Šiuo metu Lietuvoje gana daug nusivylusių, savo veikla nepatenkintų, pervargusių ir perdegusių žmonių, visiškai prasmegusių rutinoje. Jie nebemato išeities, nors ji tikrai yra. Kartais ją padeda atrasti psichoterapeutai, kartais – dvasininkai, kartais – vadinamieji koučeriai, o kartais – supervizoriai. Apie pastaruosius bent Lietuvoje kol kas žinoma mažiausiai. Tad nusprendėme pakalbinti vieną supervizorių, Lietuvos profesinių santykių konsultantų asociacijos narį Žilviną Gailių. Pokalbį su ekspertu pradėjome nuo klausimo, kuo supervizoriai skiriasi nuo vadinamųjų koučerių ir kokios jų perspektyvos mūsų šalyje.

Ž.G.: Superviziją apibūdinčiau kaip tam tikrą profesinio konsultavimo formą, padedančią išspręsti darbe kylančias problemas, teikiančią paramą profesionalams šiuolaikinėje darbo rinkoje. Ji tikrai reikalinga specialistams, nuolat sprendžiantiems žmonių problemas: socialiniams darbuotojams, psichologams, medikams, mokytojams. Šie profesionalai nuolat rūpinasi kitais, taigi kyla natūralus klausimas, o kas pasirūpins jais. Ir jei supervizorius konsultacijos metu į žmogų įdeda daug jėgų, šio gyvenimas palengvėja (keičiasi požiūris į save, santykiai su kolegomis, namiškiais ir draugais).
Iš tiesų supervizorius – tai pagyvenusių žmonių profesija, reikalaujanti iš asmens daug gyvenimiškos patirties, išminties ir atsakymų į esminius gyvenimo klausimus. Vokiečiai teigia, kad kokybiškas koučingas ir yra supervizija.
Tiesa, Lietuvoje supervizija – dar gana nauja kvalifikacijos kėlimo forma, bet ji duoda tikrai daug naudos: padeda ugdyti vidinę žmogaus parengtį, neleidžia atbukti profesiniu požiūriu, taip pat apsaugo nuo pervargimo, perdegimo, o galiausiai leidžia žmonėms pasijusti laimingiems. Supervizijos, ypač grupės, proceso metu vieni nariai mokosi iš kitų. Supervizija gali būti individuali, grupės arba viso darbo kolektyvo.
VEIDAS: Kokiomis aplinkybėmis verta ieškoti pagalbos iš šalies? Gal paminėtumėte esminius požymius, kuriuos pastebėjus vertėtų sunerimti?
Ž.G.: Jei žmogus jaučiasi taip, lyg būtų įstrigęs uždarame rate dėl neišsprendžiamų problemų, nebesusidoroja su stresu ir negatyviomis emocijomis darbe, neranda bendros kalbos su vadovu, jaučia sunkumą ar nepasitenkinimą savo veikla, verta pagalvoti apie tai, kas padėtų rasti sprendimą ir nuo viso to negatyvo išlaisvintų.
VEIDAS: O su kokiais sunkumais šiandien susiduria Lietuvos įmonių vadovai ir jų pavaldiniai?
Ž.G.: Daliai žmonių sunku vadovauti ir suvaldyti savo komandą dėl kompetencijos stokos, dalis taip ir neišmoksta tramdyti neigiamų emocijų. Žinoma, ne visuomet teisingai elgiasi ir pavaldiniai – nuolat žiūrėdami į vadovą ir laukdami, kol jis pasakys, ką atlikti, nerodydami reikiamos iniciatyvos patys. Daugelis įsivaizduoja, kad kalbant apie darbo santykius pakanka siekti norimo rezultato ir atsiskleisti kaip specialistui, tačiau dar yra profesinės ir asmeninės kompetencijos, kurias taip pat reikia mokėti derinti.
Tuo metu per supervizijos procesą galima pažvelgti į situaciją šiek tiek kitu kampu: sustiprinti profesinį identitetą, neprarasti savęs, nesileisti išmušamam iš vėžių, taip pat – pabandyti įvertinti, kaip esant vienai ar kitai situacijai jaučiasi pats vadovas. Įvairių nesusipratimų, pavydo, trinties ir kitų neišsakytų dalykų pasitaiko ir tarp kolegų, tačiau tai atsiskleidžia tik žmonėms susėdus prie bendro stalo ir pasikalbėjus. Jei nėra atsivėrimo, kalbėti apie situacijos keitimą ar gerinimą sudėtinga. Skandinavų mokslininkai, atlikę nemažai tyrimų, įrodė, kad kai santykiai darbe sklandūs, pagerėja ne tik žmonių sveikata, bet ir motyvacija dirbti.
Dažniausiai kviesdamiesi supervizorių įmonės vadovai prabyla apie emocinį santykių sunkumą: „Kaip komanda esame lyg ir gera, bet jaučiame, kad galėtume dirbti produktyviau, tik nesuprantame, kas mums trukdo: esame lyg ir draugiški, šypsomės, bet tam tikrų dalykų nemokame įvardyti, nesuprantame, iš kur kyla asmeniniai konfliktai.“
Kiekvienoje įmonėje pasitaiko įvairių galios žaidimų: manipuliacijos, pavydo dėl vadinamosios kėdės. Kaip pavyzdį paminėsiu situaciją, kai žmogus dirba, stengiasi, tikisi paaukštinimo, o kolegei grįžus iš motinystės atostogų taip lauktas postas „nuplaukia“. Kas tuomet atsitinka? Nesąmoningai imama kenkti žmogui, kuris lyg ir nekaltas, palengva išsikreipia bendra įmonės atmosfera, o darbuotojai susiskirsto į priešiškas stovyklas.
VEIDAS: Kitaip tariant, supervizorius padeda pažvelgti į giluminius dalykus ir gelbsti situaciją, savo patarimais atkurdamas pusiausvyrą?
Ž.G.: Iš tiesų stengiamės nesišvaistyti patarimais, labiau laikomės konsultacinės laikysenos, išlaukiame, kol žmonės patys susiprotėja ir pamato vieną ar kitą situaciją bei aiškiai įvardija kylančias problemas, o po to jau nebegali gyventi kaip anksčiau, be pokyčių. Jau vien tai, kad samdomas supervizorius, žmones mobilizuoja ir priverčia pasitempti. Supervizorių vadinčiau savotišku veidrodžiu, leidžiančiu pažvelgti į save tarsi iš šalies. Šiuo atveju konsultantas ne moko, o peržvelgia žmogaus sukauptą patirtį ir įvertina, ko galima iš jos pasimokyti, kad ateityje būtų išvengta klaidų.
VEIDAS: Ar supervizoriai jau spėjo įtvirtinti savo pozicijas Lietuvoje rinkoje?
Ž.G.: Supervizija populiaresnė nevyriausybinių organizacijų sektoriuje, ypač socialinės srities. Socialiniame darbe ji jau suprantama kaip kvalifikacijos kėlimo priemonė, o šiuo metu ir linksta prie švietimo. Tarkime, minėtoje Vokietijoje supervizija prieš 50–60 metų išaugo iš psichoterapijos, o vėliau nuėjo į darbinių santykių konsultavimo sritį. Lietuvoje ji – taip pat viena iš priemonių profesiniam identitetui užtikrinti, taip pat tai tam tikro sąmoningumo reikalaujantis dalykas, nuolat ugdantis profesionalo laikyseną. 2003 m. įkurta Lietuvos profesinių santykių konsultantų (supervizorių) asociacija vienija 43 narius. Tačiau neabejoju, kad ši paslauga plėsis ir populiarės.
VEIDAS: Kaip Lietuvos vadovai žvelgia į asmeninį tobulėjimą? Kiek jiems tai patrauklu ir reikalinga?
Ž.G.: Vadovai, o ypač verslininkai, asmeninį tobulėjimą jau kuris laikas priima kaip savaime suprantamą dalyką, tačiau pabandę konsultuojamąjį mokymą, arba superviziją, jie atranda naujų dalykų. Dažnas pamato, kad nejučia perkelia darbo santykius į namus, kad nuo to kenčia jo šeima, mažėja laisvo laiko ir pan. Daugeliu atvejų apie pagalbą sau ar žvilgsnį iš šalies į save sunku kalbėti, nes gyvename rutinoje ir nerandame laiko tobulėti. Žinoma, viskas priklauso nuo mūsų sąmoningumo ir nuo to, kiek patys norime sau pagelbėti.
VEIDAS: Gana dažnai tenka išgirsti istorijų apie žmones, kurie, daug metų sėkmingai dirbę versle, atsisako įprasto gyvenimo būdo ir atranda pašaukimą visai kituose dalykuose. Kiek, jūsų manymu, tikros, o gal labiau spekuliatyvios tokios istorijos?
Ž.G.: Kartais žmogus, supratęs, kad yra ne savo rogėse ir pakeitęs veiklą, tampa išties daug laimingesnis. Net jei ir pinigai mažesni, emociškai jis būna laisvesnis. Esu konsultavęs žmones, kurie vienoje vietoje neišdirba ilgiau nei pusmetį, o galiausiai, pakeitę tris darbus, supranta, kad dirbti kolektyve, kuriame vadovas despotas nesivaldo (nuolat išsilieja ant kolektyvo rėkdamas), jis negalės niekada. Tada žmogus priima sprendimą radikaliai pakeisti veiklos sritį, tarkim, ima ūkininkauti. Kiekvienas mūsų kažką geba ir moka, tik nebūtinai yra pats tai įsisąmoninęs, tačiau išmokęs pasitikėti savimi atranda vidinę ramybę.
Asmeniškai aš į tokias paieškas žiūriu labai normaliai, žinoma, reikėtų dar atsižvelgti ir į tai, kokia tų ieškojimų kaina, tiksliau, kieno sąskaita žmogus savęs ieško: ar tai vyksta pakankamai atsakingai? Ar dėl to nenukenčia artimieji – vaikai, sutuoktinis, tėvai? Pasimatavus save pagal šiuos kriterijus tampa akivaizdu, ar šiame gyvenime neparazituoji. Jei ne, ieškok savęs nors iki gyvenimo pabaigos.
VEIDAS: Kaip manote, kas stabdo Lietuvoje taip reikalingus pokyčius?
Ž.G.: Melo, nesąžiningumo ir nekompetencijos matau įvairiose Lietuvos gyvenimo srityse. Jei vadovas į vieną ar kitą postą skiria žmogų iš sau artimos aplinkos, o ne išties kompetentingą specialistą, rezultatas būna atitinkamas. Mūsų valstybės tarnai vis dar neišmoko paisyti visuomeninio intereso, tebesivaiko siaurų, tik sau naudingų interesų… Tačiau palyginti su tuo, kaip gyveno mūsų tėvai ar seneliai, gyvename kur kas geriau. Lietuva labai pasikeitusi, yra tų pokyčių mūsų šalyje (ypač gerai juos pastebi užsieniečiai). Tik tam tikrose srityse judame galbūt lėčiau, nei mums patiems norėtųsi.
VEIDAS: Kokiuose sektoriuose, kaip supervizorius, įžvelgiate didžiausių kliūčių?
Ž.G.: Šiuo atveju visiškai sutikčiau su jaunimu, tvirtinančiu, kad dėl jų nedarbo kalta senoji karta, niekaip negalinti palikti šiltų savo vietų valstybiniame sektoriuje. Šioje vietoje jaunų specialistų vienetai, taigi akivaizdu, kad nepasikeitė kartos: sėdi tie patys valdininkai savo vietose dvidešimtus metus, o visi kalba, kad reikiamų pokyčių nėra ir bet kokia iniciatyva stabdoma. Jaunų specialistų pasigendu ir mokyklose, tik baigusiems universitetus – jokių perspektyvų, nes vėlgi mokytojai dirba iki gilios pensijos, o kartais ir iki tol, kol numiršta. Edukologijos universitetai gali stengtis tobulinti savo metodikas, kiek tik nori, – nėra jaunų žmonių Lietuvos švietimo sistemoje. Gyvename įsisukę tam tikrame rate ir patys to nepastebime.
VEIDAS: Tačiau sutikite, kad vyresnio amžiaus specialistui pakeisti darbą Lietuvoje išties labai sunku. Darbo rinkoje vyraujantys stereotipai kelią užkerta net ir patiems gabiausiems, taigi žmonėms nelabai kas lieka – tik laikytis to, ką turi šiandien…
Ž.G.: Supervizorius galėtų tokiems žmonėms padėti įvardyti savo galimybes, kitaip tariant, savęs paklausti, ko jie šiuo metu, be dabartinių pareigų, dar sugebėtų imtis. Iš esmės tai darbas su žmogaus kompetencijomis, su tuo, ką jis moka ir sugeba. Žmogus, išgirdęs tam tikrus klausimus (kaip matai save po 10 metų, kodėl iki šiol save apgaudinėji ir nesiimi to, ko iš tiesų nori, kodėl netiki dabartinės veiklos perspektyva?), nebegali nurimti, ima mąstyti, o kai kurie ryžtasi ir pokyčiams, kiti – tik pakeičia požiūrį į esamą situaciją. Tačiau aš manau, kad supervizija reikalinga visiems ir visose gyvenimo srityse. Mūsų mokytojai vokiečiai mėgsta sakyti, kad supervizija kainuoja daug, bet jos nebuvimas atsieina dar daugiau.
VEIDAS: Kokių darbuotojų šiuo metu labiausiai laukia Lietuvos darbdaviai?
Ž.G.: Šiuo metu darbdaviai, ypač verslo sektoriuje, vis daugiau dėmesio kreipia ne į formalias kompetencijas įrodantį išsilavinimo diplomą, o į pasitikėjimą savimi, entuziazmą, komunikabilumą ir praktinius gebėjimus. Darbo rinkai vis labiau globalėjant vienu esminių reikalavimų darbuotojams tampa patirtis tarptautinių mainų programose bei tarptautinio bendradarbiavimo srityje.
VEIDAS: Kaip manote, ką laimėtų kiekvienas mūsų visuomenės narys, atidžiau pažvelgęs į savo asmenybę, o galbūt patikėjęs ją įvertinti supervizoriui?
Ž.G.: Manau, kad žvilgsnis iš šalies nė vienam nepakenktų. Geriau pažinus save galima kalbėti apie vidinę ramybę, didesnį emocinį pasitenkinimą, tam tikrą sąmoningumą, per kurį ateina socialinis jautrumas ir pasitikėjimas savimi. Tačiau supervizija aktualiausia tiems, kurie rūpinasi darbo, tarpusavio santykių ir santykių su klientais kokybės klausimais.