Apie iššūkius, laukiančius Lietuvos švietimo sistemos ateinančius penkerius metus, kalbamės su Mykolo Romerio universiteto rektoriumi prof. Alvydu Pumpučiu.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kuriose Lietuvos švietimo grandyse per pastarąjį dešimtmetį įvyko didžiausios permainos?
A.P.: Pokyčių vyko visoje ugdymo sistemoje, bet, ko gero, labiausiai jie pastebimi mokyklose ir universitetuose. Šiuo metu gausu įvairių komentarų, kad dabartiniai mokiniai neraštingi, nemotyvuoti, tačiau kasmet bent į mūsų universitetą ateina vis stipresni abiturientai. Jie moka ne vieną, o kelias užsienio kalbas. Dar pusmetį universitete pastudijuoja tas kalbas, kurių mokėsi mokykloje, ir tada renkasi arabų, hindi ar japonų. Tai patvirtina, kad mokykla pakilusi į aukštesnį lygį, o universitete jau nebereikia pirminio kompiuterinio raštingumo lygio paskaitų. Anksčiau tam sugaišdavome metus. Jeigu įstoja geriau pasirengę jaunuoliai, vadinasi, mokyklose vyksta pozityvūs pokyčiai.

VEIDAS: O kaip pasikeitė mūsų aukštosios mokyklos?
A.P.: Ypač svarbus pokytis, kad Lietuvos universitetai įėjo į pasaulinę erdvę. Tarptautinės publikacijos ir konferencijos, iš užsienio atvykstantys dėstytojai, studentų mainų programos tapo įprastu dalyku. Prieš penkerius metus studentų bei dėstytojų mobilumo projektai buvo įgyvendinami tik Europoje, o dabar ir Pietų Korėjoje, Japonijoje, Kanadoje, JAV. Dar vienas naujas dalykas – jungtiniai kelių universitetų diplomai. Svarbu tai, kad Lietuvoje galimybė gauti iškart dviejų aukštųjų mokyklų diplomą atsirado tuo pat metu kaip ir kituose pasaulio universitetuose.
Dvigubas diplomas – vienas rimčiausių kokybės ugdymo modelių. Mat jeigu Lietuvos aukštoji mokykla dirba, tarkim, su Marselio ar Linco universitetais, vadinai, lygis toks pats, kaip ir tų užsienio universitetų, antraip jie nesileistų į partnerystes. Šioje srityje Lietuvos universitetai per penkerius metus žengė didelį žingsnį į priekį. Tos aukštosios mokyklos, kurios įsitraukė į šį tinklą, labai sustiprėjo.

VEIDAS: Bet pasauliniuose reitinguose mūsų universitetai nepatenka net tarp penkių šimtų geriausiųjų.
A.P.: Šanchajaus reitingavimo modelis kildinamas iš Kinijos, „Times“ – iš JAV. Tad natūralu, kad universitetų reitingavimo sistema pritaikyta tų šalių ugdymo sistemoms. Be to, Lietuvos universitetai pasauliniuose reitinguose pakils tuomet, kai ir visos valstybės reitingai bus aukšti.
Iki šiol mūsų universitetų veikla siekiant įsilieti į pasaulio erdvę vyko tarsi be valstybės paramos. Juk Lietuvos aukštajam mokslui skiriama mažiau nei vienas procentas BVP, o JAV – 3,5 proc., Pietų Korėjos taip pat daugiau kaip 3 proc.

VEIDAS: Kokie iššūkiai laukia Lietuvos aukštojo mokslo ateinančius penkerius metus?
A.P.: Viso pasaulio aukštojo mokslo laukia labai rimti pokyčiai. Europoje labai mažėja aukštojo mokslo rinka. Lietuva dabar turi apie 50 tūkst. abiturientų, 2020 m. jų bus maždaug 20 tūkst. Ir kitose Europos šalyse panašios tendencijos. Pavyzdžiui, išpuoselėti Anglijos, Vokietijos universitetai ieško darbo, todėl invazija į Lietuvos rinką bus vis aktyvesnė. Be to, pasaulyje ypač stiprėja Azijos šalių įtaka. Visas Azijos regionas intensyviai braižo intelekto užvaldymo schemas ir tampa aukštojo mokslo kokybės centru. Azijiečiai prognozuoja, kad 2030 m. gamins 57 proc. pasaulinio vidaus produkto, dabar jo gamina 27 proc. Tai jie modeliuoja intelekto ugdymo sąskaita. Kokybės brovimasis iš pasaulio ir noras užvaldyti rinką artimiausiais metais bus labai didelis.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokiu keliu reikėtų eiti Lietuvos aukštosioms mokykloms, kad jos galėtų konkuruoti su užsienio šalių universitetais?
A.P.: Su Azija Lietuvos aukštojo mokslo sektorius nepajėgs kovoti, o tai, ko negalima įveikti, reikia prisitraukti arba bendradarbiauti. Būtina ieškoti partnerystės su Japonija, Pietų Korėja, kitomis šalimis ir taip kelti savo kokybės lygį. Tai galime padaryti tik įsitraukę į pasaulinius universitetų tinklus. Šiuo metu reikia galvoti ne apie tai, kaip apsaugoti vieną ar kitą Lietuvos universitetą, bet apie visą aukštojo mokslo sektorių. Juk universitetas – viena stipriausių institucijų, puoselėjančių Lietuvos tapatybę. Tai ypač svarbu, kai demografinė kreivė smunka žemyn. Tai negali nekeisti tiek mokyklų, tiek universitetų struktūros. Nors atvyksta studentų iš kitų šalių, jie nekompensuos demografinės Lietuvos duobės.
Savo kelio mūsų šalis nesugalvos, reikia gerai išstudijuoti pasaulinio žaidimo taisykles, jas suvokti ir taip prisitaikyti sau, kad nebūtų išblaškytas mūsų intelektualinis potencialas.

VEIDAS: Kaip manote, kokius švietimo sistemos modelius Lietuva galėtų perimti iš kitų šalių, kad kiltų mūsų ugdymo kokybė?
A.P.: Azijoje labai rimtai keliamas klausimas dėl visuotinio aukštojo išsilavinimo, o mes skaičiuojame, ar ne per daug studijuojančiųjų universitetuose. Tai dvelkia tokia provincialumo dvasia, kad gėda klausyti. Jeigu pas mus bus pritaikytas modelis, pagal kurį vos 10 ar 15 proc. gyventojų galės įgyti universitetinį išsilavinimą, galas Lietuvai. Jeigu žmonių intelekto koeficientas bus žemas, atitinkamai ir veikla bus tokio lygio.
Tenka nemažai bendrauti su pietų korėjiečiais, kurie itin didelį dėmesį skiria mokyklų ir universitetų bendradarbiavimui. Pas mus čia dar labai didelė spraga. Pietų Korėjoje akcentuojama, kad po mokyklos vaikas tarsi nepajusdamas turi atsidurti universitete. Universitetai jau nuo darželio ugdosi vaikus, todėl ten visai kitas intelekto ugdymo supratimas. Žinoma, to per vieną dieną nesukursim, bet visų pirma reikia perimti patį požiūrį.
Teko dalyvauti didelėje Azijos šalių konferencijoje, skirtoje aukštajam mokslui, tačiau ji buvo pradėta nuo pranešimų apie ikimokyklinį ugdymą, paskui apie mokyklą ir galiausiai pereita prie universitetų. Pagarba toms dviem pakopoms, kurios yra šalia universitetų, draugiškas bendravimas jau lemia sėkmę, nepaisant to, koks konkretus modelis bus įdiegtas.