A. Hoffman nesinori pristatyti kaip romano „Praktinė magija“ autorės. O nesinori dėl to, kad „Trečiasis angelas“ yra nuostabus kūrinys ir neturėtų būti užgožtas kitos knygos.

„Trečiasis angelas“ – prasminga ir gili knyga. Romane pasakojamos trijų moterų meilės vyrams, kurie nebuvo joms skirti, istorijos. Rodos, kad gyvenime yra tik balta ir juoda, gera ir bloga, džiaugsmas ir liūdesys. Rodos, yra tik du atsakymai: ne ir taip. Yra Gyvybės ir Mirties angelas, bet ar kas nors girdėjo apie Trečiąjį angelą?

„Kalbama, kad yra Mirties ir Gyvybės angelas. Bet yra dar ir trečias. Jis vaikšto tarp mūsų. <…> Jis nei baisus, nei negeras, nei spinduliuoja šviesą. Jis toks kaip mes, net sunku būtų pažinti. Kartais mums norisi jį išgelbėti. O jis mums parodo, kas mes iš tiesų esame. Žmonės, o ne dievai. Mes irgi klystam.“ (p. 226)

A. Hoffman knygoje papasakotos ne tik trys istorijos, atskleista, kad gyvenime ne tik juoda ir balta, ne tik taip ir ne. Kas jungia tas tris istorijas? Ne vieta, ne laikas, ne veikėjai, o kartu ir vieta, ir laikas, ir veikėjai… Romanas žavi tiek turiniu, tiek struktūra: šios trys istorijos ne atskiros, o persipynusios. Skirtingi dešimtmečiai, skirtingos moterys, skirtingos meilės istorijos, tačiau gyvenimai, lemtis ir išgyvenimai susieti.

Pirma dalis vadinasi „Garnio žmona“. 1999 metai, Londonas. Madlina atvyksta į sesers Elės vestuves ir susipažįsta su būsimu svainiu Polu. Pasakojama apie seserų tarpusavio santykius, atsiskleidžia Madlinos nuoskaudos ir Elės ryžtingumas.

„Mūsų kieme auga didelis medis <…> Į jį ilipęs gali vos ne dangų pasiekti. Mes prie jo šakų rišdavom varpelius ir kaspinėlius, kad prišauktume paukščius. Tačiau jie atskrisdavo vos išgirdę Elės balsą. Manęs jie negirdėdavo.“ (p. 55)

Rodos, kad tarp Polo ir Madlinos užsimezga simpatija; ir jau patiki, kad žinai, kaip toliau rutuliosis pasakojimas… O įvykiai pakrypsta visai kitaip nei tikiesi ir tuo maloniai nustebina: štai ir neatspėjau, kaip bus toliau.

Polas išgyvena savo istoriją: gyvenimo, mirties, meilės, kaltės, dėkingumo. Tikriausiai dažnam pažįstamą būseną taikliai nusako Polo ištarti žodžiai: „Daug metų šitam kambary žiūrėdavau pro langą ir trokšdavau pabėgti iš namų, o dabar noriu čia pasilikti.“ (p. 69)

Liūdna Polo ir Elės istorija, tačiau liūdesys Elei leidžia žvelgti giliau, stipriau, kitaip. Nors kito žmogaus gyvenimo negalime nugyventi už jį, Elė ryžtingai lieka šalia Polo, o kodėl ji taip daro yra begalė interpretacijų… Elė, pasmerkusi save liūdesiui, Elė ir Polas, Elė ir garnys…

„Polui patiko, kaip olandai myli garnius. Žmonės neuždaro langų, kad jie laisvai skristų į kambarį. Įsileisk į namus garnį – ir tave lydės sėkmė. Palesink duona, pagirdyk pienu ir alumi, ir jis visą gyvenimą bus tau dėkingas.“ (p. 78)

Antra dalis nukelia į 1966 metus. „Liūto parko“ viešbutis ir pasakojimas apie jame dirbančią devyniolikmetę Fridą Luis. Maištinga ir gabi mergina pabėga nuo rūpestingo tėvo, su kuriuo puikiai sutarė vaikystėje, ir mėgina kurti gyvenimą toli nuo šeimos.

„Karštai mylėjo tėvą, kol jis neišėjo pas kitą moterį. Ji buvo tėčio numylėtinė, bendrauti su mama neturėdavo laiko, o jis paliko jas abi dėl kitos moters. Pagalvojus, kuo ji galėjo nuvilti tėvą, sugniauždavo širdį, betgi jis pirmas ją nuvylė. Čia buvo visko pradžia.“ (p. 116)

Trečiasis angelas, lemtinga meilė ir nuostabiai atkurtas septintasis dešimtmetis. Frida įsimyli karjerą pradedantį dainininką Džeimsą Daną ir parašo žodžius jo dainai. Taip subtiliai ji atskleidžia savo jausmus. Tačiau šių jaunų žmonių keliai išsiskiria: Danas jaučia, kad Frida ypatinga mergina, tačiau neatsispiria laisvam gyvenimo būdui ir turtingai gražuolei Stelai.

„Frida pagaliau suprato, koks turi būti patarimų sau sąrašas: nestovėk ir nežiūrėk, kaip abejingai jis žvelgia į savo gyvenimą. Netylėk, kai atlapoja duris Mirties angelui, kviečia jį kuo greičiau užeiti. <…> Už savo dainas Frida nesitikėjo iš jo atlygio. To, ko norėtų, vis tiek negaus.“ (p. 167) Tačiau Frida nuo Džeimso susilaukia sūnaus, o dar vėliau vėl kitaip pažvelgia į meilę. „Ir tada Frida suprato, kas yra meilė. Pasidarė taip aišku, tarsi užrašyta ore didelėmis raidėmis.“ (p. 185)

Trečia dalis pasakoja apie mergaitę Liusę, veiksmas vyksta 1952 metais tame pačiame „Liūto parko“ viešbutyje. Liusė į viešbutį atvyksta su tėvu ir pamote, kurios sesuo ruošiasi ištekėti. Deja, būsimoji nuotaka myli kitą vyrą ir meilės trikampio peripetijos baigiasi tragiškai. Tylioji atsiskyrėlė, skaityti mėgstanti Liusė tampa ne tik kraupių įvykių liudininke, bet ir, jos pačios vertinimu, dalyve.

„Liusė neprisipažino tėvui, kad dėl jos kaltės žuvo du žmonės. Ir neketino. <…> Jam nereikėjo žinoti, kad visą laiką pasąmonėje Liusė girdi Maiklo Maklino klyksmą. Jis nenutyla galvoje nė sekundės.“ (p. 243)

„Liūto parko“ viešbutis, gydytojas, baltas triušiukas, Trečiasis angelas, vyrai, išgyvenantys savas tragedijas, Tedis Hilis, Maiklas Maklinas ar jo šmėkla, trys moterys, persipynę jų gyvenimai istorijas jungia į vieną rišlų ir nuoseklų pasakojimą. Lai jūsų nuo knygos neatgraso tai, kad visos meilės istorijos baigiasi liūdnai, kartais liūdesys yra gyvenimo variklis, o be jo herojės (Elė, Frida, Liusė) nebūtų tokios, kokios yra. Istorijos, sugulusios į vieną knygą: „Liusei pasirodė, kad žmonės – tai tik atskiros istorijos, o ne knygos, – šmėsteli ir pradingsta. Kai šitaip, niekada nežinai, kokia bus pabaiga.“ (p. 242)

Geras knygos turinys, tekstas, pilnas paralelių ir poteksčių, puiki kalba ir šioks toks paslaptingumas („Incidentas įvyko 1952 metais, taigi vaiduoklis, jeigu jų dar būna, visai nesenas.“ (p. 47)) bei įvykių nenuspėjamumas taip sužavėjo, kad nuoširdžiai sakau: būtinai paskaitykite. Jau seniai skaičiau tokią puikią knygą, „užkabinusią“ nuo pat pirmų puslapių, „išdūrusią“ keliose vietose (įdomu, kai veiksmas rutuliojasi ne taip, kaip manei), o kaip susiję veikėjai aiškėja skaitant: man labai patiko tokia „dėlionė“. Paskaitykite ir pasidžiaukite geru romanu.

Emilija Merkytė