Kinas. Lietuvoje nacionalinio kino premjeros, kino festivaliai, įvairūs renginiai, vienokie ar kitokie apdovanojimai keičia vieni kitus. Atrodo, gyvename kino pakilimo laikais. Apie tai, kiek tokia nuomonė pagrįsta ir ko reikia, kad šis pakilimas greitai nenuslūgtų, kalbamės su Lietuvos kino centro (LKC) direktoriumi Rolandu Kvietkausku.

VEIDAS: Ar galima sakyti, kad vyksta nacionalinio kino renesansas?

R.K.: Manau, tikrai taip. Statistika geriausiai tai įrodo: jau keletą metų kalbame apie didėjančią lietuviškų filmų auditoriją (palyginti su visu Lietuvoje rodomu kinu). Lietuviškos kino produkcijos auditorija jau sudaro net 23 proc. Pagal šį rodiklį artėjame prie Šiaurės šalių, Lenkijos ir kitų senų kino tradicijų valstybių, kuriose savas kinas mėgstamas, juo domimasi. Matant spartų pakilimą – nuo keleto iki 23 proc., nelieka daugiau ko aptarinėti: rinkos dalis, kurią užima lietuviška produkcija, palyginama su geriausiais Europos šalių pavyzdžiais. Ten artėjama prie 30 proc. Šis pakilimas – ne vieno filmo sėkmės, bet nuoseklaus produkcijos pasiūlos, o kartu ir auditorijos didėjimo rezultatas.

Kitas sėkmės rodiklis tas, kad Lietuvos kino industrija stovi ant dviejų kojų: tiek autorinis, tiek komercinis kinas egzistuoja lygiomis teisėmis. Žmonės mėgsta nueiti ir į lietuviškas komedijas. Šiuo metu balansas tarp komercinės pasiūlos ir autorinio kino tikrai neblogas ir prisideda įgaunant pagreitį minėtam kino renesansui.

Žinoma, tai nėra garantuotas dalykas, ir auditorijos kantrybės neturėtume bandyti. Ji, turėdama tokią pasiūlą, ima rinktis ir renkasi gerą kiną, nesvarbu, ar tai būtų žanrinis kinas, pavyzdžiui, komedija ar siaubo filmas, ar autorinis. Reikia užtikrinti pakankamai įvairią kokybiškų lietuviškų filmų pasiūlą. Auditorija pozityvi, tačiau gali greitai nusisukti, jei pasiūla neatitiks lūkesčių.

Jei peržiūrėsime kokio dešimtmečio statistiką, nerasime per metus kino teatruose išplatintų dešimties vaidybinių filmų – jų būdavo sukuriama du trys. Dėl to pabrėžiu pakankamą įvairaus kino pasiūlą. Dar prieš penketą metų niekas neįsivaizdavo, kad tarp dešimties populiariausių metų filmų atsiras keturi lietuviški. Tai lėmė du dalykai: pramoginio kino pasiūla ir tokie filmai, kaip „Redirected/Už Lietuvą!“ ar „Lošėjas“, išėję su valstybės parama ir pasiūlę šiek tiek kitokį kiną.

VEIDAS: Ar tai galiausiai nepasirodys tik trumpalaikė mada?

R.K.: Tikiu, kad ne. Aišku, turime imtis priemonių, kurios palaikytų tokią tendenciją. Kinas yra kūrybinė industrija: turime ir stiprų kūrybinį pradą, ir rinkos, ekonominius procesus, privalančius derėti tarpusavyje. Reikia mokėti ne tik sukurti, bet ir pasiūlyti auditorijai. Juk žinome, kad pasaulyje sukuriama daug daugiau filmų, nei jų išplatinama po kino teatrus. Dėl ko valstybė investuoja į kiną ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje? Tai yra ne vien investicija į kūrybą, bet ir būtinybė, nes tokiose mažose rinkose, kaip Lietuva, rinkos mechanizmai negali užtikrinti proceso, pagrįsto tik ekonominiu veiksmu.

Šiandien taip pat matome skirtingų kartų kūrėjus, kurie gauna ir valstybės paramą, ir dirba savarankiškai. Vadinasi, turime užtikrintą sklandžią kartų kaitą, neblogą įsibėgėjimą, jei kalbame apie sukurtų filmų skaičių, jų pristatymą auditorijai. Šiandien jau net keliamas klausimas, kaip lietuviškiems filmams išeiti į kino teatrus, kad netrukdytų vieni kitiems ir nekovotų tarpusavyje dėl auditorijos.

Beje, augantis lietuviškos produkcijos žiūrimumo rodiklis daugiau auditorijos atima iš holivudinio kino, nei europinio. Taigi yra visos prielaidos, kad šios tendencijos išsilaikytų. Galų gale matome laukiančius projektus. Kad atsirastų optimizmo, užtenka pažiūrėti į kasmet leidžiamus gaminamų lietuviškų filmų katalogus.

VEIDAS: Jei lygintume įprastą holivudinį ir lietuvišką filmą, kuris laimėtų vidutinio lietuvio žiūrovo akyse?

R.K.: Jei pažiūrėsime į maždaug 200 Lietuvoje per metus platinamų filmų, tarp dešimties geriausių matysime keturis lietuviškus ir šešis amerikietiškus. Lietuviški filmai užtikrintai galynėjasi su Holivudo kinu. Vis tiek visiems smalsiau pažiūrėti, ką kuria mūsų kūrėjai. Žinoma, yra daug rinkodaros priemonių, kurias turime naudoti, kad pakviestume auditoriją. Čia irgi dar neišarti dirvonai. LKC kaip tik pradėjo dirbti prie paramos schemos ir tikimės nuo 2016 m. remti lietuviškų filmų platinimą šalies kino teatruose.

VEIDAS: Lietuva kino srityje gražiai bendradarbiauja su Estija ir Latvija, tačiau latviškų ar estiškų filmų mūsų kino teatruose retai pamatysi. Kodėl?

R.K.: Didžiausias mūsų rūpestis – kad kitur būtų žiūrimas lietuviškas kinas, tačiau, be abejo, tai dvipusis eismas. Norint atsinaujinimo, reikia konteksto pojūčio, o jį suvoksi tik jame būdamas. Šiaip mūsų kaimynų filmus daugiausia galima pamatyti per kino festivalius. Problema ta, kad tiek mūsų, tiek kaimynų filmai nesulaukia didelio platintojų dėmesio, tačiau tai – ne tik kino problema. Kas būtų, jei paklaustume auditorijos, ką ji žino apie latvių ir estų teatrą, literatūrą, muziką? Manau, tai ne vien kino, o bendro domėjimosi kaimynų kultūra bėda. Kinas galbūt čia net turi daugiau pranašumų, nes iš principo tai yra globalus menas ir jo pasiekiamumas standartizuotas.

Vienas būdų sudominti – kurti bendrai. Per pastaruosius metus kasmet visi (ir latviai, ir estai, ir lietuviai) paremiame bendros gamybos filmus. Pavyzdžiui, šiemet bus baigta filmuoti trišalė koprodukcija, bendra lietuvių, latvių ir estų juosta – Kristijono Vildžiūno „Senekos diena“. Turime ir vadinamųjų mažosios koprodukcijos pavyzdžių: prie kūrimo prisidedame daug mažesne dalimi, bet vis tiek tampame proceso dalyviais. Šiemet taip parėmėme estų filmą, pernai – latvių juostą „Pelenų sanatorija“. Jei Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje žiūrovai sužino, kad dalyvavo ir jų šalies kūrėjai, tai juos skatina tokį filmą pažiūrėti.

Antra, su kolegomis latviais ir estais sutarėme parengti nedidelę nacionalinių filmų programą (pradėsime nuo mažesnių užmojų) ir pristatysime ją Vilniuje, Taline, Rygoje. Žiūrėsime, kaip bus sureaguota, ir spręsime, kiek galima spartinti tempą.

Pridurčiau, kad, pavyzdžiui, pernai LKC iniciatyva Izraelyje vyko speciali lietuviško kino savaitė, trijose filmotekose parodėme septynis filmus. Šiemet – lenkiški metai: Lietuvos, kaip šalies viešnios, filmai bus pristatyti Krokuvos filmų festivalyje, Vroclavo kino festivalyje, o vieną kino industrijai skirtą renginį organizuosime su Gdynės kino festivaliu.

VEIDAS: Vadinasi, pastaraisiais metais mezgame ryšius ir dirbame rinkodaros srityje?

R.K.: Per drąsu sakyti „pastaraisiais metais“, nes mūsų kinas visą laiką ieškojo kontaktų. Tai ne tik brangi, bet ir kūrybiškai sudėtinga ekosistema, nuolatos siekianti tam tikrų partnerysčių. Tai ne tik resursų paieška, bet ir vienas būdų, kad sukurtas filmas taptų labiau matomas, sulauktų platesnės auditorijos. Tai – didysis darbo kartu pranašumas. Gal anksčiau ir neturėjome tiek daug progų, bet pažvelgę į lietuviško kino nepriklausomybės istoriją pamatysime, kad didelė dalis filmų kurta su partneriais. Be abejo, tokie vardai, kaip Šarūnas Bartas, Prancūzijoje ar Vokietijoje klausimų nebekelia. Įdirbis tikrai padarytas: galime rasti nemažai ankstesnių bendradarbiavimo su Lenkija, Prancūzija, Vokietija, Baltijos šalimis pavyzdžių. Galbūt dabar viskas vyksta intensyviau.

VEIDAS: Paminėjote lietuviško kino dienas Izraelyje. Ar esama daugiau panašių iniciatyvų?

R.K.: Tai buvo pirmasis mūsų bandymas. Aišku, nuolat dirbame su mūsų atstovybėmis, kultūros atašė užsienyje, ieškodami progų pristatyti lietuvišką kiną. Sakykime, jau dvejus metus dirbame su archyvu Maskvoje, turinčiu savo kino teatrą. Buvo pasiūlyta iš jų įsigyti senų lietuviškų filmų (sovietmečiu sukurtų filmų originalus buvo privaloma siųsti į Maskvą, tad daug jų iki šiol saugoma Rusijos valstybiniame kino fonde – V.S.), sudaryti ir parodyti lietuviško kino paveldo programą Maskvoje. Taip pat netrūksta įvairių mažų iniciatyvų, netampančių didele programa. Be to, šiemet trijuose tarptautiniuose kino festivaliuose – Olandijoje, Vokietijoje, Čekijoje bus rodoma lietuviškų trumpametražių filmų programa.

„Pakeliui“ nutinka taip, kad su mumis ima kontaktuoti kolegos iš kitų šalių, nors, aišku, bandome ir patys imtis iniciatyvos, reaguoti į atsirandančias galimybes.

VEIDAS: Kiek vertingas bendradarbiavimas su festivaliais? Ar įdirbis išlieka ilgam?

R.K.: Kaip ir su kiekvienu nauju net ir pripažinto kūrėjo filmu, taip ir čia viską reikia pradėti kone nuo pradžių. Tik galbūt iš praeities atsineštas bagažas padeda būti lengviau pastebėtam. Iš tiesų, po šių metų sėkmės, kai vienas lietuviškas filmas „Sangailė“ buvo pripažintas geriausiu režisieriaus darbu Sandanso kino festivalyje, pristatytas Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje, jau galime praleisti įprastas įžangines frazes. Ligšioliniai laimėjimai, pripažinimas festivaliuose atveria daug durų.

Vis dėlto pabrėžčiau, kad kiekvienas festivalis dirba skirtingai ir turi savus prioritetus, tad filmo priėmimas ar nepriėmimas į festivalį nebūtinai apibūdina jo kokybę. Filmas gali būti neatrinktas į festivalį dėl daugybės priežasčių, visiškai nesusijusių su kino juostos menine verte. Pavyzdžiui, dėl geografijos. Tai visai nereiškia, kad darbas neįdomus, bet kino festivaliai gauna tūkstančius gerų filmų, iš kurių atsirenka porą dešimčių. Žinoma, kūrėjai, siųsdami savo darbus į festivalius, irgi turėtų realiai įvertinti, ar šis filmas tinkamas konkrečiam festivaliui. Juk kiekvienas festivalis – ne tik festivalis, bet ir tam tikra filosofija, tam tikri programavimo principai, o to nežinant gali būti tuščiai kreiptasi ne tuo adresu.

VEIDAS: Į ką orientuojasi mūsų kūrėjai, kai renkasi festivalius? Juk visuose nesudalyvausi.

R.K.: Žinoma, pagal jų svarbą ir pagal filmo pobūdį. Ką iš esmės reiškia dalyvavimas festivalyje? Pripažinimą. Filmui pradėti savo kelią kokio nors festivalio konkursinėje programoje yra puiki rinkodaros priemonė, geras pristatymas, paranki galimybė parduoti jį platintojams… Pasirinkimas turi būti pagrįstas vidine filmo struktūra, tematika, žanru, kūrėjo filmografija. Juk yra festivalių, kur kas labiau tinkamų debiutantams negu kiti.

Jei grįšime į Lietuvos kontekstą, pristatyti filmą, prikviesti į jį auditorijos, kai jis jau įvertintas tarptautiniu mastu, lengviau. Be abejo, kiekvienas kūrėjas bando pradėti nuo pretendavimo į pačius svarbiausius festivalius. Gal čia kaip toje istorijoje, kad norint laimėti pirmiausia reikia nusipirkti loterijos bilietą. Tikrai, kartais čia gali būti ir loterija. Didieji festivaliai, tokie kaip Berlyno, Kanų, Sandanso ar Toronto, turi daug įvairių konkursinių programų. Čia irgi reikėtų tinkamai pasirinkti – galbūt yra daugiau galimybių būti pastebėtam kitokiame kontekste.

Mes atrinkdami filmus, kuriems bus skirtas finansavimas, atsižvelgiame ir į sklaidos strategiją. Pagal tai galima matyti, ar kūrėjai įsivaizduoja, kam kuria filmą, kokiai auditorijai ir kaip jos link nueis. Jei randame 25 skirtingų kino festivalių pavadinimus, tai kelia šiek tiek abejonių.

VEIDAS: Kas nutiktų, jei gavę valstybės paramą kūrėjai neužbaigtų filmo?

R.K.: Pernai pakeitėme taisykles, nes senosios ne iki galo numatė visus „kas, jeigu“. Šis buvo vienas iš jų. Šiandien situacija tokia, kad filmas kino teatrus turi pasiekti per dvejus metus nuo paskutinių finansavimo metų. Jei prodiuseris nebaigia filmo per sutartyje numatytą laikotarpį, tai ekstremali pabaiga būtų lėšų grąžinimas. Per trečius savo gyvavimo metus LKC dėl šios priežasties nėra paprašęs grąžinti lėšų, tačiau gaudami ataskaitas už panaudotas lėšas, Kino taryboje susitikdami su projektų vykdytojais sekame šį procesą. Jei matome, kad yra problemų, bandome padėti ieškoti sprendimų. Vis dėlto per šį laiką du filmai, kuriems buvo skirta parama, jos atsisakė, nes nebegalėjo toliau užtikrinti projekto vykdymo.

Priminsiu, filmas iš LKC gali gauti iki 75 proc. reikalingos paramos, bendros gamybos su kita šalimi – iki 60 proc.

VEIDAS: Ar neima trūkti kino profesionalų?

R.K.: Ir taip, ir ne. Viena vertus, turime Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kuri turi Teatro ir kino fakultetą, kita vertus, parengtiems profesionalams reikia kažkur nueiti dirbti. Jei prieš keletą metų kalbėjome apie vieną ar du filmus per metus, galimybės dirbti šioje srityje buvo ganėtinai ribotos. Šiandien, kai yra toks pakilimas, trūkumas ima jaustis, bet tokia situacija – rinkos mechanizmų pasekmė.

Beje, kai kalbama apie kino industriją, reikia nepamiršti ir reikšmingos užsienio filmų gamybos Lietuvoje. Kadangi pradėjome taikyti pelno mokesčio lengvatą, poreikis, ypač techninės srities specialistų, dėl to dar smarkiau išaugo. Kai atsiranda tokio dydžio projektų, kaip šiuo metu BBC televizijos filmuojamas „Karas ir taika“, kuriam reikalingi šimtai žmonių ir vyksta labai didelės apimties filmavimo darbai, mūsų paslaugų teikėjai, prodiuseriai dirba jausdami nemažai įtampos, nes pakankamo kiekio tinkamos kvalifikacijos specialistų paprasčiausiai nėra. Kai atsiranda didelis poreikis, bendradarbiaujama ir su kitų šalių profesionalais. Pavyzdžiui, kai prieš keletą metų Latvijoje buvo įvesta mokesčių lengvata, Rygoje buvo galima sutikti nemažai kokiuose nors didesniuose projektuose ten dirbančių lietuvių.

VEIDAS: Ši lengvata yra ir užsienio, ir lietuvių kino kūrėjams?

R.K.: Taip, bet kokiam Lietuvoje kuriamam filmui (Lietuvoje filmą kuriantys gamintojai iš privačių rėmėjų gali gauti paramą, siekiančią iki 20 proc. filmo gamybos biudžeto, o Lietuvos įmonės, norinčios neatlygintinai suteikti lėšų filmo gamybai, gali susimažinti apmokestinamąsias pajamas bei mokėtiną pelno mokestį – V.S.). Aišku, yra tam tikrų aspektų skaičiuojant biudžetą, nes tai vis dėlto valstybės intervencija į rinką. Yra ir tam tikrų apribojimų, tarkime, jei filmas gauna valstybės paramą, siekiančią 60–70 proc., tai jau nebegali prisidėti mokesčių lengvatos.

VEIDAS: Ar ši mokesčių lengvata suaktyvino kino gamybą Lietuvoje?

R.K.: Taip, tačiau tai, kad mes ją įvedame vieni paskutinių regione, padėjo ne tiek, kiek galėjo, jei tai būtų atsitikę prieš penkerius ar septynerius metus. Kadangi šito neturėjome, dažnai pralaimėdavome konkurencinėje kovoje. Šiandien devyni iš dešimties užsienio projektų, nufilmuotų Lietuvoje nuo praėjusių metų pradžios, pasinaudojo šia lengvata. Aišku, nenoriu sakyti, kad buvo nufilmuoti tik devyni užsienio filmai: paslaugos teikiamos ir mažesnės apimties projektams, nepretenduojantiems į mokesčių lengvatą. Tikimasi, kad šiemet mokesčių lengvata kinui į Lietuvą padės pritraukti kino produkcijos, vertos 15 mln. eurų.

VEIDAS: Ar daug prarado lietuviškas kinas, kad vėlai įsivedėme mokesčių lengvatą?

R.K.: Sunku vertinti tai, ko galbūt negavai. Vis dėlto Lietuvoje pirmoje iš Baltijos šalių ėmė filmuoti tokios kompanijos, kaip „Warner Bros.“ ar „Fox“. Tada, kai prasidėjo pokyčiai, susiję su mokesčių lengvatomis, Vengrijoje, vėliau Latvijoje ir kitur, Lietuvoje atsirado tarpas tarp didelių projektų. Po „Atilos“ filmavimo jų nebebuvo, darbai iškeliavo į kitas šalis.

Žinoma, gal buvo ir kitų priežasčių, ne tik mokesčių lengvatos trūkumas. Ši industrija labai kompleksiška ir vien lengvata nėra pakankamas argumentas rinktis, kur filmuoti. Pavyzdžiui, užpernai, dar prieš įsigaliojant lengvatai, Lietuvoje kurtas didžiulis Švedijos filmas. Vis dėlto, manau, praradome turėtą pagreitį, o dėl to netiesiogiai – ir kvalifikuotus žmones, galimą jų patirtį, kino industrijoje dirbančių įmonių skaičių… Nepamirškime, kad žiūrint iš Los Andželo, Vilnius ar Praha – nedidelis atstumo skirtumas.

VEIDAS: Susidaro įspūdis, kad, nepaisant sunkumų, kino gyvenimas tapo labai gyvybingas. Kino festivaliai, konkursai, apdovanojimai keičia vieni kitus.

R.K.: Iš tikrųjų šitaip nebuvo. Filmai kino teatre – tik viena kino gyvenimo dalis. Kita – festivaliai, įvairūs kino renginiai, mokymai. Pavyzdžiui, ir LKC dirba ne tik su festivaliais, bet turi ir trejų metų programą dėl tarptautinių mokymų kino profesionalams rengimo čia, Lietuvoje. Tai irgi leidžia pristatyti Lietuvą kaip kino šalį. Kino industrijoje reikia dirbti įvairiais etapais. Neužtenka patiems kažkur nuvažiuoti – reikia atsivežti kažką ir čia. Viską susidėjus ir atsiranda toks pojūtis.

VEIDAS: Kokie tai mokymai?

R.K.: Mokymai, skirti kino profesionalams. Pavyzdžiui, pernai buvome pasikvietę vieną iš dokumentinio kino seminarų „Eurodoc“. Paprastai tai yra programos, susijusios su konkrečių projektų plėtra. Čia dalyvauja atrinkti tarptautiniai projektai, ir tokie mokymai „keliauja“. Šiemet į Lietuvą atvyks net dveji tokie kursai – birželį ir lapkritį. Vieni bus orientuoti į kino projektų biudžetą ir rinkodarą, antri skirti skaitmeniniam filmavimui. Tokių mokymų metu atkeliauja pasaulyje pripažinti dėstytojai, profesionalai, kurių atskirai tikrai negalėtume prisikviesti. Be to, visada keliame sąlygą, kad tokiuose mokymuose būtų ir papildoma lietuviška grupė. Galiausiai per „Eurodoc“ mokymų paskutinę sesiją atvyksta ir dokumentinių filmų pirkėjai, pavyzdžiui, „Arte“, „Al Jazeera“ ir kiti.

VEIDAS: Kaip vertinate Lietuvoje vykstančių kino festivalių kokybę?

R.K.: Lietuvoje naujo gero kino šaltinis iš tikrųjų pirmiausia yra festivaliai. Be to, dalis festivalių greta užsiima ir kino filmų platinimu. Taip auditoriją pasiekia geras kinas, kuris nebūtinai būtų pasiūlytas kitu būdu.

Festivaliai yra ir tam tikra kino suaktualinimo priemonė, sudaranti galimybę visuomenei pristatyti kino kūrėjus. Manau, jie Lietuvoje gerai atlieka funkcijas, kurias turi atlikti. Tai yra ir šventė, ir kino suaktualinimas, ir darbas ugdant žiūrovus. Vertindami regiono kontekste, turime atsiminti, kad mūsų festivaliai skaičiuoja tik dešimtmetį ar du, o Europos senieji festivaliai – ir šešis dešimtmečius. Antra vertus, tai netrukdo jiems sulaukti nemažo tarptautinės kino bendruomenės dėmesio. Užtenka pažiūrėti į atvykstančius svečius. Sulaukiame tikrai ryškių kino asmenybių, nors, patikėkite, jie gauna tikrai nemažai kvietimų. Jų pasirinkimas atvykti į Vilnių rodo tam tikrą kokybinį lygį. Taigi, manyčiau, turime gana energingą, gana tirštą festivalių ekosistemą.

VEIDAS: Ar jų ne per daug?

R.K.: Reikia konstatuoti, kad geras kinas nebūtinai pasiekia auditoriją per tradicinius filmų platinimo kanalus, ir festivaliai tapo ta vieta, kur to galima rasti. Neišvardinčiau festivalių, stokojančių publikos, vadinasi, poreikis yra.

VEIDAS: Kokių naujų kino raidos tendencijų įžvelgiate?

R.K.: Skepticizmas nacionalinio kino atžvilgiu po truputį mažėja. Vis dėlto turėtume pamatyti nedidelį lietuviškos komercinės produkcijos atoslūgį, nes auditorija, turinti pasirinkimą, kelia ir kokybės kriterijus. Iš kūrėjų tai pareikalaus daugiau laiko ir didesnių resursų, teks šiek tiek persitvarkyti ir pačiai industrijai.

VEIDAS: Didžioji dalis gero kino auditorijos telkiasi didmiesčiuose.

R.K.: Daugiausia taip. Tai susiję su kino prieinamumu apskritai. Teko dalyvauti pristatyme vieno tyrimo, kuriame konstatuota, kad apie 50 proc. Lietuvos kino auditorijos neturi fizinio priėjimo prie kino. Nebelieka kino teatrų, dar nerenovuoti kultūros centrai neturi techninių galimybių. Juk projektoriai nebeaktualūs, nauja kino produkcija yra skaitmeninė, tad kino žiūrėjimo vietose reikalingi nauji techniniai sprendimai. Kai reikšminga dalis auditorijos negali matyti filmų kino teatro ekrane, tai skatina piratavimą – rykštę kūrybai. Gal žmonės ir mielai lankytųsi kine, bet neturi galimybių važiuoti 50–100 kilometrų iki artimiausios kino salės. Taigi matome, kad rinkos mechanizmai neišsprendžia pasiekiamumo problemų.

Šiandien svarstoma, ko imtis, kad kinas taptų prieinamesnis. Svarstoma, jog dalis būsimos ES struktūrinių fondų paramos galėtų būti nukreipta reikalingai įrangai įsigyti, taip pat galvojama apie tam tikrus reikalavimus valstybės rekonstruojamoms kultūros institucijoms, ypač daugiafunkcėms, kad jose atsirastų galimybė žiūrėti kiną.

VEIDAS: Turime daug pirmų kartų lietuviškame kine: pirmąjį siaubo filmą, vesterną, kompiuterinės animacijos filmą… Ar čia labiau rinkodaros dalykas, ar tai rodo mūsų kino brandą?

R.K.: Tai yra bandymai pasiekti auditoriją, o ji nori įvairaus kino. Kita vertus, tai rodo kūrėjų ambicijas, kurias jie nori ir turi galimybių įgyvendini įvairiais žanrais. Manau, žanrinės įvairovės ir toliau bus siekiama.

Vaiva Sapetkaitė