SPSF nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

3,3 mln. – tiek europiečių turi šį tą bendra: studijų metais jie dalyvavo didžiausiame ir brangiausiame Europos aukštojo mokslo projekte – „Erasmus“ mainų programoje. Nuo 1999-ųjų joje dalyvaujanti Lietuva pasimokyti ar atlikti praktikos svetur jau išsiuntė daugiau kaip 36 tūkst. studentų. Lietuvoje studijuoti 1999 m. panoro 36 užsienio studentai, pernai – 2,5 tūkstančio.

„Aukštojo mokslo tarptautiškumą kurti nuo nulio pradėjome praėjusiame tūkstantmetyje, o dabar galime sakyti, kad šioje srityje jau esame pažengę“, – baksnojantiems į vos kelis procentus užsienio studentų Lietuvos universitetuose ir kolegijose atsako „Erasmus+“, Mokymosi visą gyvenimą programas ir kitas švietimo iniciatyvas įgyvendinančio Švietimo mainų paramos fondo direktorė Daiva Šutinytė.

– Kaip pasikeitė 1987 m. atsiradusi Europos Komisijos (EK) „Erasmus“ mainų programa, dabar žinoma naujuoju „Erasmus+“ pavadinimu ir skirta ne tik aukštajam mokslui?

– Nors ir ne tokiu masteliu, ir ne tokiomis lėšomis kaip „Erasmus“, EK nuolat rėmė ir kitus švietimo sektorius. Be aukštojo mokslo, ne mažiau reikšmingos programos buvo skirtos ir bendrajam ugdymui, ir profesiniam mokymui, ir suaugusiųjų švietimui. 2007 m. visi sektoriai buvo sujungti į Mokymosi visą gyvenimą programą.

2014 m. programos architektūra pasikeitė, dabar ji dalijama ne pagal sektorius, bet pagal veiklos tipus. Pavyzdžiui, studijų, praktikos, dėstytojų mobilumą numatanti dalis vadinasi pirmuoju „Erasmus+“ programos veiksmu. Strateginius programos tikslus dabar sustiprino tai, kad paraiškas teikti ir mobilumą įgyvendinti gali tik institucijos, jos numato ir individų mobilumą. Institucija, teikdama paraišką, turi numatyti, kaip stažuotė prisidės prie tolesnės jos plėtros ar strateginių tikslų įgyvendinimo. Be abejo, tarptautinės patirties naudą labiausiai jaučia pats žmogus, tačiau jį svetur mokytis ar stažuotis siunčiančios organizacijos tikslas yra gauti naudos institucijos lygiu.

Parama ES struktūrinių fondų projektams gali siekti milijonus, o 3 metų trukmės „Erasmus+“ strateginės partnerystės projektas negali būti brangesnis kaip 450 tūkst. eurų.

Antrasis „Erasmus+“ veiksmas taip pat taikomas visiems sektoriams. Jis numato strateginę institucijų partnerystę. Antrajame programos veiksme svarbiausia yra ne institucija, teikianti paraišką, bet sektorius, į kurį nukreipiama nauda, pavyzdžiui, universitetas pateikia paraišką, kad sukurs ugdymo programą mokyklai. Svarbiausia, kad strateginių part­nerysčių projektuose numatyta prievolė sukurti intelektinį produktą, o jam skiriami ištekliai – palyginti nedideli. Pavyzdžiui, parama ES struktūrinių fondų projektams gali siekti milijonus, o 3 metų trukmės „Erasmus+“ strateginės partnerystės projektas negali būti brangesnis kaip 450 tūkst. eurų.

– 2014–2020 m. „Erasmus+“ programai visoms valstybėms skirta 14,7 mlrd. eurų, 40 proc. šios sumos – aukštajam mokslui. Kodėl Europai reikia tokios programos?

– EK visada pasisakė už laisvą žmonių, prekių, kapitalo judėjimą, tai galioja ir studijoms – jos turi būti tarptautinės, nes vien savo aukštojoje mokykloje pranašu nebūsi.

Studentai, dalyvavę mobilumo programoje, geriau įsidarbina, jų gyvenimo kokybės lygis aukštesnis.

Mobilumas aukštajame moksle sukūrė daug gerų dalykų: atsirado jungtinių, dvigubo diplomo studijų programų. Be to, studentų patirtis, įgyta užsienyje, vertinga juos išsiuntusiai institucijai: sugrįžę į savo aukštąją mokyklą beveik 100 proc. studentų kelia didesnius reikalavimus studijų, dėstymo kokybei.

– Kaip EK pamatuoja „Erasmus“ naudą?

– Vienas programos integravimo, visų sektorių sujungimo į vieną bendrą programą, tikslų buvo bendras ES tikslas mažinti jaunimo nedarbą, spręsti užimtumo problemas. EK atliekami išsamūs dabartinio ir ankstesnio programos laikotarpio tyrimai rodo, kad mainų programa padeda gerinti šiuos rodiklius: studentai, dalyvavę mobilumo programoje, geriau įsidarbina, jų gyvenimo kokybės lygis aukštesnis.

– Ar Europa turi kitą, didesnį, brangesnį projektą, skirtą aukštajam mokslui, nei „Erasmus“?

– Ne, tokio nėra. Tai didžiausia EK švietimo, mokslo, o nuo 2014 m. – dar ir jaunimo bei sporto programa. „Erasmus+“ yra unikali, joje gali dalyvauti visos tikslinės grupės nuo darželinukų iki senjorų. Toks modelis, kai įtraukiami įvairaus amžiaus žmonės, visų švietimo sektorių dalyviai, – labai geras. Kartais stebimasi, iš kur į aukštąsias mokyklas ateina tokie nepasirengę studentai, bet juk jie ne iš mėnulio, jie ateina iš mokyklos, o į ją – iš darželio. Todėl tarptautiškumas ikimokyklinio ugdymo įstaigose yra taip pat nuostabi iniciatyva, įgaunanti mastą ir Lietuvoje.

– Ar EK niekada nesuabejojo „Erasmus“ programos vertingumu, jos poreikiu ar tęstinumu?

– Svarstymų, ar toks programos žanras yra tinkamas, girdėjusi nesu. Žinoma, pasitaiko ir problemų, susijusių su tokios didelės programos administravimu. Yra šalių, kuriose stringa biudžeto suvaldymas, lėšų paskirstymas, yra atvejų, kai EK kuriam laikui suspenduoja valstybės dalyvavimą, kol ji ištaisys klaidas. Lietuva į tokių šalių sąrašą nepatenka, priešingai, pirmaujame pagal tai, kiek pinigų gauname ir kiek jų panaudojame, todėl rudeniop kitų šalių nepanaudotų lėšų likučius EK gausiai paskiria Lietuvai.

Būna tokių aukštųjų mokyklų, kurios labai daug nori, bet skirtų pinigų nepanaudoja, – tai mūsų galvos skausmas ir vargas.

Tai reiškia, kad šalių, kurios nesugeba panaudoti viso joms skirto programos biudžeto, krepšelis vėliau būna perskirstomas kitoms valstybėms, kuriose poreikis yra didesnis nei joms skirtas finansavimas. Kol kas Lietuva yra tame sąraše. Pavyzdžiui, pernai rudeniop gavome papildomų pinigų – 30 proc. pradinio biudžeto – mokykliniam ugdymui, todėl negalėjusieji dalyvauti programoje dėl finansavimo trūkumo labai džiaugėsi. Juolab kad norinčiųjų turime labai daug, o sėkmės rodiklis, kiek paraiškų galime finansuoti, kartais būna labai žemas, apie 20 proc. Be to, geras lėšų panaudojimas sukuria precedentą kitų metų skirstymui – krepšelis gali būti didesnis.

– Kaip programos pinigai padalijami aukštosioms mokykloms?

– Aukštosios mokyklos pateikia paraiškas, jose įvardija ir pagrindžia savo poreikius, kurie paprastai būna labai dideli, tiek pinigų nėra. Tada vertinami, greta kitų kriterijų, dvejų metų mobilumo pasiekimai ir dvikryptiškumas – kiek studentų, dėstytojų universitetas ar kolegija iš­siuntė, kiek priėmė. Formulė gerokai sudėtingesnė, bet pagal ją gana mechaniškai apskaičiuojama, kiek lėšų galime skirti vienai ar kitai aukštajai mokyklai. Atsižvelgiame ir į tai, kiek lėšų jos anksčiau grąžino. Būna tokių aukštųjų mokyklų, kurios labai daug nori, bet skirtų pinigų nepanaudoja, – tai mūsų galvos skausmas ir vargas.

Kai kuri nors institucija pinigus grąžina, likusias lėšas perskirstome mokykloms, kurioms vis dar reikia papildomų pinigų. Likučius bandome panaudoti maksimaliai, tačiau pinigus galima perdalyti tik iki nustatyto termino. Kai jis ateina, turime grąžinti visus likučius.

1999 m., kai pirmą kartą dalyvavome „Erasmus“, į Lietuvą atvyko 36 studentai iš užsienio, o pernai jų buvo 2,5 tūkst. 1999 m. pasimokyti svetur išvyko 361 Lietuvos studentas, 2015 m. – 4,3 tūkst.

Kol kas Lietuva grąžina mažiau kaip 0,5 proc. pradinio biudžeto, vadinasi, lėšų panaudojimo rodiklis viršija 99,5 proc. Įprastai mažiau kaip pusę procento sudaro pinigai, likę nepanaudoti dėl nenumatytų aplinkybių, pavyzdžiui, jei pasikeičia projekto partneriai.

– Ar nuo 1999 m. „Erasmus“ dalyvaujanti Lietuva visiškai išnaudojo jos suteikiamas galimybes?

– Manau, kad pasiėmėme maksimaliai tiek, kiek galėjome. Be to, esame viena iš vos kelių valstybių, kurios pačios remia mainų programas: iš EK nuo 1999 m. aukštojo mokslo mainams gavome per 72 mln., iš Lietuvos biudžeto – dar apie 40 mln. eurų.

– Kokią įtaką didinant Lietuvos aukštojo mokslo tarptautiškumą turi „Erasmus+“?

– Kuo daugiau studentų ir dėstytojų išvažiuoja, tuo daugiau įtakos jie sugrįžę daro Lietuvos studijų kokybei, kultūrai, ypač regioniniuose universitetuose ir kolegijose. Pavyzdžiui, dabar Alytaus kolegijoje studijuoja per 100 užsieniečių. Mano galva, regionui tai daro nemenką poveikį keičiant požiūrį, pergalvojant stereotipus.

1999 m., kai pirmą kartą dalyvavome „Erasmus“, į Lietuvą atvyko 36 studentai iš užsienio, o pernai jų buvo 2,5 tūkst. 1999 m. pasimokyti svetur išvyko 361 Lietuvos studentas, 2015 m. – 4,3 tūkst. Be to, turime dar apie 5 tūkst. užsienio studentų, kurie atvyko ne per mainų programą ir už studijas moka patys. Tai reiškia, kad Lietuva tampa patrauklesnė ir patikimesnė.

– Užsienio studentų dalį Lietuvos aukštosiose mokyklose vis dar galima skaičiuoti keliais procentais. Jūsų vadovaujamas fondas nuo 2007 m. administruoja įvairias tarptautines švietimo programas ne tik aukštojo mokslo srityje, matote, kaip Lietuvos institucijos bendradarbiauja su užsienio partneriais, kiek žmonių tais ryšiais pasinaudoja. Ar sutinkate, kad tarptautiškumą reikia kurti nuo nulio, kaip siūlo kai kurie kritikai?

– Aukštojo mokslo tarptautiškumą kurti nuo nulio pradėjome praėjusiame tūkstantmetyje, o dabar galime sakyti, kad šioje srityje jau esame pažengę. Kai važiuojame svetur pristatyti Lietuvos ir Lietuvos aukštųjų mokyklų, jau nebereikia aiškinti, kurioje pasaulio dalyje esame, kad priklausome ES ir suteikiame plačiai pripažįstamus aukštojo mokslo diplomus.

Ispanija, Portugalija, Skandinavijos šalys pakliūva tarp populiariausių „Erasmus+“ šalių, nes siūlo studijas anglų kalba. ­

Tačiau yra ir daugiau mitų. Pavyzdžiui, neva mainų programoje dalyvaujantys studentai svetur nutraukia studijas ir į Lietuvą nebegrįžta. Per visą programos laikotarpį buvo vienas toks atvejis. Galima palyginti šį skaičių su dalimi studentų, kurie nutraukia studijas studijuodami čia, Lietuvoje, ir pamatysime mastelį. Visiškas mitas, kad studentai meta mokslus: jie privalo grįžti, kad studijų laikotarpis būtų įskaitytas, surinkti studijų kreditus, priešingu atveju turi sumokėti „Erasmus+“ stipendiją, kurią buvo gavę.

– Daugiausiai „Erasmus+“ dalyvių renkasi Ispaniją, o programa dar kartais vadinama akademiniu turizmu. Ar tai irgi mitas?

– Tai dar vienas mitas, kaip ir kalbos, kad studentai negrįžta. „Erasmus+“ nėra turizmas. Studijuoti kitoje šalyje yra žavu: kita kultūra, kita gamta, tačiau faktas, kad neretai studentai ten dirba sunkiau, nei studijuodami Lietuvoje.

Lengva paaiškinti, kodėl Ispaniją renkasi daugiausiai studentų. Ši šalis turi labai daug aukštųjų mokyklų, jos įmonės aktyviai kviečia studentus atlikti praktikos, be to, Ispanijoje galima studijuoti anglų kalba. Antra populiariausia šalis yra Vokietija, bet, nors siūloma daug programų anglų kalba, pravartu kalbėti ir vokiškai, Prancūzijoje – prancūziškai. Taigi Ispanija, Portugalija, Skandinavijos šalys pakliūva tarp populiariausių „Erasmus+“ šalių, nes siūlo studijas anglų kalba. ­

– Kokia „Erasmus+“ ateitis: ar EK svarsto nutraukti šį projektą, mažinti finansavimą?

– Ji šviesi iki 2020 ir iki 2023 m., kol bus baigti paskutiniai to laikotarpio projektai. Kiek plius ženklų programos pavadinime bus po 2020-ųjų – atspėti negalime, tikriausiai apie tai dar nelabai galvoja ir EK, tačiau likus porai metų iki programos pabaigos bus ir tyrimų, ir europarlamentarų debatų. Vis dėlto, kai visuomenė senėja, valstybių sienos dar labiau atsiveria, o europiečiai jaučia poreikį dar stipriau vienytis, manau, kad programa turėtų įgauti dar didesnį mastą ir pasiūlyti dar daugiau galimybių jaunimui. Situacija Europos darbo rinkoje yra įtempta, todėl EK kaip įmanydama didins jaunimo galimybes įsidarbinti. Savo horizonte nematome galimybės ir negirdime kalbų, kad „Erasmus+“ mainų programą reikėtų nutraukti.