BFL

Praėjusią savaitę šitas Seimas dar kartą suvarė peilį sau į pilvą. Tačiau tai nebuvo panašu į garbės charakiri. Priešingai. Neleidęs tęsti jau prieš kelis metus pradėto teisminio proceso prieš naująjį savo narį Evaldą Lementauską, Seimas priėmė vieną negarbingiausių sprendimų per visą istoriją. Visuomenė dar kartą nusprendė, kad „varnas varnui akies nekerta“.

Tenka apibendrinti, nors 68 Seimo nariai balsavo teisingai – už neliečiamybės panaikinimą. Taip jau yra. Pritrūko trijų balsų, o gėdą reikės plautis visiems. Nedalyvavusių pasiteisinimai skamba absurdiškai. Didžioji dalis darė tai sąmoningai. O visos šnekos – tik teatras kvailiams.

Už leidimą tęsti teisminį procesą balsavo tik „Tvarkos ir teisingumo“ seniūnas, kiti 16 narių nedalyvavo. Iš Darbo partijos atstovų „už“ nepaspaudė nei vienas. Iš Krikščionių partijos frakcijos – 1. Labai keistas ir Liberalų sąjūdžio frakcijos rezultatas: iš 12 narių „už“ balsavo tik 4. Socialdemokratai atrodo geriau: iš 24 narių 14 balsavo „už“.

Mažiausiai gėdytis turėtų TS-LKD frakcijos nariai. Kai kas norės ieškoti politinės motyvacijos, tačiau tai lengva paneigti. Štai ir aš pats esu balsavęs prieš imuniteto panaikinimą (beje, vienintelį kartą) tos pačios TTP atstovui Petrui Gražuliui. Kodėl? Nes politikos dominavimas ten buvo akivaizdus.

Evaldo Lementausko atvejis – absoliučiai priešingas. Kalbėti čia tenka ne apie viešą, nors ir labai primityvią, grubią, necivilizuotą politiką, o apie POLITINĘ KORUPCIJĄ. Seimas, neleidęs baigti teisminio proceso politinės korupcijos byloje, įžūliai pažeidė visuotinio teisingumo principus.

Tai jau daug blogiau nei kokio pasigėrusio ar savo išskirtinumu apakinto seimūno šėliojimai. Blogiau ir už posėdžių praleidinėjimą, dėl ko iš Seimo buvo išmestas Linas Karalius. Kalbėti dabar tenka apie tai, kad šiame Seime daugumą perima korupcinės jėgos.

Ar ne per aštru? Bet prisiminkime, kuo yra kaltinamas E. Lementauskas, kurį Seimas jau beveik apgynė, mat netrukus po kadencijos įsigalios senatis. Buvęs Tvarkos ir teisingumo partijos iždininkas netrukus turėjo išgirsti nuosprendį kaip tik politinės korupcijos byloje. Visi trys kaltinimo epizodai susisiję su bandymais papirkti opozicijos politiką balsuoti, kaip reikėjo Vilnių tuo metu valdžiusiai TTP.

Taigi, čia kalbame ne apie vieno žmogaus problemą. Kaltinimai korupcija  slegia visą skambaus pavadinimo partiją. Ir pirmiausiai šita partija turėjo padaryti viską, kad byloje paaiškėtų galutinė tiesa. Tačiau vietoj to partija nusprendė stabdyti jau beveik baigtą procesą. Ir kas keisčiausia – lengvai rado pritarėjų.

Sąmoningoje visuomenėje partija, priėmusi tokį sprendimą, pasirašytų sau mirties nuosprendį.

Bet išklausykime antrąją pusę. Kai kas aiškina – ir turi svarių argumentų – kad Lietuvos teisingumo institucijomis pasitikėti dar negalima. Sutikčiau su tuo. Tačiau ką daryti? Stabdyti visus teisinius procesus? Žinoma, tai būtų absurdas.

Tad kokiu pagrindu stabdomas šitas vienas konkretus procesas? Jis stabdomas vien todėl, kad kaltinamoji pusė jau turi lemiamą galią aukščiausioje Lietuvos institucijoje – Seime.

Tai – Netvarkos ir Neteisingumo triumfas aukščiausiu lygiu.

Bet gal galime rasti dar kokių kitų pateisinimų? Tarkime, TTP ir Darbo partija patiria ypatingą teisėsaugos spaudimą, todėl priverstos priešintis šiai neteisėtai įtakai politinėmis priemonėmis. Tačiau kodėl tada abi šios partijos (ir ypač TTP) visais įmanomais būdais trukdė ir tebetrukdo Lietuvos teisingumo sistemos reformai?

Atsakymo nėra, arba jis vienintelis. Šioms politinėms jėgoms palankus NEVEIKSNUS TEISINGUMAS, koks vyrauja dabar.

Juk atrodytų ne tokia ir sudėtinga E. Lementausko byla teisme tąsoma jau nuo 2008 metų. Ką jau kalbėti apie juodosios Darbo partijos buhalterijos reikalus. Teisinės bylos ir politika Lietuvoje susipynę į paslaptingą mazgą ne mažiau nei vadinamieji teisininkų ir politikų „elitai“. Kas dabar dar galėtų tuos korupcinius mazgus išnarplioti?

Ir ar ne laikas visiems susimąstyti, kokios jėgos kitame Seime įgis jau ne kelių balsų, o absoliučią persvarą? Ir kaip to išvengti?

Negalima pamiršti ir šio konkretaus atvejo. Mažas, bet realus žingsnis į teisingą pusę būtų imuniteto suteikimo apribojimas. Juk kiekvienam aišku, kad žmogus neturėtų eiti į Seimą ir būti ten apsaugotas, kol jo teisinė byla dar nebaigta. To reikalauja pats elementariausias teisingumo suvokimas.

Tačiau Lietuvoje politiko imunitetas išplėtotas taip stipriai, kaip beveik niekur kitur. Gal tik dar keliose panašiose Rytų Europos valstybėse. Ir tai – net ne mūsų Konstitucijos, o vėliau priimtų įstatymų bėda.

Konstitucijoje parašyta aiškiai: „Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.“ Viskas.

Tai reiškia, kad politikas, kuriam teisinis procesas pradėtas anksčiau, galėtų jame dalyvauti, jei taip būtų nustatyta įstatymiškai. Seimas balsuodamas turėtų apsispręsti tik dėl laisvės suvaržymo. Tai visiškai suprantama ir, beje, praktikuojama daugelyje Vakarų valstybių. Taigi, turime kuo skubiau pataisyti patį Seimo statutą.

Politinės korupcijos taip lengvai įveikti nepavyks, tačiau nieko nedaryti pražūtinga.