Jungtinėje Karalystėje esančiame Kembridžo universitete, kuris daugelyje reitingų patenka į geriausių pasaulio universitetų penketuką, studijuoja ir vis daugiau lietuvių. Dar prieš dvylika metų Kembridžo universiteto durys atsiverdavo vos vienam kitam lietuvių studentui, o šiuo metu jų šiame prestižiniame universitete jau studijuoja per septyniasdešimt.

Svarbu paminėti ir tai, kad į Kembridžą sėkmingai įstoja beveik penktadalis visų stojančiųjų iš Lietuvos. Pagal šį rodiklį lietuviai tarp visų stojančiųjų į Kembridžą užima net trečią vietą.
„Stojimo į Kembridžo universitetą sąlygos labai griežtos visiems studentams, stojantiems tiek į bakalauro, tiek į antros pakopos studijas. Į Kembridžą gali patekti tik geriausią akademinį pasirengimą turintys studentai. Tad aukštas lietuvių sėkmingo stojimo į Kembridžą rodiklis yra atspindys, kokie geri studentai čia stoja“, – vasario pradžioje duodamas išskirtinį interviu „Veido“ savaitraščiui sakė Kembridžo universiteto vicerektorius prof. Leszekas Borysiewiczius.
Su vienu autoritetingiausių Jungtinės Karalystės profesorių ir garsiu medicinos mokslininku susitikome Kembridže, vicerektoriaus kabinete, kuriame kiekviena detalė mena daugiau nei aštuonis šimtus metų besitęsiančią universiteto istoriją. Tai pirmas Kembridžo universiteto vadovo interviu Lietuvos žiniasklaidai.

VEIDAS: Kembridže studijuoja studentai iš viso pasaulio. Nežinau, ar dažnai jums tenka susidurti būtent su lietuviais, bet gal galėtumėte pasakyti, kuo jie išsiskiria iš kitų tautybių studentų?
L.B.: Visus skirtingų tautybių studentus, kurie atvyksta į Kembridžą, mes sumaišome tarpusavyje, paskirstydami juos po skirtingus koledžus. Tokia universiteto politika. Nėra kokio nors vieno koledžo, kuriame būtų daugiau lietuvių studentų nei kokiame nors kitame. Studentai, atvykdami čia, įsilieja į Kembridžo bendruomenę. Jie netampa, tarkime, kinų ar indų bendruomene Kembridže. Be abejo, sutinku ir Lietuvos, ir Lenkijos, ir Vengrijos, ir daugelio kitų šalių studentus, bet turbūt dažniau pabendraujame su lenkų studentais, nes jie man leidžia nepamiršti savo pirmosios kalbos.
VEIDAS: Iki šiol kalbate lenkiškai?
L.B.: O taip. Gimiau Jungtinėje Karalystėje, bet pirmoji kalba, kurios išmokau, buvo lenkų. Puiku, kad turiu galimybę čia kartkartėmis pakalbėti lenkiškai.
Taigi, nors aš ir matau universitete lietuvių, bet daugeliu atvejų tiesiog negaliu jų išskirti, kaip lietuvių, ar netgi žinoti, kad kalbuosi būtent su lietuviu studentu. Man jie visi yra Kembridžo universiteto studentai. Bet žinau, kad apie lietuvių studentus mūsų dėstytojai atsiliepia labai gerai.
VEIDAS: 5 proc. visų Lietuvos studentų studijuoja užsienyje. Jūsų nuomone, kokių sąlygų reikia, kad baigę studijas jie sugrįžtų į Lietuvą?
L.B.: Kalbėkime apie studentus, atvykstančius į Kembridžą. Nėra abejonių, kad dauguma čia studijuojančių užsienio studentų jaučia didžiulę trauką sugrįžti į savo šalį. Vis dėlto daugumai studentų, ypač pasirinkusių technologijos mokslus, jei jie neturi galimybių sugrįžę toliau tobulintis, siekti progreso savo srityje, tai labai sudėtinga. Baigus tokius etalonu laikomus tarptautiniu mastu konkuruojančius universitetus, kaip Kembridžas, Harvardas ar kuris kitas, ir norint sugrįžti į savo šalį pirmas klausimas būtų, kokių jie ten rastų galimybių savo žinioms, kurios įgytos pagal aukščiausius studijų standartus, panaudoti.
Kai kalbama apie tokią mažą šalį, kaip Lietuva, jei norima konkuruoti dėl geriausią išsilavinimą užsienyje įgijusių studentų, nes jie gali padėti augti šalies ekonomikai, svarbu tobulinti infrastruktūrą ir siekti tokių pokyčių, kad jie jaustų, jog Lietuvoje taip pat gali daug pasiekti ir tobulėti. Lietuva turėtų siekti būti kiek įmanoma konkurencingesnė europinėje erdvėje, kad studentai, baigę studijas geriausiuose universitetuose, manytų, jog Lietuva yra ta vieta, kur jie tikrai nori sugrįžti. Patikėkite manimi, jie visi nori sugrįžti, bet negali, jei nėra sąlygų dirbti aukščiausiu lygiu.
Esu pastebėjęs, kad ateidami iš tokios institucijos, kaip Kembridžas, absolventai jau būna sutikę daug lyderių savo srityje, jie su savimi atsineša visą tinklą. Matau vieną didelį pranašumą, dėl ko man norėtųsi matyti lietuvių studentus, grįžtančius į Lietuvą: mes galėtume pradėti bendrus bendradarbiavimo, mokslinius projektus, kurie būtų naudingi abiem pusėms – ir jiems, ir mums.
VEIDAS: Lietuvoje yra apie dvidešimt universitetų, jie sulaukia daug kritikos dėl studijų kokybės. Šiuo metu kai kuriuos universitetus bandoma sujungti. Jūsų nuomone, kiek universitetų gali turėti šalis, kurioje mažiau nei 3 mln. gyventojų?
L.B.: Pasižiūrėkime, tarkim, į Suomiją: ten labai didelė dalis gyventojų studijuoja universitetuose. Mes manome, kad ateityje daug žmonių dirbs žinioms imlioje pramonėje, būtent čia bus kuriama daugiausiai darbo vietų. O štai sunkiosios pramonės vaidmuo menksta. Taigi tautos išsilavinimas yra tai, kas itin svarbu bet kuriai šaliai, siekiančiai efektyviai konkuruoti pasaulyje.
Na, o ar yra magiška formulė, kiek universitetų iš tiesų reikia? Manau, čia turi būti balansas, ir pati valstybė turi nuspręsti, kiek Lietuvos gyventojų iš tikrųjų gali būti įgiję aukštąjį išsilavinimą. Bet dauguma duomenų, ypač iš Skandinavijos šalių, rodo, kad vis daugiau studentų nori įgyti kuo geresnį išsilavinimą, nes nuo to priklausys, ar jie pajėgs būti konkurencingi ateities pasaulyje. Jungtinė Karalystė taip pat didina studentų skaičių universitetuose. Siekį, kad 40 proc. ES gyventojų būtų įgiję aukštąjį išsilavinimą, vertinu teigiamai. Elgiantis priešingai rizikuojama patekti tarp šalių, kurių piliečiai nebegalės dalyvauti ateities pramonėje.
Svarbu savęs paklausti, kokią vertę jūsų universitetai sukuria šalies ekonomikai, kokie tikslai jiems keliami, ką konkretus universitetas gali pasiūlyti. Tiesa, visada sakau, kad reikia išlaikyti universitetų skirtingumą, o ne stengtis juos visus padaryti vienodus. Nes vieni galbūt bus stiprūs akademiniu požiūriu, o kiti aprūpins šalį kvalifikuota darbo jėga, kuri kurs gerovę ateities Lietuvai. Ir tuos skirtumus reikia tinkamai išnaudoti. Be abejo, reikia kelti ir universitetų lygį. Tą darė ir Didžioji Britanija, ir tai yra ilgas procesas, to nepadarysi per naktį.
Manau, šalis gali labai daug prarasti, jei į universitetą bus žiūrima tik kaip į instituciją, suteikiančią išsilavinimą. Juk universitetai – tai ir ekonomikos augimas, darbo vietos, inovacijos, kultūra. Jie duoda daug daugiau nei vien išsilavinimą. Juk ir mūsų misija – tarnauti visuomenei. Štai ir Kembridžas yra tik nedidelė dalis Anglijos, bet galite matyti, kokią įtaką daro visos šalies ekonomikai.
VEIDAS: Tiesa, bet juk tai – Kembridžas.
L.B.: Jei turite gerų idėjų, inovacijų ar atradimų monopolio nėra. Subūrus šviesius žmones dirbti kartu, galima pasiekti labai daug.
VEIDAS: Vis dėlto ar įmanoma pasiekti, kad bent vienas Lietuvos universitetas patektų į geriausių pasaulio universitetų reitingus?
L.B.: Tai ambicija, kokią jūsų universitetai turi turėti, – visada stengtis būti geresniems.
VEIDAS: Pabandykite įsivaizduoti tipišką Lietuvos ar Lenkijos šeimą, kurioje mokyklą baigiantys vaikai su tėvais sprendžia dėl savo ateities. Dabar tiek daug informacijos, kad žmonės neretai sutrinka. Kokiais kriterijais patartumėte vadovautis renkantis universitetą ir profesiją?
L.B.: Visų pirma reikia keisti požiūrį – suvokti, kad pasirinkta profesija jau nebegarantuoja konkretaus darbo, kurį dirbsite visą likusį gyvenimą. Tie laikai, kai stodavai į universitetą, gaudavai darbą ir dirbdavai jį ateinančius 40 metų, jau praeitis, šiandieninis pasaulis – nebe toks.
Svarbu pasistengti suprasti skirtumą tarp apmokymo ir išsilavinimo. Tai, kam jus parengia universitetas, suteikdamas išsilavinimą, yra gebėjimas mokytis ir prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Kai jums tenka keisti kryptį, išsilavinimas pateikia būdų, kaip tą geriausiai padaryti.
Manau, žmonės yra pernelyg užvaldyti minties, kad tie keleri studijų metai turi juos parengti konkrečiam darbui. Manau, tai jau nebeveikia šių dienų darbo rinkoje. Universalumas, gebėjimas prisitaikyti prie rinkos poreikių – tai dalykai, kurių šiandien reikia labiausiai, nes mūsų aplinka kinta itin sparčiai.
Visada sakau, kad renkantis studijas pirmiausia reikia galvoti apie tai, kas jums iš tikrųjų patinka. Kembridže per priėmimą tam skiriamas didelis dėmesys: ar studentas turi entuziazmo studijuoti, siekti žinių, nes treji metai – gana didelis laiko tarpas, tuo labiau kad yra ir ilgiau trunkančių studijų. Jei nejaučiate to didžiulio noro ir entuziazmo, jums greitai gali tapti nuobodu, ir tada iš to nebus jokios naudos. Tad negalvokite apie karjerą, laukiančią po studijų, – galvokite apie tai, kas yra tas variklis, kuris skatins jus eiti pirmyn. Na, o tada pagal savo galimybes pasirinkite konkurencingą aukštąją mokyklą, kurioje būtų kiek įmanoma geresnė studijų kokybė, nes atėjus laikui tai padidins jūsų šansus tą didžiulį akademinį entuziazmą paversti darbu. Taigi svarbiausia yra studijuoti tai, kas labiausiai patinka, antraip sėkmės gyvenime nepasieksite, o tik plauksite pasroviui.
Yra tokių studijų programų, kaip teisė ar medicina (jos vienos populiariausių ir Anglijoje), kurias jaunuoliai renkasi tik todėl, kad įžvelgia geras karjeros perspektyvas. Bet dėl tokio pasirinkimo vėliau gali tekti stipriai gailėtis. Pateiksiu savo asmeninį pavyzdį: turiu dvi dukteris, viena nutarė sekti mano ir žmonos pėdomis – pasirinko medicinos studijas, o kita nusprendė, kad medicina jos visiškai netraukia, ir pasuko į matematiką. Ir abi dukros jaučiasi be galo laimingos dėl savo pasirinkimo. Mes būtume labai suklydę, jei būtume stengęsi įtikinti jas rinktis ką kita. Jauni žmonės labai sumanūs, jie turi, kaip jūs sakote, išties daug informacijos. Galbūt jau atėjo metas leisti jiems patiems spręsti, ko jie nori.
Beje, Kembridže didžiausią paklausą turi matematikos studijos. Matematikų galėtume rengti daug daugiau nei dabar. Matematika, fizika – tos disciplinos, kurias studijavę studentai yra labai laukiami netgi bankų sektoriuje ir bet kur kitur. Tiems jaunuoliams, kuriems gerai sekasi matematika, šiuo metu priklauso pasaulis.
VEIDAS: Tačiau jaunimo, taip pat ir išsilavinusio, nedarbas pasaulyje toliau didėja. Ar tam yra kokių priešnuodžių?
L.B.: Priešnuodžių tikrai yra. Visų pirma kai kuriems studentams reikėtų keisti požiūrį, kad jų kažkur laukia darbas, kuris atsiras tarsi savaime. Reikia būti pasirengusiam keistis ir tobulintis tose srityse, kaip tai diktuoja šiandieninė darbo rinka. Universitetas, išsilavinimas parengia šiai patirčiai, bet tikrai negarantuoja konkrečios darbo vietos.
VEIDAS: Du seniausi ir geriausi Anglijos universitetai – Oksfordas ir Kembridžas nuo seno konkuruoja tarpusavyje. Ar galėtumėte sąžiningai pasakyti, katras universitetas geresnis?
L.B.: Kai kuriose srityse, tarkim, sporto, mes konkuruojame, bet akademiniu požiūriu su Oksfordu labai daug dirbame kartu. Žinoma, galėčiau pasakyti, kad Kembridžas yra fantastiškas ir pranašesnis už Oksfordą, bet kiekvienas ten nuvykęs pasakytų, koks tai nuostabus universitetas. Šie universitetai visada stengėsi būti vienas už kitą geresni, bet kaip tik tai ir padeda išlaikyti jų aukštą lygį.

Patikėkite manimi, visi studentai nori sugrįžti, bet negali, jei nėra sąlygų jiems dirbti aukščiausiu lygiu.

Universiteto vadovo dosjė

Profesorius seras Leszekas Borysiewiczius gimė 1951 m. Kardife (Velsas), išeivių iš Lenkijos, įsikūrusių Jungtinėje Karalystėje po Antrojo pasaulinio karo, šeimoje.
Baigęs medicinos studijas, L.Borysiewiczius dirbo mokslinį tiriamąjį ir akademinį darbą, dėstė Kembridžo, Velso universitetuose, vėliau įsiliejo į administracinį darbą. 2001 m. už indėlį į medicinos tyrimus plėtojant gimdos kaklelio vėžio ir kitas vakcinas, profesorius oficialiai įšventintas į riterius. 2004–2007 m. L.Borysiewiczius buvo Londono karališkojo koledžo prorektorius, o 2007–2010 m. vadovavo Jungtinės Karalystės medicinos tyrimų tarybai.
345-uoju Kembridžo universiteto vicerektoriumi L.Borysiewiczius paskirtas 2010-ųjų spalį. Pagal Anglijos universitetų tradicijas, vicerektorius (Vice-Chancellor) yra pagrindinis universiteto vadovas, atsakingas už akademinę ir administracinę veiklą, o rektorius (Chancellor) – labiau reprezentacinė figūra, atliekanti universiteto ambasadoriaus vaidmenį. Šiuo metu Kembridžo universiteto rektoriaus pareigas eina Turvilio lordas Davidas Sainsbury.