Šveicarijoje, Lokarne, pasibaigęs vienuolika dienų trukęs vienas reikšmingiausių ir seniausių Europos kino festivalių šiemet mums buvo ypatingas. Čia pirmą kartą rodytas lietuviškas filmas.

Nepaisant prasto oro, 67-ajame tarptautiniame Lokarno filmų festivalyje apsilankė beveik 167 tūkst. žiūrovų. Tai pranoko visas organizatorių prognozes.

Vis dėlto didelis populiarumas nestebina. Šis kino festivalis iš kitų išsiskiria stipria orientacija į kino meninę pusę. Tai džiaugsmas kino gurmanams ir puikus lakmuso popierėlis, parodantis, kur juda aukštasis kino menas.

Šiemet pagrindinis festivalio apdovanojimas atiteko režisieriui Lavui Diazui iš Filipinų, pristačiusiam 338 minučių trukmės siurrealistinę nespalvotą juostą „Tai, kas yra prieš tai“, pasakojančią apie atokią Filipinų vietovę, kurioje dedasi paslaptingi dalykai. 2013-aisiais pagrindinis apdovanojimas atiteko vadinamojo lėto kino itin eksperimentiniam filmui „Mano mirties istorija“ (rež. Albertas Serra).

Džiugu, kad į šio prestižinio festivalio akiratį pateko ir trumpametražis jauno lietuvių režisieriaus Karolio Kaupinio debiutinis vaidybinis filmas „Triukšmadarys“. Jis varžėsi konkursinėje „Rytojaus leopardų“ programoje. Tai ne pirmas geras įvertinimas – anksčiau „Triukšmadario“ scenarijus laimėjo „European Short Pitch“ apdovanojimą.

Istorija žiūrovus nukelia į nedidelę mokyklą, laukiančią delegacijos iš miesto, turinčios atgabenti naują skambutį. Artėjantis apsilankymas kelia mokyklos bendruomenei daug nerimo – juk jų mokykla irgi susiduria su kasmet vis tuštesnių klasių problema. Mokyklos direktorius (akt. Valentinas Masalskis) puikiai žino, kuo tai gresia. Jis dar atsimena, kaip kito miestelio mokyklai buvo žadama dovanoti autobusiuką, bet netrukus ją uždarė… Išeitis viena – niekas neturi suprasti, kad mokinių mažėja.

Pats režisierius juostą priskiria prie „deadpan“ žanro komedijų ir paaiškina, kad taip vadinamos rimtais veidais kuriamos absurdiško humoro komedijos.