Naujasis ūkio ministras Evaldas Gustas kaip prioritetinius savo darbus įvardija geresnio verslo reglamentavimo siekimą ir inovacijų skatinimą. Ar to užteks šalies konkurencingumui padidinti? Apie tai – „Veido” pokalbis su ministru.

VEIDAS: Kaip apibūdintumėte šiandieninį Lietuvos konkurencingumą ES kontekste?
E.G.: Kalbėdamas apie Lietuvos konkurencingumą noriu paminėti du vertinimus. Pirmas – pasaulio valstybių konkurencingumo tyrimas, kuriame Lietuva 2012 m., palyginti su 2011 m., iš 36 vietos pakilo į 31 vietą. Atliekant šį tyrimą vertinami keturi aspektai: ekonominė būklė, Vyriausybės efektyvumas, verslo efektyvumas ir infrastruktūra.
Pagal 2012 m. vertinimą, Lietuva didžiausią pažangą padarė verslo efektyvumo srityje, iš 36 vietos pakildama į 26 vietą. Buvo įvertinta, kad yra ryškiai padidėjęs realus produktyvumas, išaugo darbuotojų motyvacija, gerėjo verslo etika ir klientų pasitikėjimas verslu.
Pagal Vyriausybės efektyvumą Lietuva pakilo iš 21-os į 17 vietą: įvertintas biurokratijos sumažinimas, didesnė valstybės parama verslui ir palankesnė teisinė aplinka.
Dar vienas pakankamai žinomas vertinimas – verslo aplinkos vertinimas „Doing Business”, kuriame 2012 m. Lietuva užima 27 vietą tarp 185 įvertintų pasaulio valstybių.
VEIDAS: Bet kaip atrodome ES kontekste? Kokias galėtume išskirti pagrindines savo stiprybes?
E.G.: ES tyrimo konkurencingumo srityje atskirai neatlieka. Mūsų stiprybė – IT sritis. Esame tarp pirmaujančiųjų šioje srityje Europoje: tai rodo ir elektroniniai viešieji pirkimai, ir verslui teikiamos elektroninės paslaugos, tokios kaip verslo įregistravimas elektroniniu būdu, taip pat galima paminėti internetinės prieigos taškus. Pozityviai esame vertinami ir dėl inovatyvių produktų kūrimo. Beje, praėjusiais metais Lietuva inovatyvumo srityje Eurobarometro skalėje šoktelėjo į priekį – pagal padarytą pažangą šalis buvo atsidūrusi antroje vietoje ir iš atsiliekančių inovacijų srityje šalių grupės persikėlė į kitą – pažengusiųjų grupę.
VEIDAS: O kokios mūsų silpnybės?
E.G.: Galima konstatuoti, kad Lietuvoje gana silpna makroekonominė aplinka, didelė mokesčių našta verslui, dėl to pas mus gana sunkiai ateina tiesioginės užsienio investicijos. Nors mūsų darbo jėga – aukštos kvalifikacijos, bet ji pigi, ir šitoje srityje atsiliekame nuo pirmaujančių ES šalių.
VEIDAS: Tačiau pagrindiniai mūsų pranašumai, tokie kaip sparčiausias Europoje interneto greitis, didelė mobiliųjų telekomunikacijų skvarba ar pigesnė nei daugelyje ES šalių darbo jėga, artimiausią dešimtmetį išnyks, tad jau dabar reikia ieškoti naujų. Kokie jie galėtų būti?
E.G.: Jūs paminėjote pigią darbo jėgą – bet ji ir labai kvalifikuota informacinių technologijų srityje. Būtent dėl to šitos srities užsienio investuotojai ir ateina į Lietuvą. O kokia linkme turėtume eiti? Tolesnio skaitmenizavimo, didelės pridėtinės vertės produktų kūrimo ir gamybos, nes savo žaliavų ir gamtos išteklių daug neturime. Jei kalbame apie aukštąsias technologijas, tai Lietuvoje veikia slėnių programa, sujungianti verslą su moksliniais tyrimais ir eksperimentine veikla.
VEIDAS: Tačiau Lietuvoje komercializuojama vos keli procentai išradimų, nors mokslo slėniams išleista daugiau nei milijardas litų. Tad ar šių slėnių kūrimas nėra pinigų švaistymas?
E.G.: Ši problema aktuali ne tik Lietuvai, bet ir visai ES: komercializuojama labai nedidelė mokslinių tyrimų dalis. Patvirtintos dabartinės programos “Horizontas 2020″ tikslas – sutelkti į vieną vietą tyrimus, žinias ir verslą. Slėnių tikslas toks ir yra – lengviau padėti steigtis mokslo ir verslo junginiams, kurie galėtų veikti vienoje vietoje ir būtent verslo užsakymu būtų vykdomi moksliniai tyrimai, kurie būtų komercializuojami. Procesas, aišku, sudėtingas, brangiai kainuojantis, bet tie slėniai Lietuvoje plėtojami, ir mes tikimės, kad 2015 m. jie pradės veikti.
VEIDAS: Bet kodėl iki šiol neveikia? Pagrindinis kritikų argumentas – kad investuojama į pastatus, o realaus rezultato verslas nepatiria.
E.G.: Šiuo metu investuojama į infrastruktūrą, kad mokslui ir verslui būtų pigiau sudaryti junginius. Kodėl šitas procesas rutuliojosi gana vangiai, man sunku pasakyti.
VEIDAS: Europos Komisija (EK) formuluoja, kad Europos ateitis turi būti stipri, konkurencinga pramonė. Ir būtent tos šalys, kurios turi stiprią pramonę, kuriančią daugiau nei 20 proc. šalies BVP, pavyzdžiui, Vokietija, geriausiai ir atlaikė krizę. Lietuvoje labiausiai akcentuojama ne pramonė, o paslaugų centrai. Kokia jūsų vizija? Gal ne ta kryptimi einame?
E.G.: Paradoksalu, bet Lietuva yra tam tikras fenomenas. EK viceprezidentas Antonio Tajani suformulavo pasiūlymą, kad Europos siekis turi būti 2020 m. pasiekti, jog pramonės indėlis į ES BVP būtų ne mažesnis kaip 20 proc. Dabar jis yra 15–16 proc. O Lietuvoje pramonės indėlis į BVP siekia 24 proc. Mes šiuo atžvilgiu esame tarp lyderių. Nesate teisi, kad nekreipiame dėmesio į pramonės plėtojimą, – yra pakankamai nemažai finansinių instrumentų, skatinančių pramonę ir jos vystymąsi, tokių, kaip „Invest”, „Invest LT”, „Invest LT +”, „Invest LT-2″.
VEIDAS: Bet juk mūsų pramonės problema ta, kad orientuojamasi į tradicinius gaminius, pigią darbo jėgą ir neretai dauguma pramonės įmonių parduoda darbo jėgą gamindamos produkciją užsienietiškais prekių ženklais. Tad kaip galima būtų padidinti mūsų pramonės konkurencingumą? Kokių sau keliate tikslų?
E.G.: Nenoriu sutikti su jumis – Lietuvoje pramonė yra pakankamai konkurencinga. Sunku man atsakyti į tokį klausimą. Aišku, vienas iš rodiklių matuojant konkurencingumą yra eksportas, bet tai, kad eksportuojame, nėra Lietuvos silpnybė.
VEIDAS: Žinoma, kad eksportas yra stiprybė. Bet problema, kad užsienio rinkose parduodame produkciją ne su lietuviškais prekių ženklai – parduodame pigiau užsienio gamintojui, kuris užsideda savo prekės ženklą.
E.G: Nenorėčiau su jumis sutikti.
VEIDAS: Šią problemą pabrėžia bemaž visi Lietuvos ekonomistai.
E.G.: Jūs ką tik paminėjote, kad mes neremiame pramonės, o orientuojamės į aukštesnes technologijas. Tai ta linkme, be abejo, einama, ir lygiai taip pat remiama tradicinė pramonė. Turi būti balansas. Negalima išskirti kažkurios srities, nes greitai patirsime didelių praradimų kitose srityse.
VEIDAS: Tad, jūsų nuomone, pramonė Lietuvoje konkurencinga ir nereikia jokių pastangų šia kryptimi?
E.G.: Pastangos dedamos subalansuotai, lyginant su visomis kitomis kryptimis: pramonės, aukštųjų technologijų, smulkiojo ir vidutinio verslo. Tai turi būti kompleksas.
VEIDAS: Kaip planuojate pagerinti Lietuvoje smulkiojo verslo, sudarančio ekonomikos stuburą, padėtį?
E.G.: Čia du pagrindiniai aspektai. Pirmas – administracinės naštos mažinimas, nes kuo mažesnė įmonė, tuo jai šios sąnaudos aktualesnės. Šiais metais esame numatę peržiūrėti verslo priežiūrą atliekančias įstaigas, identifikuoti, ar nėra besidubliuojančių funkcijų, ar nėra nereikalingų institucijų, kurios galėtų būti sujungtos ar sustambintos.
Kartu toliau tęsiama ir metų pabaigoje bus baigta licencijų, leidimų išdavimo sistemos peržiūra.
Nemažai daroma mažųjų ir vidutinių įmonių steigimuisi palengvinti: elektronizavimas, registracija elektroniniu būdu ir panašūs dalykai.
Dar vienas aspektas smulkiajam ir vidutiniam verslui – priėjimas prie finansinių rinkų: lengvatinės paskolos, dalies paskolinių palūkanų dengimas, taip pat taikymas tokių instrumentų, kaip pirmųjų metų verslo krepšelis, steigimosi krepšelis, konsultacinės paslaugos, mokymai. Šis priemonių kompleksas buvo ir bus taikomas.
Planuojame naują finansinį instrumentą naujai besikuriančiam verslui – rizikos kapitalo draudimą, kitaip tariant, kad valstybė prisiimtų dalį rizikos už įmones, pradedančias gaminti naujus, inovatyvius produktus, ir tokiu būdu skatintų konkurencingumą. Per INVEGA bus mėginama sukurti naują garantinį fondą, kuris teiks garantijas dėl banko paskolų tokioms įmonėms.
VEIDAS: Pastaraisiais metais matome tendenciją, kad stambusis lietuviškas verslas dėl palankesnių mokesčių persiregistruoja kitose šalyse – ne tik Nyderlanduose ar Kipre, bet net Estijoje. Kaip sieksite, kad Lietuvoje taptų patraukliau mokėti mokesčius?
E.G.: Taip, jūs teisi. Viena priežasčių, kodėl sunku pritraukti investuotojų – mokesčių aplinka verslui. Nors šį kartą nepavyko, ir toliau siūlysime, kad pelnas, naudojamas reinvestavimui, naujų technologijų kūrimui, būtų neapmokestinamas.
VEIDAS: Investuotojus atbaido ne tik mokesčių aplinka, bet ir ilgas teritorijų planavimas, nepakankamai lankstus Darbo kodeksas, biurokratinė našta. Ir nors kiekviena Vyriausybė minėdavo tas problemas ir jų sprendimą įsirašydavo į savo programą, jos taip ir nebuvo išspręstos. Ko ketinate imtis jūs?
E.G.: Ir pajudėjo, ir sprendžiamos. Visas Teritorijų planavimo įstatymo pataisų paketas ką tik priimtas Seime, aišku, turi būti sutvarkyti įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai. Manau, kad pajudėjimas šioje srityje bus pakankamai didelis šuolis į priekį. O darbo santykių paketas dabar yra svarstomas Seime.
VEIDAS: Tačiau pastarąjį kartą profsąjungoms ir darbdaviams nepavyko susitarti. Kaip manote, kokie turėtų būti darbo santykiai Lietuvoje?
E.G.: Labai sudėtingas ir platus klausimas.
VEIDAS: Paminėkite pagrindinius aspektus.
E.G.: Iš buvusio darbo paminėsiu: yra lankstesnės darbo savaitės trukmės poreikis, nes reikalingas pamaininis darbas, nors europinės direktyvos rekomenduoja apsiriboti 40 darbo valandų savaite. Šitoje vietoje būtų galima turėti lankstesnius darbo santykius. Jei kalbėsime apie sutartinius pagrindus – terminuotas darbo sutartis, vėl būtų galima galvoti, kaip tobulinti šią sritį, nes yra investuotojų nepasitenkinimo dėl gana sudėtingo reguliavimo. Matyt, reikėtų kalbėti apie lankstesnį darbuotojo ir darbdavio susitarimo mechanizmą: tiek dėl darbo laiko trukmės, tiek dėl viršvalandžių, tiek dėl darbo santykių pabaigos.