Prieš ketvirtį amžiaus – 1990 m. kovo 11 d. – atkurta Lietuvos nepriklausomybė.  Kokia ji – 25-erių Lietuva? Pokalbis su Europos Parlamento nariu Zigmantu Balčyčiu.

– Lietuvos nepriklausomybei – 25-eri. Žmogui tai amžius, kai jis jau gyvena savarankišką gyvenimą. O koks tai amžius valstybei?

Z.B.: Užaugo karta, kuri savo akimis nematė, kaip 1990-aisiais, būdama ir ekonomiškai, ir energetiškai visiškai priklausoma nuo Maskvos, Lietuva išdrįso pasiskelbti vėl nepriklausoma valstybe. Reikėjo statyti naują valstybę, kurioje dar šeimininkavo svetima kariuomenė, vaduotis iš energetinės, ekonominės priklausomybės.

Dar ir šiandien vaduojamės: tiesiamos energetinės jungtys su Lenkija, Švedija, pasistatėme savo suskystintų dujų terminalą. Tai sumažino ir sumažins priklausomybę nuo vienintelio energijos šaltinio iš Rytų, kuris energetiką naudoja kaip politinio spaudimo ginklą.

Vaduodamiesi iš šios priklausomybės mokėjome brangiai. Už viską – už iš Rusijos tiekiamas gamtines dujas, už kurias dar visai neseniai mokėjome brangiausiai Europoje, už tai, kad siekėme savarankiškumo, politine prasme akivaizdžiai tolome nuo prorusiškos erdvės.

Jei lyginčiau Lietuvą su 25-erių metų žmogumi, sakyčiau, kad šis žmogus nuolat, nuo mažų dienų, patyrė išbandymų, padarė klaidų, bet priėmė ir teisingų sprendimų, pats kūrė savo gyvenimą. Sakyčiau, kad tai gyvenime siekiantis įsitvirtinti jaunas žmogus, kurio vis dar laukia nelengvi išbandymai.

Tiems, kurie nėra patyrę Rusijos okupacijos, to, kas yra tarybinė santvarka ir Maskvos demokratija, kartais sunku suprasti, kokia trapi yra laisvė, kokie sudėtingi procesai ir sprendimai laukė 1990-aisiais ir laukia dabar. Kalbu ne tik apie Lietuvą, bet ir apie Vakarų Europą. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad ir mes, absoliuti dauguma, 1990-aisiais nežinojome, kaip nelengvai teks statyti valstybę, kad toli gražu ne visi esame sąžiningi vardan tos Lietuvos.

– Buvome naivūs?

Z.B.: Ne, jokiu būdu. Buvome nepatyrę. Pirmiausia nepatyrę gyventi laisvėje. Manėme, kad gerovė ateis pati arba labai greitai. Kad netrukus gyvensime taip, kaip dauguma Vakarų valstybių, lyg ir nekreipdami dėmesio, kad jos daugelį dešimtmečių buvo laisvos kurti gyvenimo gerovę.

Realybė, deja, kitokia. Pradėkime nuo 1998-ųjų Rusijos krizės, kuri supurtė pasaulį ir Lietuvą. Tai buvo skaudus smūgis Lietuvos ekonomikai. Tiesėmės gal penkerius metus, jautėme pasekmes. 2008 metais – pasaulinė finansų krizė, skaudžiai kirtusi Lietuvos ekonomikai. Šios krizės pasekmes jaučiame dar ir šiandien. Dabar – santykių su Rusija krizė, sankcijų pasekmes Lietuva pajuto skaudžiausiai. Tai kiek nuo 1998-ųjų, per 17 metų, Lietuva, jos ekonomika nebuvo daužoma? Gal tik penkerius šešerius metus. Labai nedaug.

Todėl visi vykdomi energetiniai, transporto projektai Lietuvai labai svarbūs. Energetinio saugumo, konkurencinio patrauklumo didinimas ne tik suteikia galimybę įsigyti energijos išteklių konkurencingomis kainomis, integruotis į Europą, bet ir valstybei, jos ekonomikai suteikia stabilumo apskritai.

– Kokius svarbiausius įvykius išskirtumėte per tuos 25-erius metus?

Z.B.: Vienareikšmiškai: 2004 metais tapome ES ir NATO nariais.

Taip, ES – nevienalytė, kartais nevieninga, neideali, bet ji Lietuvai gyvybiškai būtina ir svarbi. ES paramos lėšos leido stiprinti infrastruktūrą, žemės ūkį. Kai 2020 metais Lietuva jau nebegaus didžiosios dalies ES paramos, manau, tai pajusime stipriai. Todėl labai svarbu efektyviau įsisavinti šio finansinio laikotarpio paramą.

Jei Lietuva nebūtų NATO narė, šiandien būtų labai reali grėsmė sulaukti Rusijos agresijos.

– Kas jums kelia didžiausią nerimą? Kokių padaryta klaidų?

Z.B.: Yra trys Lietuvos – soti, skurstanti ir emigravusi. Visos jos tarpusavyje susijusios, bet dažnai atrodo, kad viena apie kitą nieko nenori girdėti, viena kitos nenori matyti.

Nerimą kelia skurdas ir socialinė atskirtis. Statistika šiurpi, gyvenimas – dar šiurpesnis.

Praėjusių metų pabaigoje ES sta­tis­ti­kos tar­ny­ba Eu­ros­ta­tas paskelbė duomenis: be­veik treč­da­lis – 30,8 proc. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų gy­ve­na ties skur­do ri­ba. Pa­gal ty­ri­mo me­to­di­ką, skur­do ri­zi­kai pri­ski­ria­mi žmo­nės, ku­rių pa­ja­mos ne­sie­kia 60 proc. ša­lies vi­dur­kio. Lie­tu­vos sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­tas pernai paskelbė, kad Lie­tu­vo­je že­miau skur­do ri­zi­kos ri­bos gy­ve­no apie 610 tūkst. žmonių: vieno asmens pajamos nesiekė 811 Lt, o šeimos (du su­au­gę bei du vai­kai iki 14 me­tų) – 1703 Lt per mėnesį.

Tragiški skaičiai. Kai kas iš sočiųjų bando aiškinti, kad tai degradavę asmenys, asocialūs, patys kalti. Kategoriškai nesutinku. Taip, tokių asmenų esama, jų esama kiekvienoje visuomenėje, bet ne 30 proc. visų gyventojų.

Labai neramu ir dėl demografinės situacijos. Neseniai Eurostatas pablogino prognozes Lietuvai. Pačiomis optimistiškiausiomis prielaidomis (kad vaikų gims daugiau, gyvenimo trukmė ilgės, o emigracijos banga nurims) 2040-aisiais, kai švęsime 50 metų nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų, mūsų šalyje bus telikę du milijonai gyventojų.

– Amžinas klausimas: ką daryti?

Z.B.: Iš dalies atsakymus galime rasti prieš kelias savaites paskelbtose Europos Komisijos (EK) išvadose. Ten skelbiama, kad Lietuvos augimo potencialas susiduria su struktūriniais iššūkiais, kylančiais dėl visuomenės senėjimo, atsirandančio profesinių gebėjimų trūkumo ir mažų investicijų, ypač į mokslinius tyrimus ir plėtrą. EK taip pat pabrėžia, kad valstybės mokesčių pajamos daugiausia priklauso nuo netiesioginių mokesčių ir darbo jėgos apmokestinimo, o iš aplinkos ar turto mokesčių surenkamų pajamų dalis tebėra nedidelė.

Kitaip tariant, EK teigia, kad norint sumažinti skurdą, pagerinti demografinę situaciją reikia priimti sprendimus: mažiau apmokestinti darbo jėgą, daugiau – turtą.

Jei Lietuva nenori sunykti, nori augti, tuos sprendimus reikės priimti. Ir tokiems sprendimams turi pritarti visos trys Lietuvos – sočioji, skurdžioji ir emigravusioji.