Kino kritikai gali ginčytis dėl šios lietuviškos kostiuminės nuotykių dramos meninės vertės. Tačiau žiūrovai už filmą balsavo nupirkdami rekordinį kiekį bilietų.

Šiandien „Tadas Blinda. Pradžia“ yra viršijęs visus žiūrimumo rekordus – jį jau pamatė per 250 tūkst. Lietuvos žiūrovų. Filmas be vargo aplenkė iki šiol pirmą vietą užėmusį legendinį „Titaniką“, o pagal gautas už bilietus pajamas „Tadas Blinda. Pradžia“ patenka į antrą vietą po žymiojo Jameso Camerono „Įsikūnijimo“, surinkęs kiek daugiau nei 3,5 mln. Lt.
„Tai nereiškia, kad maudomės uždirbtuose piniguose – juk dalį sumokėjome valstybei mokesčių pavidalu, dalį teko atseikėti platintojams. Tačiau bent ramu ant širdies, kad atidavėme visas garbės skolas tiems, kurie prisidėjo prie šio filmo kūrimo“, – džiaugiasi Donatas Ulvydas, kino filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ režisierius.
Filmas tam tikra prasme tapo patriotizmo katalizatoriumi – jis sulaukia nemažo lietuvių, gyvenančių užsienyje, susidomėjimo. Tarkim, nemažai jų susirinko į seansus Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, JAV, tariamasi dėl peržiūrų Kopenhagoje, Osle, Briuselyje ir Hamburge. Labiausiai tam pasitarnavo filmo tematika – priešingai nei 1973 m. Balio Bratkausko režisuotame, šiuolaikiniame „Tado Blindos“ variante pasakojama apie kovą dėl tautiškumo, o ne apie kovą su klasine nelygybe. „Režisierius gerai padarė, kad pakeitė tarybiniais laikais populiarią valstiečių ir ponų priešpriešą, kuri šiandien nesulauktų atgarsio“, – tvirtina kultūros žurnalistas ir kritikas Karolis Jachimavičius.
Be to, iš naujo pažvelgti į Lietuvą kiekvieną priverčia nuostabūs šalies gamtos vaizdai, į ekraną perkelti operatoriaus Ramūno Greičiaus, bei muzikinis fonas, kuriame skambančios Ievos Narkutės ir „G&G Sindikatas“ dainos išties uždega.
Kino kritikai filmą įvertino vidutiniškai ir rado nemažai silpnų jo pusių: tai ir ne visai pavykusi pagrindinių herojų vaidyba, šiek tiek skubotos scenos, nevisiškai atskleisti kai kurie personažai, šiuolaikinis žargonas, silpnos kai kurios masinės scenos ir net paslėpta alaus reklama. Dauguma šių argumentų pagrįsti ir išties truputį gadina bendrą filmo kokybę bei sudrasko žiūrovui primetamą filmo pasaulio iliuziją.
D.Ulvydas tai vertina kaip paskatą tobulėti. „Tikrai konstruktyvios ir profesionalios kritikos buvo mažoka, vis dėlto ji man padės ateityje – juk filmas buvo pirmas mano žingsnis šiame žanre. Aš pats matau nemažai savo klaidų bei elementų, kuriuos kitą kartą taisysiu“, – prisipažįsta režisierius.
Pasak jo, trys drambliai, į kuriuos remiasi filmo sėkmė, – tai aiškiai suvoktas filmo tikslas ir auditorija, profesionaliai parašytas scenarijus bei tematika, kurią visi prisidėjusieji prie kūrybos priėmė su didžiuliu entuziazmu. Visi šie elementai neleido abejoti ir mėtytis į šalis, todėl kūrybinė grupė apie filmą kalba labai ryžtingai ir nėra linkusi abejoti padarytais sprendimais.
„Mes žinojome, kad kuriame lengvą nuotykių filmą būtent Lietuvos žiūrovui, o ne festivaliams ar kino gurmanams. Todėl ir šiandien man svarbesnė paprasto žiūrovo nuomonė, o ne kritikų liaupsės ar neigiami atsiliepimai“, – pabrėžia D.Ulvydas.

Ar reikia lietuviams komercinio kino

Lietuvos žiūrovai į šį klausimą jau yra atsakę, pirkdami bilietus. Vis dėlto kyla klausimas, ar tai pakankamas argumentas verslui, galinčiam investuoti į kino pramonę. „Savo filmą esu žiūrėjęs, ko gero, daugiau nei šimtą kartų – vis einu į kiną ir stebiu žiūrovų reakciją, klausausi jų atsiliepimų. Man, kaip tokio kino kūrėjui, tai būtina, nes turiu žinoti, ko reikia žiūrovui“, – pasakoja D.Ulvydas.
Faktas, kad filmą aplankė apie dešimtadalį šalies gyventojų, rodo, jog Lietuvos žiūrovas yra išsiilgęs žanrinio kino. Pasak kino kritiko Gedimino Jankausko, Lietuvos kine trūksta pramoginių filmų, pavyzdžiui, detektyvų, komedijų, nuotykių filmų – režisieriai mieliau renkasi labai rimtas temas, kurios retai sulaukia atgarsio paprastų žiūrovų širdyse. Pasak D.Ulvydo, jauniems režisieriams trūksta verslo fantazijos, kuri jam padėjo apsikarpyti nerealius norus ir susitelkti ties svarbiausiais filmo aspektais bei rasti būdų, kaip kartais apsieiti su mažesnėmis išlaidomis.
Vis dėlto net ir sulaukęs tokios sėkmės bei populiarumo, režisierius D.Ulvydas neišgirdo pasiūlymų iš galimų finansuotojų, kurie ryžtųsi finansuoti kitą filmą. „Užsienyje po tokios sėkmės tikrai būtume gavę bent keletą pasiūlymų. Tai reiškia, kad verslas vis dar nemato perspektyvų uždirbti iš kino“, – stebisi D.Ulvydas.
Komerciniame kine režisierius įžvelgia ne tik finansinę naudą – valstybė, finansuodama tokius filmus, galėtų šiek tiek keisti piliečių nuomonę apie daugelį aktualių klausimų.
Bet kokiu atveju tam, kad Lietuvoje atsirastų tikrai įkvepiančių kino filmų, reikia, jog būtų kuriami ne tik didelės meninės vertės kūriniai, bet ir pramoginiai komerciniai filmai. Tikėkimės, kad D.Ulvydas bei jo komanda pralaužė pirmuosius ledus, ir kitais metais sulauksime daugiau komercinio kino pavyzdžių.