BFL

Rašytojai neretai sako, kad knyga miršta tą akimirką, kai prie jos prisiliečia režisierius, tad autoriaus ir interpretatoriaus susidūrimai neišvengiami. „Vis dėlto po premjeros sulaukdavau tylaus pritarimo arba bent jau mane pamatęs rašytojas nepereidavo į kitą gatvės pusę“, – juokiasi 64 metų kino režisierius Algimantas Puipa po filmo „Edeno sodas“ peržiūros.

Vaiva SAPETKAITĖ

Su Algimantu Puipa, be kurio vargiai įsivaizduojamas lietuviškas kinas, kalbamės ne tik apie „Edeno sodą“, bet ir Lietuvos kino padėtį.

– „Edeno sode“ daug ryškiausių vyresnės kartos aktorių. Ar pakvietėte visus, kuriuos norėjote?

– Ne, dalis, palinkėję sėkmės, atsisakė dėl sveikatos būklės, o kiti nusprendė, kad nenaudinga karjerą baigti tokiu nedideliu vaidmeniu.

– Kas atsirado pirmiau – personažai, kuriems ieškojote aktorių, ar kūrėte vaidmenis konkretiems aktoriams?

– Iš anksto žinojau, kad noriu, jog vaidintų Viktorija Kuodytė. Lankydavausi teatre ir žinojau, kad ji puiki aktorė, taip pat – kad gerai kalba itališkai. Taip atsirado italės Lindos personažas. Planavau pakviesti Gražiną Balandytę, Vaivą Mainelytę, o, tarkime, Juozo Budraičio vaidmens pirminiame scenarijaus variante kaip ir nebuvo. Kai su juo susitarėme, personažą kūriau specialiai jam. Netikėtai filme atsirado ir jau daug metų nebevaidinusi Aldona Juodkaitė.

Kai viskas pajudėjo, manęs daug kas klausė, kaip tikiuosi suvaldyti teatro aktorius, kai šie pradės mosuoti rankomis ir šaukti paskutinei salės eilei. Bet visi aktoriai greitai suprato, ko man iš jų reikia. Tiesą sakant, kai galvojau apie filmo kūrimą, mąsčiau ir apie smagumą bendrauti su senąja aktorių karta.

– Ar pats tikite „Edeno sode“ vaizduojama klestinčios kosmopolitinės Lietuvos ateitimi?

– Tada daug fantazavome, bet paskui net juokėmės: prieš metus filmavome autobuse važiuojančią nikabu prisidengusią musulmonę, o dabar mąstoma apie su tuo susijusį įstatymą. Prabangaus gyvenimo, orios senatvės laikai galbūt ateis.

Iš pradžių buvo užrašyta, kad tai – 2025-ieji. Suskaičiavau, kad man bus tiek metų, kiek mano herojams, ir ėmiau žaisti žaidimą. Žaidi, šypsaisi, bet tema jautri, skausminga. Vieną ar kitą sceną aktoriai suvaidindavo net įdomiau, nei parašyta. Jie geriau žinojo, ką vaidina: kai kurių jų ligos sutapo su personažų. Sutikusi vaidinti aktorė Danutė Juronytė-Zelčiuvienė nesulaukė premjeros. Ji mirė nuo vėžio, o filme Nijolės Narmontaitės herojė kaip tik sako, kad jai jau ketvirtos stadijos vėžys. Sako, negalima aktoriaus dėti į „grabą“.

– Kaip jūs pats susitaikote su senatve?

– Einant metams stebi save, savo senėjimo procesą. Atsimenu, kai man sukako 60 metų, mano mama pasakė tokią frazę: „Sveikas atvykęs į senatvės jaunystę.“ Pradėjau galvoti, ką tai reiškia, kad dar turiu daug laiko. Į visus personažus išskirsčiau savo galbūt laukiantį gyvenimą. Bet kuriuo atveju man tai yra jautru. Visi suprantame, kad senatvė nėra linksmiausias gyvenimo periodas.

– Išskyrėte V.Kuodytę. Kodėl ją?

– Ne aš vienas sakau – ji tiesiog nuostabi. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje būsimiems aktoriams dėstau ekrano vaidybą ir man kartais sunku paaiškinti, koks aktorius gali sudominti režisierių. Tai nebūtinai turi būti viršelio veidas ir nereikia kažkokių konkrečių bruožų. Be to, kad Kuodytė yra tikrai gera aktorė, ji turi kažkokią vidinę paslaptį. Jei važiuotum troleibusu ir pamatytum ją, nepasakytum, kad ji aktorė, kad jos veido bruožai išskirtiniai. Gal net atvirkščiai, bet kai ją išgrynini, prasideda kino stebuklai.

– „Edeno sode“ daug kitataučių, kitų rasių aktorių. Ar buvo sunku juos surinkti?

– Nelengva. Likus pusmečiui iki filmavimo ėmiau ieškoti informacijos. Štai patraukė dėmesį žinia, kad vienas aktorius susituokė su inde, kitos žurnalistės kūdikis – juodaodis. Oneidai Kunsungai pats dėsčiau ir žinojau, kad ji augo Lietuvoje, todėl puikiai kalba lietuviškai. Rankiojau visus po vieną, vėliau kreipiausi ir į Pabradės migrantų mokymo centrą, o galiausiai liepiau aktorių ieškoti gatvėse.

– Kaip susidūrėte su Janinos Survilaitės knygomis, kurių motyvais paremtas „Edeno sodas“?

– Apie knygą „Vila „Edelveisas“ žinojau dar tada, kai ją nusprendė išleisti. Bet veiksmas vyksta Šveicarijoje, tad supratau, kad kūrinį ekranizuoti nerealu. Po keleto metų mane susirado pati Survilaitė ir paprašė perskaityti šį romaną, taip pat „Vartai Nr. 3“ ir „Pokalbiai su Helvecija“. Staiga toptelėjo mintis – o jeigu viską perkeltume į Lietuvą?

Galvoje ėmė suktis vaizdai, šmėstelėjo paradoksas: mūsų emigracija apsiverčia ir visi grįžta į klestinčią šalį. Susikūriau linksmą viziją ir iš karto pagalvojau apie vyresniąją aktorių kartą. Galiausiai pasakiau – darykime, bet perspėjau, kad tai nebus ekranizacija, o veikiau vizija, interpretacija. Knyga man tėra žemėlapis, pagal kurį orientuojuosi.

– Kaip reaguoja rašytojai, kai, atsispirdamas nuo jų darbo, nusekate savo viziją?

– Tarp režisieriaus ir rašytojo dažnai kyla konfliktų, nesusikalbama, dažnas ir nepasitenkinimas pamačius, kaip viskas rutuliojasi. Vis dėlto po premjeros sulaukdavau tylaus pritarimo arba bent mane pamatęs rašytojas nepereidavo į kitą gatvės pusę. Autoriai dažnai mano, kad kinas – klinikinė literatūros mirtis. Neva knyga miršta tą akimirką, kai prie jos prisiliečia režisierius. Kalbama, kad kinas – primityvesnė sritis, nes iškrinta tai, kas įprasta literatūroje: aprašymai, detalės, ilgi monologai.

Knygos 300 puslapių kine sutelpa į 50–60. Bet, pavyzdžiui, Jurga Ivanauskaitė apie „Nuodėmės užkalbėjimą“ yra pasakiusi, kad džiaugiasi, jog filmas nėra jos knygos klonas, o savarankiškas kūrinys. Tai didžiausias komplimentas.

Kino ryšiai su literatūra apskritai sudėtingi. Anksčiau sakydavo, kad kinas nesugeba perteikti pasąmonės srauto, bet Davidas Lynchas ir kiti režisieriai įrodė, jog kinas sugeba mąstyti vaizdais ir tai, kas aprašyta dešimtyje puslapių, galima parodyti trimis kadrais. Žinoma, kinas – pavojinga sritis, egzistuoja tam tikra agresija: ateini į tamsią salę ir valgai dienos pietus, sapnuoji nebe savo sapnus, o to, kuris tave pakvietė.

– Kodėl remiatės literatūra, o ne kuriate originalius scenarijus?

– Filmus pradėjau kurti dar sovietų okupacijos metais, mane į kino pasaulį įvedė režisierius ir dramaturgas Vytautas Žalakevičius, pagal Petro Cvirkos novelę parašęs „Velnio sėklą“. Supratau, kad taip būsi bent pora žingsnių priekyje, negu susidūręs su originalaus scenarijaus rašymu. Be to, buvo mažesnis pavojus, kad scenarijus bus atmestas cenzūros, – juk knygai jau pritarta. Dėl šios priežasties dažnai rinkdavausi vaizduoti praeitį, tada buvo galima dirbti visai kitomis sąlygomis ir cenzūra daug ką praleisdavo pro pirštus. Moteris turi keturis vyrus XIX amžiuje? Gražu, darykite, tai nepavojinga.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.