Helsinkio universiteto profesorius emeritas Hannu Niemi pirmiausia vedasi parodyti savo portreto Socialinių mokslų fakulteto dekanų portretų galerijoje – vieno iš lietuviškų ženklų Suomijoje. Portretą profesoriaus prašymu nutapė Lietuvos dailininkė Vilija Mačiulytė, ir jis vienintelis šioje galerijoje sukurtas ne suomių dailininko. H.Niemi taip tarsi sujungė dvi savo veiklos sritis: net keturias kadencijas ėjęs Helsinkio universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekano pareigas, jis savo gyvenimą paskyrė statistikos mokslui, o laisvalaikį – suomių ir lietuvių ryšiams stiprinti.
K.Donelaičio Lietuvos bičiulių draugijos pirmininkas H.Niemi – garsiojo lietuvių ir suomių mokslininko prof. Augusto Roberto Niemi, kuris ne tik surinko apie pusketvirto tūkstančio lietuvių liaudies dainų, bet ir jas tyrinėjo, ieškojo sąsajų su suomiškomis, populiarino Lietuvą Suomijoje, anūkas. Šiandien jau jis skatina suomius domėtis Lietuva, jos kultūra, istorija: draugija leidžia leidinius, rengia parodas, seminarus, organizuoja išvykas į Lietuvą, padeda užmegzti žmogiškuosius ar dalykinius ryšius.
Pats profesorius pirmąkart Lietuvoje lankėsi dar 1985-aisiais, pakviestas į tarptautinę mokslinę tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferenciją, surengtą Vilniuje. Dabar į Lietuvą jis atvažiuoja kasmet.
Kokių teigiamų ir ne pokyčių Lietuvoje mato mūsų šalies bičiulis ir ko mes galėtume pasimokyti iš suomių? Tai pagrindinės „Veido” interviu su H.Niemi temos.

VEIDAS: Jūs “paveldėjote” ryšį su Lietuva iš savo garsiojo senelio. Jei ne jis, kas skatintų jus domėtis Lietuva?
H.N.: Visų pirma Vilnius. Tai nuostabus senas istorinis miestas, beje, visiškai kitoks nei Helsinkis. Labai įdomi Lietuvos istorija, kurios daug ženklų galima rasti ypač Vilniuje, jo muziejuose. Žinoma, teatras: žmonės, atvykstantys į Vilnių, būtinai turi pamatyti kokį spektaklį. Labai malonu praleisti laiką ir Klaipėdoje ar Palangoje.
Lietuva traukia net tik po ją pasižvalgyti, bet ir bendrauti su jos žmonėmis, per juos bandyti suprasti šalies istoriją, kultūrą. Tokius santykius užmegzti padeda ir mūsų K.Donelaičio Lietuvos bičiulių draugijos veikla: supažindiname su meno, kultūros, kitų sričių žmonėmis, Suomijoje jų laimėjimus populiariname ir per draugijos leidžiamus leidinius, parodas, seminarus. Štai prieš kelias savaites surengėme seminarą apie kankles, mat suomiai įsitikinę, kad kanklės – suomiškas instrumentas, o lietuviai – kad lietuviškas. Įdomus buvo seminaras apie Lenkijos ir Lietuvos istoriją. Kai dabar lankaisi Vilniuje, negali atsistebėti, kad kažkada tai buvo daugiau ne lietuviškai kalbančių gyventojų miestas.
VEIDAS: Kasmet lankotės Lietuvoje, tad iš šalies gal geriau matyti pokyčiai. Per įvairias apklausas Lietuvos gyventojai išreiškia nuomonę, kad lūkesčiai, kokių turėjo 1990-aisiais, buvo kur kas gražesni nei šiandienos realybė.
H.N.: Daug kas keičiasi. Kai pamačiau naujus daugiaaukščius vienoje Neries pusėje, pirma mintis buvo – tikiuosi, kad jie nepersikels į kitą upės pusę. Prašau – tik nesugadinkite savo nuostabaus, labai įspūdingo senamiesčio.
O jei kalbėsime iš esmės, pokyčiai akivaizdūs, ir jei šiandien situacija dar ne visur gera, pagerės netrukus. Lietuva tapo ES nare, o tai, mano įsitikinimu, teigiamas dalykas. Taip, lūkesčiai ir realybė visuomet skiriasi, bet, manau, Lietuvos pažanga per nepriklausomybės metus tikrai panaši į kitų tuo pačiu laikotarpiu nepriklausomybę atkūrusių Centrinės bei Rytų Europos šalių, o daugeliu atvejų net didesnė. Bent jau toks susidaro įspūdis žiūrint iš atstumo.
Žinoma, yra ir problemų. Pavyzdžiui, skirtumai tarp Vilniaus ir kai kurių kitų vietovių. O labiausiai man kelia nerimą, kad prieš dvidešimt metų Lietuvoje buvo beveik 3,8 milijono gyventojų, o naujausi duomenys rodo, jog dabar nebėra ir trijų milijonų. Jei žmonės iš Lietuvos išvažiuotų į užsienį ir įgiję patirties grįžtų, būtų puiku. Bet nesu tikras, kad dauguma jų grįš. Iš Suomijos po Antrojo pasaulinio karo nemažai žmonių išvyko į Švediją, kuri tuomet buvo turtingesnė, bet labai mažai kas iš jų grįžo net tada, kai ekonomikos padėtis Suomijoje pagerėjo.
VEIDAS: Suomija daugelyje sričių ne tik Lietuvai – visam pasauliui pavyzdys: čia mažiausias korupcijos lygis, darni visuomenė, didžiausias pasaulyje moksleivių raštingumas ir kt. Kaip pavyko to pasiekti?
H.N.: Viskas prasideda nuo visuomenės išsilavinimo – iš čia ir raštingumas, ir valstybės valdymo kokybė, ir žemiausias korupcijos lygis. Ateitis – jaunų žmonių rankose, todėl jie turi turėti galimybę gauti gerą išsilavinimą savo šalyje. Žinoma, gerai ir išvykti svetur, kad vyktų patirties ir žinių mainai. Bet gerai tuo atveju, jei jaunimas grįžta, ir dar su nauja patirtimi bei idėjomis, kaip gerinti gyvenimą savo šalyje.
VEIDAS: Kokios, jūsų manymu, išskirtinės Suomijos švietimo sistemos ypatybės leidžia pasiekti vis gerėjančių rezultatų tarptautiniuose moksleivių tyrimuose? Lietuviai, pavyzdžiui, raštingumu, deja, nusileidžia bendraamžiams.
H.N.: Vienas tradicinių Suomijos švietimo sistemos principų – kad mokslas turi būti visiems nemokamas, prieinamas ir vienodas kiekvienam. Labai svarbu, kad mokytojai būtų labai geri, kad būtų labai geras jų išsilavinimas.
VEIDAS: Visos šalys norėtų, kad mokytojai būtų puikūs, tačiau kaip suomiams pavyksta to pasiekti?
H.N.: Mokytojo darbas turi būti patrauklus: mokytojui turi patikti mokyti, dirbti su jaunimu, bet ir alga turi būti patraukli. Negalima sakyti, kad Suomijoje ji didelė, bet tikrai konkurencinga rinkoje.
VEIDAS: Vis dėlto ar skiriasi mokymo lygis Helsinkyje ir mažuose miestukuose, nutolusiuose nuo sostinės tūkstančius kilometrų? Ar provincijos moksleiviai turi tokių pat galimybių siekti aukštojo mokslo?
H.N.: Žinoma, skirtumų yra, kaip ir pačiame Helsinkyje, kur esama ir labai gerų mokyklų bei gimnazijų, ir prastesnių. To neišvengsi. Bet man nelabai patinka sistema, kad po pagrindinės mokyklos mokiniai gali pereiti į gimnaziją. Jokių stojamųjų egzaminų nėra – gimnazijos atsirenka mokinius pagal jų pažymius ankstesnėje mokykloje. Bet tai selektyvi sistema, kai geriausi mokiniai nueina į gimnazijas ir šių reputacija tampa geriausia, bet todėl, kad jos susirinko geriausius mokinius.
VEIDAS: Sakote, kad mokslas turi būti visiems prieinamas. Ar ir aukštasis? Juk ar gali tam būti neribotų žmogiškųjų ir materialinių išteklių? Štai Lietuvoje vis diskutuojama, ar 2,9 mln. gyventojų šaliai per daug dvidešimt dvejų universitetinių aukštųjų mokyklų. Suomijoje – 5,3 mln. gyventojų ir tiek pat aukštųjų mokyklų.
H.N.: Apie tai seniai diskutuojama ir Suomijoje. Bet, manau, būtų didelis praradimas valstybei, jei dalis jaunų gabių žmonių neturėtų galimybės studijuoti dėl to, kad valstybei trūks pinigų išlaikyti studijų vietas universitetuose. Suomijoje kasmet gimsta apie 60 tūkst. kūdikių, o pirmakursių universitetuose – apie 20 tūkst. Mano manymu, labai svarbu ir tai, kad turime gana gerą universitetų tinklą visoje Suomijoje – ne tik Helsinkyje, bet ir Turku, Tamperėje, Juveskiulėje, Joensū, kituose miestuose. Suomijai reikia išsilavinusių kvalifikuotų žmonių.
VEIDAS: Ar galima teigti, kad ir mažesniuose provincijos universitetuose, tarkim, kokiame nedideliame Rovaniemio miestelyje Laplandijoje, universiteto mokymo lygis, dėstytojų kvalifikacija neatsilieka nuo sostinės aukštųjų mokyklų?
H.N.: Gal kitur neturime tokių garsių, pavyzdžiui, ekonomikos profesorių kaip Helsinkyje, bet kiekvienam universitetui svarbu identifikuoti kelias disciplinas, studijų kryptis, kurios būtų labai stiprios.
VEIDAS: Lietuvoje dėl menkesnių balų nepatekęs į valstybės finansuojamą studijų vietą gali pretenduoti į mokamą.
H.N.: Suomijoje mokamų studijų vietų nėra – pinigai čia negali pagelbėti. Tėvai gali apmokėti mokymo kursus rengiantis stojamiesiems egzaminams, bet negali nusipirkti studento vietos universitete.
VEIDAS: Ar tokios pat nemokamos studijos ir studentams iš kitų šalių?
H.N.: Taip, tai taikoma ir studentams iš kitų šalių. Galioja principas: jei kažką siūlome suomiams, tas pačias galimybes turime pasiūlyti ir studentams iš kitų šalių. Tiesa, yra diskusijų, kad gal reikėtų įvesti mokestį už studijas studentams iš ne ES šalių.
VEIDAS: Ar Suomijoje yra privačių švietimo įstaigų?
H.N.: Yra kelios privačios pagrindinio išsilavinimo mokyklos, bet aukštojo mokslo – ne. Taip, universitetai dabar labiau nepriklausomi nei prieš kokius penkerius metus. Pavyzdžiui, jie gali pasitelkti privačius rėmėjus savo veiklai finansuoti. Bet didžioji finansavimo dalis gaunama iš Švietimo ministerijos. tai visiškai kitokia sistema, nei, pavyzdžiui, JAV privatūs universitetai.
VEIDAS: Lietuvai reikia inžinierių, o jaunimas veržiasi studijuoti socialinių mokslų. Kaip Suomija derina jaunimo norus ir valstybės poreikius – kas sprendžia, į kurias studijų kryptis priimti kiek studentų?
H.N.: Dėl to visuomet kyla daug diskusijų, tačiau tai sprendžia Švietimo ministerija. Taip, skiriamos kvotos, kiek kur priimti studentų. Šiuo metu universitetams suteikta truputį daugiau laisvės, jie ėmė šiek tiek koreguoti kvotas, bet Švietimo ministerija siekia grąžinti ankstesnę tvarką, kai ji turėjo daugiau galių.
Inžineriją studijuoti Suomijoje populiaru, ypač tarp berniukų. Bet, pavyzdžiui, buvo apmenkęs susidomėjimas matematikos mokytojų studijomis. Dabar šių studijų paklausa jau atsigavo, ir turime pakankamai matematikos mokytojų. O populiariausios sritys – medicina, teisė, komunikacija. Tačiau kvotos čia tokios, kad patekti studijuoti šių mokslų labai sunku.
VEIDAS: Ar teisingai supratau: jūsų manymu, Suomijos sėkmė – švietimas?
H.N.: Tikrai taip. Suomijos sėkmės raktas – švietimo sistema.