis matmuo? Kaip tai aiškina mokslas?

– Kai žmoguje nei iš šio, nei iš to atsiranda kažkas absoliučiai naujo ir nesuprantamo, vadiname tai didžiule mįsle. Tarkime, filosofijoje dabar diskutuojama dėl emerdžentinio evoliucionizmo – tokios evoliucijos, kai visiškai nelauktai, netikėtai, nežinia iš kur atsiranda absoliučiai naujos kokybės, nauja informacija.

Didžioji dalis matematinių atradimų yra susapnuota ir iššifruota matematikams suprantama kalba.

Vokiečių matematikas Carlas Friedrichas Gaussas rašė, kad didžioji dalis matematinių atradimų yra susapnuota ir iššifruota matematikams suprantama kalba. Tą patį tvirtino prancūzų matematikas Henri Poincare. Viena jo genialiausių idėjų, kuri dabar taikoma pačiuose moderniausiuose moksluose, – kompleksinės plokštumos, kompleksinių skaičių, menamų skaičių, įsivaizduojamų skaičių – kilo, kai jis lipo iš omnibuso ir nikstelėjo koją. Skausmas išprovokavo naują teoriją.

Tokių pavyzdžių mokslo istorijoje daugybė. Esu nemažai apie tai ir savo straipsniuose rašęs. Ne veltui benzolo formulę atradęs Michaelas Faraday yra sakęs: „Mokykitės sapnuoti, ponai, tik tada atrasite.“ Jis pats ilgai mėgino atsakyti, kaip tarpusavyje jungiasi organinės medžiagos, kol užsnūdęs prie židinio susapnavo ratu šokamus senovinius šokius. Nubudus jam šovė mintis, kaip išspręsti ramybės nedavusią formulę.

– Teigiate, kad mokslininkai ir išradėjai sprendimų ieškodavo sapnuose?

– Mokslo istorikai pasakoja, kad daugiau nei 10 tūkst. įvairių išradimų padaręs amerikiečių išradėjas, verslininkas ir Jungtinių Amerikos Valstijų mokslo akademijos prezidentas Thomas Edisonas ėmus sekti jėgoms specialiai pasikurdavo židinį, pasistatydavo prieš jį supamąjį krėslą, o šalia jo pasidėdavo dvi varines lėkštes. Patogiai atsilošęs, į rankas pasiėmęs švininį rutulį sėdėdavo taip, kol užmigdavo, o iš atsipalaidavusių rankų krintantis kamuolys, atsitrenkdamas į varines lėkštes, jį pažadindavo. Nubudęs jis užsirašydavo sapną, po kurio eidavo naujas atradimas.

Taigi atsijungęs nuo išorinių dirgiklių ir patekęs į sensorinę deprivaciją jis gebėdavo rasti lauktą sprendimą. Žinoma, jam labai gelbėdavo vadinamasis inkubacinis periodas, kurio metu jis ieškodavo atsakymo, taigi aplankius sapnui jau būdavo pasirengęs lauktą mintį išgryninti ir užrašyti.

– Taigi, jei nesi pasirengęs iššifruoti per miegus pasiekiančios informacijos, ir patį genialiausią išradimą gali tiesiog pramiegoti?

– Būtent, jei smegenų struktūra nėra pasirengusi priimti, tarkime, poezijos ar klasikinės muzikos, individas jos ir nepriims. Žinoma, galima tai ugdyti pamažu, bet tam, kad aš tapčiau kompozitoriumi, gali prireikti šimto metų, nors Mozartui prireikė vos trejų ketverių. Ir atvirkščiai – jei Mozartas būtų studijavęs tik matematiką, kažin ar būtų tapęs jos genijumi.

Pasaulyje genialių žmonių daug, tik ne visi jie įgiję pakankamą išsilavinimą, kad galėtų genialias idėjas atpažinti ir perteikti aplinkiniams.

Taigi žmogaus smegenys viską priima iš aplinkos, pagal tam tikrą atranką, vadinamąjį antrąjį Hermio Trismegisto dėsnį, kuris sako, kad panašybės traukia, priešingybės stumia, o žmonės priima tik tai, kas jiems aktualu. Tačiau didžiausia bėda ta, kad pasaulyje genialių žmonių daug, tik ne visi jie įgiję pakankamą išsilavinimą, kad galėtų genialias idėjas atpažinti ir perteikti aplinkiniams.

– Kaip susapnuotus mokslinius atradimus aiškina psichologai?

– Analitinės psichologijos pradininkas ir vienas didžiausių autoritetų Carlas Jungas savo įvade į analitinę psichologiją pateikia nemažai pavyzdžių, kai sapnai kartojasi arba juose sutinkami tie patys motyvai. Jis tai aiškina gana paprastai, esą tai – įspėjimas, kad reikia gyvenime kažką keisti. Jeigu žmogus savo gyvenimą pakeičia, įkyrūs sapnai išnyksta, tačiau jei gyvena kaip gyvenęs, jie dar labiau paaštrėja.

Žmogui stengiantis priartėti prie mįslės, svarbios visai žmonijai, prasideda įvairios nesėkmės, nelaimės, kataklizmai, kurie baigiasi išprotėjimu.

Iš tiesų pastebimas vienas dėsningumas, kad žmogui stengiantis priartėti prie mįslės, svarbios visai žmonijai, prasideda įvairios nesėkmės, nelaimės, kataklizmai, kurie baigiasi išprotėjimu. Sinergetika rodo, kad keisti fenomenai vyksta krizių metu, kai žmogus priartėja prie ribinių būsenų. Tai aprašau ir savo knygoje „Iracionalumas ir mokslinio pažinimo ribos“ drauge su matematiku Sauliumi Norvaiša ir prof. Arūnu Augustinaičiu.

– Kaip jūs aiškinate, ar žmogus jau gimsta su įgimtais talentais, ar įgyja jų tėvų, mokytojų lavinamas?

– Filosofijoje šis klausimas vadinamas garsiuoju ginču tarp anglų filosofo Johno Locke‘o, kuris tvirtina, kad žmogus gimsta tarsi švari lenta, ir didžiojo prancūzų filosofo René Descartes‘o, kuris sako, kad žmogus gimsta su jau įgimtomis idėjomis.

Žmogus atsineša apie 60 proc. genetinio ir socialinio kodo dalykų ir tik 40 proc. kuria save kaip asmenybę.

Savo filosofijos seminaruose pasiremdamas kognityviniais mokslais ir kai kurių psichologų įžvalgomis studentams aiškinu, kad teisesnis antrasis mąstytojas. Žmogus atsineša apie 60 proc. genetinio ir socialinio kodo dalykų ir tik 40 proc. kuria save kaip asmenybę. Socialine terpe šiuo atveju vadiname aplinką, kurioje žmogus gimsta, kuri jį suformuoja kaip būsimą genijų ar alkoholiką iki trejų metų, o vėliau jau mažai ką pakeisi.

– Vienoje savo knygų „Jūsų laimės paslaptys“ svarstote, kaip, kontroliuojant ir sąmoningai kreipiant mintis, keisti savo gyvenimą ir tapti laimingesniam, tačiau tiesaus atsakymo, kas yra laimė, taip ir nepateikiate…

– Aš suktas žmogus (juokiasi), o iš tiesų tiesaus atsakymo, kur slypi laimė, nėra ir negali būti: tai be galo individualu. Kiekvienas mūsų ją supranta labai savitai. Man tai – harmonija su pačiu savimi, bet tai pasiekti be galo sunku. Ne veltui Johannas Wolfgangas Goethe, sulaukęs panašiai mano amžiaus, rašė, kad laimingas per savo gyvenimą jautėsi gal tik keturias dienas.

Kodėl tiek mažai? Nes kūrė, ieškojo, plėtė savo suvokimo ribas, o tai nėra lengvas kelias, greičiau – kančia.

– Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad astrofiziko kelią rinkotės paragintas tėvo, nors pats labiau linkote prie humanitarinių mokslų, taigi Verterio kančių neišvengėte?

– Kuršėnų vidurinėje mokykloje buvo nepaprastai stiprūs fizikai ir matematikai, visoje Lietuvoje garsūs chemikai. Matyt, tai veikė ir mano asmenybę. Iš prigimties būdamas humanitaras vis dėlto buvau priverstas studijuoti tiksliuosius mokslus, ir, manau, jie man suteikė galimybę žvelgti į gyvenimą plačiau. Mano kūryboje astrofizika, gamtos mokslai ir filosofija labai paradoksaliai susiėjo ir susipynė.

Gal būtent todėl gerai jaučiuosi ne tik studentams dėstydamas, rašydamas vienumoje, bet ir atitrūkęs nuo miesto šurmulio sodyboje – tvoras tverdamas, žemę kasdamas ar grybaudamas.

– Esate graži, bet, matyt, gana reta išimtis visuomenėje, kuri neįsivaizduoja savo kasdienybės be socialinių tinklų, išmaniųjų telefonų ir greito gyvenimo būdo.

– VGTU filosofijos profesorius Tomas Kačerauskas tai vadina iškreiptų veidrodžių karalyste arba lindėjimu platoniškoje oloje, kai regimi tik šešėliai, žvelgiant į kompiuterių ar išmaniųjų telefonų ekranus. Žmonėms atrodo, kad visas pasaulis toks ir yra, bet iš tiesų nutrūkus tiesioginiam bendravimui, žmogui nematant kito žmogaus akių, šypsenos, negirdint jo balso, ima trūkinėti tarpusavio saitai ir visuomenė svetimėja. Žmogui reikia, kad jo ranką paliestų kito žmogaus ranka. Ar tai įmanoma sėdint prie kompiuterio? Vargiai.

Žmogui reikia, kad jo ranką paliestų kito žmogaus ranka.

Profesoriai humanistai kartoja, kad visuomenė tolsta nuo humanistinio požiūrio į pasaulį, šiandien rūpinamės tik pridėtine verte, didesniu uždarbiu, per krizes ir nelaimes pamesdami žmogų.

– Kaip manote, kokios didžiausios grėsmės kyla gyvenant nehumanistinėje visuomenėje? Ar numanote, ko gali tikėtis žmonija?

– JAV kompiuterinių technologijų specialistas ir futuristas Ray Kurzweilas prognozuoja, kad ateityje bus sukurtas antžmogis. Pasitelkus kognityvinius mokslus ir įsiskverbus į žmogaus neurofiziologijos paslaptis jau šiandien suteikiamos galimybės daryti įtaką smegenų veiklai, emocijų, jausmų, mąstymo ir kitiems procesams, jais manipuliuoti. Jau eksperimentuojama siekiant sukurti žmogiškų jausmų fiksavimo ir veikimo „organus“. Tikimasi sukurti žmones, gebančius per atstumą jausti kitų žmonių jausmus ir daryti jiems įtaką, mėginama praplėsti žmogaus mąstymo ir sprendimų priėmimo galimybes, į smegenis implantuojant nanokompiuterius. Tai vadinama žmogaus fizinių, intelektinių, kognityvinių, komunikacinių galių praplėtimo ar išplėtimo projektu, kuriame individas panašėja į Friedricho Nietzsche’s išgarbintą antžmogį. Šis pasižymi nepaprastomis fizinėmis galiomis, sugeba ištverti radiaciją, šaltį ar karštį, geba spręsti matematinius ir loginius uždavinius greičiau už bet kokį superkompiuterį, skaityti mintis ir protu veikti bei valdyti žmones, visuomenę.

Daugelis biologų tuo žavisi, tačiau pamiršta, kad tai – tiesiausias kelias į žmonijos susinaikinimą.